Эприлинн Пайк - Sparnai

- Paprasčiausiai negaliu, - sumurmėjo ir neatsisveikinusi šmurkštelėjo pro duris.

Iki penktadienio ryto gumbas jau buvo sulig beisbolo kamuoliu. Jokių abejonių - auglys. Lorelė nė nesivargino eiti į vonios kambarį apžiūrėti. Juto apčiuopusi rankomis.

Jokie marškinėliai jo nepaslėps.

Mergaitei teko pasirausti spintoje, kol rado pūkuotą palaidinukę, kuri bent jau kiek užmaskuotų gumbą. Kol atėjo metas keliauti j mokyklą, lindėjo kambaryje, o paskui skubiai nėrė pro duris, tėvams šūktelėjusi tiktai „labas rytas“ ir „sudie“.

Likusi diena slinko, regis, ištisą amžinybę. Gumbą jau ne tik palietus, bet ir be perstogės dilgčiojo. Mergaitė apie nieką daugiau negalėjo galvoti - mintis apie auglį įkyriai sukosi galvoje. Lorelė su niekuo nesikalbėjo per pietus ir dėl to jautėsi kalta, bet kol taip skaudėjo nugarą, negalėjo nuvyti ramybės neduodančių minčių.

Kol baigėsi paskutinioji pamoka, pašaukta atsakinėti Lorelė spėjo keturis kartus leptelėti nesąmonę. Klausimus uždavinėjo vis lengvesnius, tarsi mokytoja, senjora Martines, būtų norėjusi suteikti mergaitei progą pasitaisyti, bet iš to nebuvo jokios naudos, lyg būtų kalbėjusi svahilių kalba. Vos tik suskambus skambučiui Lorelė pašoko nuo kėdės ir pirma visų nuskuodė prie durų. Greičiau nei senjora Martines sugalvojo pastatyti ją į kampą už pasibaisėtinus atsakymus.

Lorelė pastebėjo Deividą ir Celsę besišnekučiuojančius prie jos spintelės, tad pati pasuko priešinga kryptimi ir skubiai numynė prie galinio išėjimo tikėdamasi, kad nė vienas neatsisuks ir neatpažins jos iš nugaros. Vos tik išėjusi iš mokyklos, patraukė per futbolo lauką nelabai numanydama, kur galėtų nueiti - miestas buvo vis dar nelabai pažįstamas. Eidama negalėjo atsikratyti vis labiau apimančios baimės. O kas, jei tai vėžys? Vėžys šiaip sau nepraeina. Gal reikėtų pasakyti mamai ?

- Pirmadienį, - tyliai sušnibždėjo Lorelė. J plaukus įsisuko šaltas vėjas. - Jei nepraeis iki pirmadienio, pasakysiu tėvams.

Garsiai bilsnodama mergaitė lipo metaliniais suolais, kol galop pasiekė viršų. Sustojo prie turėklų, nužvelgė va- karėjančiame danguje ryškėjančias medžių viršūnes. Būdama taip toli nuo namų jautėsi atskirta, vieniša. Bet jausmas visai tiko.

Lorelė staiga pakėlė galvą - jai už nugaros pasigirdo žingsniai. Atsisukusi pamatė susigėdusį Deivido veidą.

- Sveika, - tarė berniukas.

Mergaitė tylėjo, nes tuo pačiu metu ir susierzino, ir patyrė palengvėjimą. Viršų paėmė palengvėjimas.

Deividas pamojo ranka į suolelį, ant kurio mergaitė stovėjo.

- Galiu prisėsti ?

Lorelė kelias akimirkas pastovėjo, paskui atsisėdo ir švelniai šypsodamasi patapšnojo vietą greta savęs.

Skubiai, tarsi nepasitikėdamas kvietimu Deividas klestelėjo šalia.

- Neketinau tavęs sekti, - pasiteisino palinkęs pirmyn, remdamasis alkūnėmis į kelius. - Norėjau palaukti apačioje, bet... - berniukas gūžtelėjo. - Ką galiu pasakyti - esu nekantrus.

Lorelė tylėjo.

Jiedu ilgai sėdėjo netardami nė žodžio.

- Ar tau viskas gerai? - paklausė Deividas nenatūraliai garsiu balsu - šis nuaidėjo tarp tuščių metalinių suolų.

Lorelė juto, kaip ašaros graužia akis, bet susivaldė, nepravirko.

- Viskas bus gerai.

- Tu visą savaitę tokia tyli.

- Atsiprašau.

- Ar... ar aš ką nors padariau?

- Tu? - staiga pakėlė galvą Lorelė. - Ne, Deividai. Tu... tu nuostabus, - mergaitę apėmė kaltės jausmas. Ji prisivertė nusišypsoti. - Man šiaip, prasta diena. Per savaitgalį atsigausiu. Pažadu, pirmadienį jausiuosi geriau.

Deividas linktelėjo ir vėl stojo tyla - ilga, nejauki. Paskui berniukas atsikrenkštė.

- Gal galėčiau palydėti tave namo?

- Ne, - papurtė galvą mergaitė, - ketinu dar čia pabūti. Man viskas bus gerai, - patikino.

- Bet... - Deividas nutilo nebaigęs. Paskui tik linktelėjo ir atsistojęs žengė kelis žingsnius. Tada atsisuko. - Jei ko nors reikės, žinai mano telefono numerį ?

Lorelė linktelėjo. Buvo išmokusįjį mintinai.

- Gerai, - berniukas vis mindžiukavo nuo kojos ant kojos. - Tai aš jau gal ir eisiu.

Beveik jam dingstant iš akių Lorelė pašaukė:

- Deividai!

Kai berniukas atsisuko - tokiu atviru ir nuoširdžiu veidu - Lorelė neteko drąsos.

- Gerai praleiskite laiką rytoj, - droviai palinkėjo.

Deividas kiek nusiminė, tačiau linktelėjęs kulniavo toliau.

Tą naktį Lorelė, prisėdusi ant stalelio vonios kambaryje, spoksojo į nugarą. Ašaros sruvo skruostais, kai ėmė trinti gumbą gydomuoju tepalu. Tas tepalas nieko nepadėjo, ir sveika nuojauta kuždėjo, kad šįkart taip pat negelbės, bet juk reikėjo kažko griebtis.

PENKTAS SKYRIUS

Šeštadienio rytas išaušo šaltas, viską dengė šviesi migla, kurią saulė sudraskys turbūt tiktai iki vidurdienio. Lorelė spėjo, kad galima beveik visiškai garantuoti, jog prie laužo visi nardo arba stumdosi ir krinta į vėsias Ramiojo vandenyno bangas, ir dar labiau džiaugėsi, kad išsisuko nuo iškylos. Kelias minutes gulėjo lovoje stebėdama kylančią saulę ir aplink ją rausva, oranžine ir minkšta ūkanota mėlyna šviesa nutviekstą dangų. Dauguma žmonių mėgaudavosi saulėlydžiais, bet Lorelei visada kvapą užgniauždavo saulėtekio grožis. Mergaitė pasirąžė, atsisėdo vis dar neatitraukdama akių nuo lango. Pagalvojo, kiek žmonių šiame mažame miestelyje dar miega ir nemato šio neįtikėtinai puikaus vaizdo. Pirmiausia jos tėtis. Nepataisomas miegalius, šeštadieniais, arba kaip jis vadino „miegadieniais“, retai kada pakylantis iki vidurdienio.

Prisiminusi tėtį mergaitė nusišypsojo, bet greitai vėl sugrįžo į realybę. Perbraukusi pirštais petį, plačiai atmerkė akis. Vos susilaikė neriktelėjusi, kai norėdama patikrinti, ar neapsiriko, palietė nugarą kita ranka.

Gumbo neliko.

Tačiau vietoje jo atsirado kai kas kita. Kažkas ilgas ir vėsus.

Ir daug didesnis nei gumbas.

Keikdama save, kad kitaip nei kitos mergaitės neturi kambaryje veidrodžio, Lorelė pasuko galvą, bandydama įžiūrėti, kas yra jai už nugaros, bet matė tik apvalius kažko balto galus. Numetusi ploną užklotą nubėgo prie durų. Tyliai palenkusi rankeną pravėrė mažutį plyšelį. Girdėjo, kaip knarkia tėtis, bet mama kartais atsibusdavo anksti ir nekeldavo jokio triukšmo. Mergaitė pravėrė duris - pirmą kartą gyvenime pasijuto dėkinga gerai suteptiems durų vyriams - ir išsliūkinusi į koridorių nugara į sieną nuslinko prie vonios kambario. Tarsi tai būtų nors kiek padėję.

Drebančiomis rankomis uždarė vonios kambario duris, sugrabaliojo spyną. Tik išgirdusi, kaip spragteli užšaunamas skląstis, ėmė traukti orą. Priglaudusi galvą prie grubiai apdorotomis lentomis kaltos sienos, pamėgino nurimti, kvėpuoti lėčiau. Pirštais užčiuopė elektros jungiklį, paspaudė. Giliai atsidususi pamirkčiojo, kad nustotų mirgėję akyse, ir žengė prie veidrodžio.

Kad pamatytų, kas išaugo, nereikėjo net pasukti galvos. Ilgos, melsvai baltos išaugos kilo virš pečių. Kokią akimirką tarsi pakerėta, plačiai išpūtusi akis Lorelė spoksojo į tuos blyškius dalykus. Jie buvo siaubingai gražūs - beveik per gražūs, kad būtų galima apsakyti.

Mergaitė lėtai pasisuko, kad galėtų geriau matyti. Iš tos vietos, kur pūpsojo gumbas, dygo kažkas panašaus į žiedlapius. Atrodė panašu į žvaigždę keturiais švelniai lenktais spinduliais. Ilgesni, daugiau nei trisdešimties centimetrų ilgio ir beveik delno pločio žiedlapiai kyšojo virš pečių ir supo juosmenį. Mažesnieji, gal dvidešimties centimetrų ilgio žiedlapėliai sukosi viduryje užpildydami visą laisvą vietą. Ten, kur didžiulė gėlė jungėsi prie odos, augo net keli maži žali lapeliai.