Эприлинн Пайк - Sparnai

- Viskas, ką galiu garantuotai pasakyti, kad tai yra augalo gabaliukas, jo ląstelės labai aktyvios, o tai reiškia, kad augalas vis dar auga. Sprendžiant pagal spalvą - žydi.

- Augalo? Tu įsitikinęs?

- Tikrai įsitikinęs, - patvirtino Deividas darsyk žvelgdamas pro mikroskopą.

- Tai ne... gyvūno gabaliukas ?

- Neeee... Jokiu būdu.

- Iš kur žinai?

Panaršęs tarp kitoje dėžutėje sudėtų, jau anksčiau paruoštų žiūrėjimui ir sužymėtų preparatų, Deividas išsirinko vieną su rausva dėmele viduryje ir vėl ėmėsi nustatinėti mikroskopą.

- Ateik, - galop pašaukė rodydamas mergaitei sėsti ant jo kėdės.

Atsisėdusi Lorelė atsargiai palinko virš mikroskopo.

- Neįkąs, - juokdamasis padrąsino berniukas. - Pasilenk arčiau.

Ji taip ir padarė. Prieš akis atsivėrė rožinis pasaulis, išraižytas tamsiai rudos spalvos linijomis ir taškais.

- Ir ką turėčiau matyti ?

- Atkreipk dėmesį į ląsteles. Jos atrodo visai kaip iliustracijos mūsų biologijos vadovėlyje. Matai, kokios jos - ovalios, kai kurios netaisyklingų formų. Lyg sujungtos dėmės.

- Taip.

Deividas vėl prisitraukė mikroskopą ir pakišo geltonuoju skysčiu sudrėkintą ruošinį, kurį pagamino prieš kelias minutes. Parinkęs tinkamą didinimą, vėl pastūmė mikroskopą mergaitei.

- Dabar pažiūrėk į šitą.

Lorelė vėl palenkė galvą virš mikroskopo - žiūrėti dabar bijojo dar labiau nei prieš tai. Tikėjosi, jog draugas nepastebės, kaip jai dreba rankos.

- Matai, kokios ląstelės ? Jos visos gana kampuotos ir taisyklingos. Augalo ląstelės išsidėsčiusios tvarkingai, kitaip nei gyvūnų organizmuose. Be to, jos turi storas sieneles, kurios yra keturkampės, kaip ir matai. Na, negaliu tvirtinti, kad nėra keturkampių gyvūno ląstelių, bet jos nė iš tolo nebūtų tokios tvarkingos, o ląstelių sienelės - daug plonesnės.

Lorelė lėtai atsilošė. Aiškinimas jai visai nepadėjo.

Jai ant nugaros auga tikra gėlė! Mutante, gėlė parazite! Ji pati didžiausia iš visų išsigimėlių, ir jei kas nors kada nors sužinos, tai ją tirs ir tyrinės visą likusį gyvenimą. Lorelei ėmė svaigti galva, staiga pasirodė, kad kambaryje trūksta oro. Krūtinę suspaudė, mergaitė nebegalėjo atsikvėpti.

- Turiu eiti, - sumurmėjo.

- Palauk, - čiupęs už rankos sulaikė Deividas. - Neik. Bent jau kol šitaip susijaudinusi, - berniukas bandė pažvelgti jai j akis, bet mergaitė suko žvilgsnį j šalį. - Aš tikrai labai jaudinuosi dėl tavęs. Gal galėtum imti ir papasakoti, kas nutiko?

Lorelė pažiūrėjo į mėlynas Deivido akis. Žvilgsnis švelnus, atviras. Ne, ji nė nepagalvojo, jog draugas gali neišlaikyti paslapties, mergaitė neabejojo - jis neišplepės. Suvokė, kad pasitiki Deividu. Turėjo kam nors pasipasakoti. Bandymas išsikapanoti pačiai nepavyko. Tikrai nepavyko.

Gal Deividui pavyks paaiškinti, kas vyksta. Ir ką ji gali prarasti?

Tačiau vis dar dvejojo.

- Ar niekam nesakysi? Niekada?

- Niekada.

- Ar prisieki?

Berniukas iškilmingai linktelėjo.

- Pasakyk tai garsiai, Deividai.

- Prisiekiu.

- Priesaika galioja amžinai. Jei pasakosiu, - mergaitė labai aiškiai pabrėžė žodelį „jei“, - negalėsi niekada niekam išplepėti. Niekada. Nei po dešimties metų, nei po dvidešimties ar penkiasdešimties...

- Lorele, baik! Pažadu, kad niekam neišpasakosiu, niekada. Nebent pati man lieptumei.

Mergaitė įdėmiai pažvelgė į draugą.

- Deividai, tai nebuvo žiedlapio gabaliukas. Tai gabalėlis manęs.

Deividas ilgai spoksojo į Lorelę.

- Kaip suprasti - gabaliukas tavęs?

Kelio atgal nėra.

- Man ant nugaros išaugo gumbas. Todėl ir buvau tokia keista. Maniau, kad man vėžys ar auglys. Tačiau šį rytą man ant nugaros sužydėjo šita... šita gėlė. Man ant stuburo auga gėlė, - sukryžiavusi rankas ant krūtinės mergaitė atsilošė - laukė, kol Deividas sukramtys naujieną.

Berniukas prasižiojęs spoksojo j draugę. Paskui atsistojo, ryžtingai suspaudęs lūpas, nuleidęs rankas atsisuko. Priėjęs prie lovos atsisėdo, pasirėmė alkūnėmis j kelius.

- Paklausiu tiktai kartą, nes kitaip negaliu, bet daugiau neklausiu, nes pasitikiu tuo, ką sakai, gerai?

Mergaitė linktelėjo.

- Ar tu pajuokavai, ar tikrai tiki tuo, ką pasakojai?

Pašokusi Lorelė nuskubėjo prie durų. Klydo atėjusi pas

Deividą. Klaida, didžiulė klaida. Tačiau nespėjus mergaitei paliesti durų rankenos, vaikinukas užtvėrė jai kelią.

- Palauk. Sakiau, kad turiu užduoti vieną klausimą. Jau paklausiau. Prisiek, kad tai ne pokštas, ir aš patikėsiu tavimi.

Lorelė įdėmiai pažvelgė draugui į akis. Tai, ką pamatė, ją nustebino. Akyse nebuvo matyti nepasitikėjimo - tik abejonė. Berniukas nenorėjo tapti kvailo pokšto auka. Lorelė panoro įrodyti, kad negalėtų šitaip juokauti - bent jau ne su juo.

- Parodysiu, - tarė, nors tai nuskambėjo veikiau kaip klausimas.

- Gerai, - Deividui taip pat buvo nedrąsu.

Atsukusi nugarą Lorelė ėmė knibinėti skaros mazgą.

Kai ji išlaisvino didžiulius žiedlapius, pakėlė palaidinukę, kad šie galėtų pakilti į savo vietą.

Deividas aiktelėjo, plačiai išpūtęs akis išsižiojo.

- Bet kaip... negali būti... juk jie... kas čia, po galais?

Sučiaupusi lūpas Lorelė tik palingavo galva.

- Aha...

- Ar galiu... ar galiu pažiūrėti iš arčiau?

Lorelė linktelėjo, ir Deividas nedrąsiai žengė arčiau.

- Nesikandžioju, - tarė mergaitė, tačiau tai nuskambėjo visai nelinksmai.

- Žinau, aš tik... - paraudo berniukas. - Nekreipk dėmesio. - Priėjęs arčiau perbraukė pirštais ilgus, glotnius žiedlapius. - Liesti galima? - paklausė

Lorelė linktelėjo.

Deividas labai atsargiai apčiupinėjo ten, kur iš odos skleidėsi mažyčiai žali žiedlapiai.

- Net nematyti jokios siūlės. Tiesiog peraugę tavo odą. Pats keisčiausias dalykas, kokį tik kada nors mačiau.

Lorelė sužiuro į grindis - net nenutuokė, ką pasakyti.

- Dabar tikrai suprantu, kodėl šią savaitę tu šiek tiek keistai elgeisi.

- Nieko tu nesupranti, - sėsdamasi ant lovos sumurmėjo Lorelė. Nugarą atsuko j langą, kad saulė šildytų žiedlapius. Keista - justi šilumą buvo taip malonu.

Deividas klausiamai žiūrėjo j draugę. Nieko nesakė. Atsisėdo kitoje kambario pusėje - žvilgsnis lakstė nuo Lorelės veido prie žiedlapių galiukų, kyšančių virš pečių, ir vėl prie veido.

- Ar tu?.. - nebaigęs klausimo nutilo.

Po minutėlės atsistojo, kelis kartus perėjo per kambarį.

- Ar gali tas?.. - vėl nutilo ir netardamas nė žodžio žingsniavo pirmyn ir atgal.

Lorelė patrynė smilkinius.

- Prašau, nustok vaikštinėjęs - mane erzina.

Deividas tuojau pat klestelėjo ant kėdės.

- Atsiprašau. - Vėl sužiuro į Lorelę. - Ar supranti, kad tai neįmanoma?

- Patikėk, kuo puikiausiai suprantu.

- Aš tik... Suprantu, kad turiu tikėti tuo, ką matau, bet jaučiuosi taip, lyg sumirksėsiu ir pabusiu... arba tai, kas vaidenasi prieš akis, staiga dings ar dar kas nors nutiks.

- Nieko tokio, - nepakeldama akių nuo rankų, sudėtų ant kelių, tarstelėjo Lorelė. - Aš taip pat vis dar laukiu, kad prabusiu, - permetusi ranką per petį sučiupo ilgą žiedlapį ir kelias sekundes atidžiai tyrinėjo, paskui paleido. Atauga atšoko atgal ir vėl styrojo virš peties.

- Neketini jų vėl pririšti? - paklausė Deividas.

- Jiems geriau, jei laikau laisvus.

- „Jiems geriau“? Ar tu juos jauti ?

Lorelė linktelėjo.

Berniukas pažvelgė į gabaliuką, kurį mergaitė buvo nukirpusi.