Эприлинн Пайк - Sparnai

- Klausyk, Deividai ? - prabilo mergaitė.

- Taip ?

- Gal norėtum šiandien po pietų su manimi truputį pakeliauti? Vyks ir mano tėvai, - paaiškino Lorelė.

- Negaliu, - apniuko Deivido veidas.

- Kodėl ne?

- Už kelių savaičių laikau vairavimo egzaminą, o mama nusprendė, kad degalams ir draudimui turiu užsidirbti pats. Ji rado man darbą vaistinėje - pradedu nuo šiandien.

- Oi, nieko neminėjai.

- Pats sužinojau tik vakar. Be to, - berniukas palinko arčiau, - tavo problemos šiuo metu didesnės nei mano.

- Gerai, sėkmės tau, - palinkėjo Lorelė.

- Aha, dar būtų gerai, kad su naujaisiais bendradarbiais sutarčiau kaip su tavimi, - atsidusęs nusijuokė Deividas. Paskui paklausė: - Kur vyksite?

- Iki mūsų senųjų namų. Jau pora dienų, kai mama nekalba apie nieką kita, tik apie namo pardavimą. Ji labai dėl to džiaugiasi, bet tarsi pradeda keisti nuomonę.

- Kodėl? Maniau, ji tikrai nori parduoti namą.

- Ir aš taip maniau. Bet ji vis labiau nusimena. Visokie prisiminimai. Supranti?

- Manau, tai siaubinga. Būtų gerai, kad jums nereikėtų parduoti namų.

- Norėčiau, - pritarė Lorelė. - Ne todėl, kad čia būtų blogai, - skubiai pasitaisė. - Džiaugiuosi, kad persikraustėme. Bet man visai patiktų, jei galėtume sugrįžti, vis aplankyti senuosius namus.

- Ar buvote tenai nuo to laiko, kai persikraustėte?

- Ne. Plušėjome iš peties, kad pradėtų veikti knygynas, be to, visokie kraustymosi reikalai - paprasčiausiai nebuvo laiko. Taigi mama nori nuvažiuoti ir įsitikinti, ar tikrai nori parduoti namą. Be to, kad jau būsime tenai, sugrėbsime lapus. Nuplausime langus. O tėtis tikriausiai užsigeis nugenėti gyvatvores, - nelabai linksmai šyptelėjo mergaitė. - Bus smagu, smagu, smagu, - pašaipiai pridūrė.

Deividas linktelėjo, paskui surimtėjęs pažvelgė į Lorelę.

- Labai norėčiau važiuoti kartu, - pareiškė. - Tikrai, labai.

Lorelė stovėjo nudelbusi akis - Deivido žvilgsnis buvo labai jau įdėmus.

- Kitą kartą, - entuziastingai tarė paskui, bandydama neparodyti nusivylimo.

- Tikiuosi.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Lorelės plaukai buvo išsiplaikstę, visai susivėlę. Teks šukuotis kokį šimtmetį, tačiau vertėjo - keturiasdešimt penkias minutes važiavo atviru automobiliu, o vėjas gaiviai plakė veidą. Automobiliui įsukus į ilgą, iki pat namo vedantį keliuką, Lorelė net sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip pro šalį slenka medžių tankynė ir pagaliau prieš akis iškyla namelis.

Senųjų namų vaizdas sukėlė tokį ilgesį, kokio mergaitė tikrai nesitikėjo. Už išklerusios tvoros kyšanti medinė trobelė buvo nedidukė, bet skendėjo ramybėje, apsupta tankiai sužėlusios vešlios žolės. Persikrausčius gyventi į Kreščento miestą Lorelė dažnai ilgėdavosi senųjų namų, bet niekada nejuto šito taip stipriai, kaip dabar, vėl išvydusi namus po keturių mėnesių. Dvylika metų gyveno čia, šioje žemėje. Pažino visus vingiuotus didžiulio miško takelius - ištisas valandas klaidžiodavo jais. Nebūtų galėjusi tvirtinti, kad norėtų vėl čia apsigyventi, tačiau prarasti taip pat nenorėjo.

Mergaitės tėvai pradėjo krauti iš automobilio grėblius, kibirus ir valymo priemones. Lorelė nuo galinės sėdynės pasiėmė gitarą, o mama nusijuokė.

- Man smagu, kad groji ta seniena.

- Kodėl?

- Ta gitara man primena laikus, kai pati ja grojau Berkelėjuje, - šyptelėjo mama tėčiui. - Tada mudu pirmą kartą susitikome. Tuo metu buvome tokie hipiai.

Lorelė nužvelgė ilgą mamos kasą, paprastus tėčio sandalus ir suprunkštė.

- Tai kad jūs ir dabar hipiai.

- Na, čia tai niekis. Tada buvome tikri hipiai, - mama padavė ranką tėčiui, jųdviejų pirštai susipynė. - Nešdavau- si gitarą į visus vakarėlius. Siaubingai nemokšiškai brązgindavau, o visi staugdavome: „Tik nemokykit mūsų gyventi“. Prisimeni?

Nusišypsojęs tėtis papurtė galvą.

- Seni geri laikai, - pašaipiai tarstelėjo.

- Oi, taigi buvo smagu.

- Na, jei taip sakai, - pasidavė tėtis ir pasilenkė pakštelėti mamą.

- Ar neprieštarausite, jei truputį pasivaikščiosiu? - kabindama ant peties gitarą paklausė Lorelė. - Po kiek laiko ateisiu padėti.

- Žinoma, eik, - rausdamasi bagažinėje pritarė mama.

- Greitai grįšiu, - pažadėjo Lorelė jau mindama takeliu už namo.

Miške tankiai augo lapuočiai ir spygliuočiai, kurių pavėsyje žėlė žaluma, tarsi kilimas dengianti žemę. Daugumos medžių kamienus dengė tamsiai žalios samanos, beveik visai užklojusios šiurkščią žievę. Kur pažvelgsi - visur žalia. Tą rytą truputį palynojo, tad išlindusi saulė apšvietė galybes vandens lašelių, ir tie sutvisko, tarsi nuklojo viską aplinkui smaragdais. Takeliai vingiavo, vedė į medžių tankumyną - vienu takeliu Lorelė kulniavo gilyn į mišką.

Mergaitei nebuvo sunku įsivaizduoti, kad žingsniuoja šventa žeme - didžiulės, neatmenamais amžiais stūksojusios katedros griuvėsiais. Kai įspindęs saulės spindulys nušvietė samanomis apaugusią šaką, Lorelė net nusišypsojo ir perbraukė ją ranka. Žvilgantys lietaus lašai kapsėjo ant pirštų ir krisdami ant žemės sutviskėdavo saulės šviesoje.

Nuėjusi tiek, kad tėvai jau nebūtų jos pamatę, Lorelė perkabino gitarą ant krūtinės ir atrišo skarą. Iš palengvėjimo net atsidususi pakėlė marškinėlius ir leido gėlės žiedlapiams atsitiesti. Beveik visą dieną būdami priveržti jie net maudė ir prašėsi atlaisvinami. Žiedlapiai skleidėsi - lėtai, kaip atsitiesia nuo ilgo nejudėjimo aptirpę raumenys, o Lorelė toliau keliavo siauru lapais nuklotu takeliu. Tolumoje išgirdo čiurlenantį upelį ir ėmė per sąžalyną brautis prie jo. Po kelių minučių priėjusi klestelėjo ant pakrantėje stūksančio akmens. Nuspyrusi bekulnius batelius sumerkė kojų pirštus į šaltą vandenį.

Mergaitei visada patiko šis upokšnis. Jo vanduo buvo toks skaidrus, kad buvo matyti neskubioje tėkmėje po dugną šen bei ten nardančios žuvys. Nuo akmenų krintantys nedidukai kriokliai plakė vandenį į puikias baltas putas, kurios atrodė tarsi vonios putų kepurės. Vaizdelis - lyg iš atviruko.

Lorelė pradėjo brązginti mėgstamiausios Saros Maklachlan dainos akordus. Mergaitė tyliai niūniavo, o aplink tvyrojo išsiskleidusios gėlės aromatas.

Po pirmojo stulpelio mergaitę privertė suklusti bruzdesys jai iš dešinės. Atidžiai įsiklausiusi pamanė, kad girdi kažką panašaus į tylų šnabždesį.

- Mama? - nedrąsiai paklausė Lorelė. - Tėti?

Atrėmusi gitarą į medį mergaitė kibo į skaros mazgą -

norėjo vėl suveržti ja liemenį. Geriau paslėpti žiedlapius, kol jų nepastebėjo tėvai.

Ilga šilkinė skraistė atsisakė klausyti, mergaitė išgirdo dar sykį sušlamant, dabar jau garsiau nei pirmą kartą. Žvilgsnis sustingo ties vieta, iš kurios girdėjo sklindant garsą - visai virš kairiojo peties.

- Kas ten?

Lorelė rūpestingai vyniojo minkštus žiedlapius aplink

\

liemenį. Jau norėjo veržti juos skara, kai iš už medžio tarsi būtų stumtelėta išvirto kažkokia žmogysta. Pasirodęs vyrukas dar sekundėlę nuožmiai žvelgė į medį, paskui atsisuko į Lorelę. Susierzinimas kaipmat išgaravo, akyse sušvito netikėta šiluma.

- Sveika, - šypsodamasis pasisveikino atėjūnas. Aiktelėjusi Lorelė bandė trauktis, bet kulnas užkliuvo

už šaknies, ir mergaitė pargriuvo paleisdama žiedlapius.

Ką nors slėpti buvo per vėlu - gėlės žiedas tuojau pat išsiskleidė.

- O, ne! Oi, labai atsiprašau. Gal galėčiau padėti? - paklausė nepažįstamasis.

Lorelė pažvelgė į jo tamsiai žalias akis - beveik per daug ryškias, kad atrodytų tikros. Jaunojo vaikinuko veidas pakibo virš išsitiesusios ant žemės Lorelės.