Эприлинн Пайк - Sparnai

- Tai pasakok, kas nutiko vakar? - galop neiškentė nepaklausęs Deividas, kai jie priėjo didelį medį.

Pagalvojusi, kaip kvailai visa tai atrodo po to, kai ji sutiko papasakoti Deividui, Lorelė net sudejavo.

- Tai juokinga. Nežinau, kodėl taip jaudinuosi. Gal todėl, kad dėl to, kas nutiko, negaliu nesijausti kvailai.

- Ar tai susiję su... hmmm... gėle?

- Na, tarsi ir taip. Nežinau, - prakalbo Lorelė spartindama žingsnį. - Jei tik tai tiesa, be to, pati negaliu tuo patikėti. Pradedu manyti, kad viską išsigalvojau ar susapnavau, tik neatsimenu, kad būčiau užmigusi.

- Nieko nepaaiškinai.

- Aiškumo! - piktai rėžė Lorelė. - Kai papasakosiu, ką jis sakė, neliks jokio aiškumo.

- Kas sakė?

Lorelė stabtelėjo, atsirėmė į medį.

- Kai ką sutikau. Prie senųjų namų. Tokį vaikiną, - pati pagalvojo, kad ne visai žmogų, bet garsiai to nepasakė. - Jis pareiškė, kad tenai gyvena.

-Jūsų žemėje?

- Taip ir pasakiau.

- O ką sakė tėvai ?

- Jie nematė.

- Tai susitikai su juo viena?

Lorelė linktelėjo.

- Visiškai viena bendravai su nepažįstamu? Tau pasisekė, kad nieko nenutiko! - šūktelėjo Deividas. Kiek luktelėjęs tyliai paklausė: - Ar jis tavęs neįskaudino?

Bet mergaitė jau purtė galvą.

- Nebuvo nieko panašaus, - pareiškė ji. Akimirkai prisiminė tą jausmą, kuris buvo apėmęs sėdint miško laukymėje. -Jaučiausi saugi, buvau saugi. Jis... jis pažinojo mane. Neįsivaizduoju, iš kur. Pamatęs gėlę visai nenustebo. Sakė, kad tai žiedas.

- Žiedas?

- Dar sakė, kad ji pranyks. Tai tik dalis mūsų pokalbio - tikiuosi, meldžiu, kad tai būtų tiesa.

- Kas jis toks ? Ką dar sakė ?

- Jo vardas Tamenis, - vos tik ištarusi vyruko vardą Lorelė pasigailėjo. Tas vardas nuskambėjo lyg užkeikimas, vėl sukėlė nevaldomą jausmų proveržį. Prieš akis negalėjo matyti nieko daugiau, tik jo veidą. Jo įdėmias akis, vos šypsančias lūpas, vėl pajuto tą nenusakomai gerą jausmą, kai jis palietė mergaitės ranką.

- Tamenis? - į realybę grąžino Deivido balsas. - Keistas vardas.

Lorelė linktelėjo, bandė susikaupti, galvoti tik apie tai, kas yra dabar.

- Ką jis dar sakė?

- Pareiškė esąs tokios pat rūšies, kaip ir aš, todėl ir žinojo apie žiedą.

- Tokios pat rūšies? Ką tai reiškia?

Bandydama atsikratyti įtampos, Lorelė nusijuokė. Nepalengvėjo.

- Tai taip kvaila. Jis sakė... sakė, kad esu gėlė, augalas.

- Augalas?

- Kaip tik taip. Tai juokinga.

Deividas nutilo - bandė suvokti mergaitės žodžius.

- Ką dar?

- Ką dar? Ar šito maža? Juk sakė, kad esu išsigimęs augalas. O aš - ne augalas. Ne, - dar patvirtino Lorelė.

Atsirėmęs nugara į medžio kamieną Deividas slydo, kol atsisėdo ant žemės. Sėdėjo pirštais barbendamas į kelius.

- Žinai, šitai daug ką paaiškintų, - nedrąsiai prasižiojo berniukas.

- Oi, prašau, Deividai, tik tu nepradėk.

- Ar jis sakė dar ką nors? - nekreipdamas dėmesio į mergaitės prašymą paklausė jis. Nusisukusi į šalį Lorelė

ėmė lupinėti nedidelius žievės gabaliukus nuo medžio, j kurį buvo atsirėmusi.

- Jis prišnekėjo dar visokių nesąmonių, štai ir viskas. Deividas atsistojo, priėjo prie medžio, kurį knebinėjo

mergaitė, ir stypsojo, kol Lorelė neiškentusi pakėlė j jį akis.

- Tai tik kvailos kalbos, ko tu taip nusiminei?

- Todėl... todėl, kad tai labai kvaila.

- Lorele.

Mergaitė pažvelgė aukštyn.

- Ką jis dar sakė?

- Tai kvaila. Sakė, kad esu... Ne, tu juoksiesi.

- Nesijuoksiu. Ką jis apie tave sakė?

Lorelė giliai iškvėpė, nuleido pečius, nunarino galvą.

- Aš esu fėja, - sušnabždėjo ji.

Deividas kurį laiką tylėjo, paskui iškėlė ranką rodydamas atstumą tarp nykščio ir smiliaus.

- Fėja? - įtariai pakartojo.

- Na, akivaizdu, kad esu didesnė, - nusišaipė Lorelė. Deividas tik šyptelėjo.

- Ir kaip tau tai ? - mergaitės balsas nuskambėjo kiek šaižiau nei įprastai, tačiau ji neatsiprašinėjo.

- Juk tai... na, lyg ir viską paaiškina.

Lorelė užsidengė ranka burną.

- Kažkoks išprotėjęs vyrukas aiškina, kad esu mitologinė būtybė, ir tau tai viską paaiškina?

Paraudęs Deividas gūžtelėjo pečiais.

-Jei man tektų įvardyti bent vieną žmogų, panašų į fėją, tai būtum tu.

Lorelė tikėjosi, kad Deividas nusijuoks ir pasakys, jog visa tai kvaila. Ji tiesiog laukė šito, kaip išgelbėjimo. Tačiau berniukas tarsi patikėjo. Ir nors pati suvokė, kad elgiasi neprotingai, pyktelėjo.

- Gal eime namo? - apsisukusi patraukė takeliu.

- Palauk, - Deividas bėgte pasivijo mergaitę. - Argi tau nesmalsu?

- Ne, Deividai, - atšovė ši. - Nė kiek. Noriu tik viena - grįžti namo, griūti miegoti ir atsibudusi suprasti, kad visa tai buvo tik sapnas. Kad niekada nebuvo nei gėlės, nei gumbo ir net mokyklos. Štai ko norėčiau! - nusisuko ir net nelaukdama, ką šis atsakys, nubėgo pirmu pasitaikiusiu takeliu. Visai nesuko galvos, kur tas takas veda. Norėjo tik dingti kuo toliau.

- Ir ko labiau bijai, Lorele ? - šūktelėjo jai iš paskos Deividas. - Kad tas vyrukas klydo ar kad jis teisus ?

Lorelė bėgo visą kelią iki pat namų, uždususi sustojo tik prie įvažiavimo į kiemą, kelias minutes palaukė, kol atgaus kvapą ir pasuko vingiuotu taku prie durų. Dienos buvo pradėjusios trumpėti, tad saulė jau leidosi. Mergaitė atsisėdo verandoje rankomis apglėbusi kelius. Tai buvo tas nuostabus, stebuklingas metas, kai debesys nusidažo violetine spalva, tik pakraštėliai švyti ryškia oranžine. Lorelei patiko šis paros laikas. Naujieji jų namai vakarų pusėje turėjo didžiulį vitrininį langą, pro kurį Lorelė su mama dažnai stebėdavo, kaip debesys dažosi violetu, paskui pamažu blėsta iki alyvinės ir galop viską užlieja oranžinė besileidžianti saulė.

Šiandien saulėlydis visai nedžiugino širdies.

Lorelė žvelgė į kiemą, į baltą sedulų gyvatvorę, juosiančią pagrindinį taką. Jeigu Tamenis sakė tiesą - ji turi daugiau bendra su medžiais nei su jos tėvais, kurie gyvena, kvėpuoja - laukia jos kitapus durų.

Mergaitė nužvelgė pėdas. Nė nepagalvojusi, ką daro, išsispyrė iš batelių ir sukišo pirštus į grumstuotą gėlių klombų žemę. Kelis kartus skubiai giliai atsiduso, nuvaikė šalin baimę ir nupurčiusi nuo kojų purvą vėl sukišo pėdas į batelius. O kas nutiktų, jei nuėjusi į sodo galą užkastų kojas žemėse ir iškeltų rankas aukštyn? Ar jos oda pamažu virstų medžio žieve? Ar ji išleistų daugiau žiedlapių, gal ant pilvo ar net ant viršugalvio?

Tokia mintis išgąsdino.

Tačiau Tamenis atrodė normalus. Jei jis tikrai toks pat, kaip ir Lorelė, ar tai reiškia, kad ji nepasikeis? Mergaitė vis dar abejojo, ar galima tikėti viskuo, ką tas vyrukas pasakė.

Subildėjo namo durys, Lorelė pašoko, atsisuko - laukan kaip tik tuo metu kyštelėjo tėčio galva.

- Pamaniau, kad kažkas atėjo, - šypsodamasis tarė tėtis. - Ką čia veiki?

Lorelė stabtelėjo, pabandė prisiminti, kodėl parėjusi namo prisėdo ant laiptų.

- Užsižiūrėjau į saulėlydį, - prisivertė nusišypsoti mergaitė.

Tėtis atsiduso, atsirėmė į durų staktą.

- Nuostabiai gražu, tiesa?

Lorelė linktelėjo, pabandė užgniaužti gerklę spaudžiantį gniutulą.

- Paskutines kelias savaites tu labai tyli, Lorele. Ar gerai jautiesi? - atsargiai pasiteiravo tėtis.

- Jaudinuosi dėl mokyklos, - pamelavo mergaitė. - Sunkiau nei maniau.

Tėtis prisėdo šalia ant priebučio laiptelių.

- Ar susitvarkai ?