Эприлинн Пайк - Sparnai

- Prieš pasirašant sandėrį, norėčiau užduoti kelis klausimus apie jūsų nuosavybę Orike, - pareiškė ponas Barnis. - Kaip suprantu, tai jūsų šeimos nuosavybė. Ar seniai tas namas priklausė jūsų šeimai?

- Nuo aukso karštinės laikų, - atsakė mergaitės mama. - Kažkuris iš mano proprosenelių užsiėmė tą žemės plotą ir

pasistatė trobelę. Deja, aukso taip ir nerado. Nuo tada tenai ir gyveno tai vienas, tai kitas mūsų giminės žmonių.

- Niekas niekada nebandė parduoti?

Moteris papurtė galvą.

- Ne, tik aš. Įsivaizduoju, kad motina kape apsiverstų sužinojusi, bet... - gūžtelėjo pečiais. - Nors ir labai nenoriai parduodame, yra svarbesnių dalykų.

- Tikrai. Ar gyvendami tuose namuose nesusidūrėte su kokiais nors... keistais dalykais ?

Lorelės tėvai susižvalgė ir papurtė galvas.

- Nemanau, - pareiškė tėtis.

Barnis linktelėjo.

- (p gal turėjote bėdų su įstatymo pažeidinėtojais ? Bandančiais įsiveržti perėjūnais? Nieko panašaus?

- Tikrai nieko tokio nebuvo, - tvirtino tėtis. - Kartais koks žmogus pereidavo per lauką, pamatydavome vieną kitą nepažįstamąjį. Bet ko daugiau tikėtis - juk gyvenome visai priešais Redvudo nacionalinį parką, mūsų žemė neaptverta ir nesame nurodę jokių nuosavybės ženklų. Neabejoju, jei būtumėte netyčia užklydę, nebūtumėte turėję jokių problemų.

- Nesugebėjau rasti jūsų nurodomos pageidaujamos kainos, - Barnis paliko kaboti klausimą ore.

Lorelės tėtis atsikosėjo.

- Sunku nustatyti žemei gerą kainą. Iki šiol turėjome du vertintojus, bet jie abu sugebėjo pamesti mūsų duotus dokumentus. Tai labai erzina. Manau, norėtume išgirsti jūsų siūlomą kainą, o tada jau derėsimės.

- Suprantama, - atsistojo ponas Barnis. - Tikiuosi, per savaitę pateiksiu jums pasiūlymą raštu.

Paspaudęs rankas tėvams agentas išėjo.

Sulaikiusi kvapą Lorelė klausėsi, kaip užkriokia užvedamas automobilis, kaip jis išrieda iš kiemo. Deividas nuėmė ranką mergaitei nuo pečių, Lorelė nulipo žemyn laiptais.

- Pagaliau, Sara, - džiugiai šūktelėjo tėtis. - Štai jau beveik šeši mėnesiai, kaip pradėjome kalbėtis su šiuo agentu. Jau buvau ėmęs nuogąstauti, kad mano pastangos veltui.

- Taptų žymiai lengviau gyventi, - pritarė mama. - Beje, sandėris dar nebaigtas.

- Žinau, bet jau nedaug trūksta.

- Ir anksčiau jau yra panašiai atrodę. Vasaros pradžioje buvo ta porelė, taip susižavėjusi mūsų namu.

- Aha, tikrai susižavėjusi, - ginčijosi tėtis. - Kai paskambinome tartis dėl pardavimo, moteris pasakė, pacituosiu: „Koks dar namas?“ Buvo visiškai jį pamiršusi.

- Tu teisus, - pasidavė mama. - Spėju, ji nebuvo taip jau labai susidomėjusi.

-Juk jūs neketinate parduoti namą tam vyrui ? - karštai puolė tėvus Lorelė.

Atsisukę jiedu klausiamai sužiuro į dukterį.

- Lorele? Kas nutiko? - paklausė mama.

- Oi, mama. Juk jis absoliučiai siaubingas.

Mergaitės mama atsiduso.

- Juk neatsisakytum sandėrio, kuris pakeis gyvenimą tik todėl, kad pirkėjas nelabai žavus.

- Tas vyras man nepatinka. Jis mane išgąsdino.

- Išgąsdino? - sukluso tėtis. - O kas jame tokio baisaus?

- Nežinau, - atsakė Lorelė, ponui Barniui išėjus jausdamasi mažiau įbauginta. - Jis... jis atrodė keistas.

Tėtis nusikvatojo.

- Taip, tikriausiai mėgsta žaisti futbolą ir kelis kartus gavo per stiprų spyrį. Tačiau negalima susidaryti nuomones apie žmogų vien iš jo išvaizdos. Juk apie knygą ne- sprendi iš jos viršelio?

- Manau, taip, - sutiko Lorelė, tačiau nebuvo įsitikinusi. Vyras tikrai buvo kažkoks keistas, neįprastos jo akys. Mergaitei jis visai nepatiko.

- Man reikėtų eiti namo, - atsikrenkštęs prabilo Deividas. - Užsukau tik minutei, ėjau pro šalį.

- Palydėsiu, - suskubo Lorelė vesdama draugą prie durų.

Lorelė užtruko vos sekundėlę, kol du kartus patikrino, ar tikrai nieko nėra priebutyje, ir tik tada žengė į lauką.

- Ar jis tau nepasirodė paslaptingas ? - vos uždariusi duris paklausė mergaitė.

- Ar tas, Barnis ? - berniukas kiek palaukė, paskui gūžtelėjo pečiais. - Nelabai, - pripažino. - Jis toks keistokas, bet, manau, čia dėl nosies. Ji kaip pas tą aktorių, Oveną Vilsoną. Tikriausiai nosį susilaužė žaisdamas futbolą, kaip sakė tavo tėtis.

Lorelė atsiduso.

- Matyt, tik man taip atrodo. Tikriausiai esu per daug jautri dėl tos... - mostelėjo galva į nugarą. - Pats žinai.

- Taip, - Deividas susigrūdo rankas į kišenes, paskui sukryžiavo jas ant krūtinės. - Žinai, turiu tau, Lorele, pripažinti, kad tai pats keisčiausias dalykas, kokį tik kada nors girdėjau. Negaliu apsimesti, kad taip nėra.

- Žinau, - linktelėjo Lorelė. - Esu visiška išsigimėlė.

- Ne, tu ne tokia. Na... supranti, tarsi ir taip, bet... Juk tai ne tu, - skubiai malė berniukas. - Tau tik išaugo ta keistenybė. Ir aš... aš padarysiu viską, ką galiu, kad padėčiau tau. Gerai ?

- Tikrai? - sušnabždėjo mergaitė.

- Pažadu, - linktelėjo Deividas.

Iš dėkingumo susigraudinusi Lorelė vos susivaldė neapsiverktisi.

- Ačiū.

- Rytoj su mama einu j bažnyčią, o paskui pietausime restorane kartu su seneliais, bet vakare būsiu namuose. Paskambinsiu.

- Puiku. Pasilinksmink.

- Pabandysiu, - minutėlę padelsė. Jau atrodė, kad apsisuks ir nueis, bet paskutinę akimirką žengtelėjo prie mergaitės ir apkabino ją.

Nustebusi Lorelė taip pat apglėbė draugą.

Mergaitė stebėjo, kaip Deivido dviratis nyksta miglotoje prieblandoje. Ilgai dar stovėjo žvelgdama pavymui, kol berniukas visai pranyko iš akių. Kai šj rytą nuėjo pas jj j namus, buvo tokia išsigandusi. Dabar žinojo, kad jis buvo tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Nusišypsojusi pasuko atgal į namus.

Pirmadienis buvo pirmoji diena, kai Lorelei teks eiti į mokyklą su didžiuliu gėlės žiedu ant nugaros. Mergaitė pagalvojo, gal vertėtų apsimesti sergančia, bet kas gali pasakyti, kiek ta gėlė žydės? Gal amžinai, drebėdama svarstė mergaitė. Juk negalėtų kasdien apsimetinėti sergančia. Sutiko Deividą mokyklos atriume, ir šis kelis kartus ją patikino, jog negalėtų net įtarti, kad kas nors slypi po jos marškinėliais. Giliai įtraukusi oro mergaitė nužingsniavo į pirmąją pamoką.

Per pietus Lorelė atsisėdo ir įsispoksojo į Deividą. Debesų skraistė kelioms akimirkoms praplyšo, ir ryškus saulės spindulys apšvietė berniuką. Lorelė pastebėjo, kaip saulė nušvietė jo smėlio spalvos plaukus, kaip sužibo ant blakstienų galiukų. Anksčiau ji nedažnai susimąstydavo, koks Deividas patrauklus, bet paskutinėmis dienomis sugaudavo save vis dažniau žiūrint į berniuką, o per pietus jis net dusyk atsisukęs pastebėjo ją stebeilijant j jj. Lorelė net jtarė, kad jaučia kažką panašaus į tą jausmą, knygose vaizdingai aprašomą kaip „drugelių kutenimas pilve“.

Kai niekas nežiūrėjo, Lorelė iškėlė savo ranką prieš saulę. Ji atrodė kažkokia kitokia. Deividas visiškai užstojo saulę, spinduliai slydo tik pro šonus. Mergaitės ranka, regis, ne visai sulaikė saulės spindulius, šviesa tarsi skverbėsi pro odą. Lorelė sugrūdo ranką j kišenę. Matyt, darosi nesveikai įtari.

Aplink juosmenį apvynioti žiedlapiai vertė jaustis nepatogiai, mergaitė troško juos išlaisvinti, juo labiau kad švietė saulė, kuri - ji žinojo - per artimiausius mėnesius retai

kada įšlįs. Tačiau tokius nepatogumus galima, ir teks, iškęsti. Lorelė tikėjosi, kad saulė dar kyštelės pro debesis vėliau, po pietų, kai mergaitei pavyks išsprūsti pasivaikščioti.

Celsė liko namuose, nes sirgo, tad į anglų kalbos pamoką Lorelę palydėjo tik Deividas.