Эприлинн Пайк - Sparnai

- Taip, tik reikia labai pasistengti.

Tėtis nusišypsojo ir apkabino dukters pečius. Lorelė įsitempė, tačiau tėtis, regis, nepastebėjo to, kaip nepastebėjo ir žiedlapių, nors jie buvo visai po jo ranka, vos slepiami plono audinio.

- Na, turime daugybę persikų palaikyti tavo jėgoms, - šypsodamasis tarė jis.

- Ačiū, tėti.

- Pareik, kai panorėsi, - dar pakvietė. - Jau tuoj metas pietauti.

- Tėti ?

- Taip?

- Ar aš vaikystėje buvau... kitokia nei kiti vaikai?

Tėtis stabtelėjo ir pamatęs mergaitės veidą vėl prisėdo

ant laiptelio.

- Kaip suprasti tavo klausimą?

Lorelė pasvarstė, ar nevertėtų viską papasakoti tėčiui, bet greitai tą mintį atmetė. Norėjo pirma suprasti, kiek tėtis žino.

- Na, kad ir tai, ką valgau. Kiti vaikai mėgsta visai kitokį maistą. Mano, kad aš maitinuosi keistai.

- Siek tiek kitaip. Tikrai, nepažįstu nė vieno, kuris suvalgytų vaisų ir daržovių daugiau už tave. Manau, taip maitintis sveika. Be to, nesi sirgusi, tiesa?

Lorelė papurtė galvą.

- Ar aš kada nors buvau pas gydytoją?

- Žinoma. Kai tvarkėme įvaikinimo dokumentus, į namus užėjo vaikų gydytojas patikrinti, ar esi sveika, - tarė tėtis ir nutilo. Paskui pridūrė: - Tiesą sakant, tai juokinga istorija. Gydytojas patikrino tave, viskas buvo gerai, - jis nusijuokė. - Išskyrus tai, kad tavo kelis nereagavo į stuksenimą plaktuku. Gydytojas susirūpino, bet nemanau, kad tai buvo svarbu. Paskui jis išsitraukė stetoskopą. Štai tada ir prasidėjo. Dėliojo tą stetoskopą visur - prie krūtinės, prie nugaros. Paklausiau gydytojo, kokios problemos, bet jis atšovė, kad reikia pakviesti motiną. Norėjo pakalbėti su mumis abiem. Taigi nuėjau jos pakviesti, o kai grįžome, jis jau dėjo į krepšį instrumentus. Nusišypsojęs pareiškė, kad esi kuo sveikiausia.

- Tai kas tada jį sujaudino?

- Paklausiau jo. Pasakė, kad nesupranta, apie ką kalbu. Pridursiu tik tiek, kad tai nepagerino tavo mamos nuomonės apie gydytojus. Dar kelias savaites ji bambėjo, koks tas daktariūkštis netikęs.

- Tai niekada ir nesužinojai?

Tėtis gūžtelėjo.

- Nemanau, kad tau kas nors buvo negerai. Tikriausiai pasirodė, kad sulūžęs stetoskopas, o gal jis nemokėjo juo naudotis ar kažkas panašaus. Supratęs savo klaidą nenorėjo pasirodyti nekompetentingas ir pabandė viską užtrinti. Gydytojai nemėgsta prisipažinti klydę, - tėtis sužiuro j Lorelę. - O kodėl apie tai prašnekai ? Gal nori, kad nuvestume pas gydytoją? Parūpinome atleidimą nuo medicininės apžiūros mokykloje, bet jei nori, galėtume apsilankyti ten dabar.

Mergaitė papurtė galvą. Mažiausiai norėjo lankytis pas gydytojus.

- Ne. Tikrai nenoriu.

- Ar gerai jautiesi ?

Lorelė nusišypsojo.

- Taip. Manau, gerai.

- Tikrai ? - neadyžo tėtis žiūrėdamas švelniu, rūpestingu žvilgsniu.

- Taip, - linktelėjo Lorelė. - Gerai.

- Puiku, - tėtis atsistojo ir nuspaudė durų rankeną. - Beje, šį rytą atėjo pono Barnio pasiūlymas dėl namo pirkimo.

- Tai nuostabu, - pareiškė Lorelė žvelgdama į tamsėjantį horizontą. Dabar jai neberūpėjo, kad tas vyras keistas. - Tikiuosi, greitai nupirks- tą namą. - „Nenoriu ten daugiau sugrįžti“, - tyliai sukuždėjo mintyse.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kai kitą rytą susiruošęs į mokyklą Deividas išėjo pro duris, Lorelė sėdėjo verandoje. Berniukas kelias sekundes spoksojo į ją, paskui giliai atsidusęs užrakino duris.

- Atsiprašau, - tarė Lorelė berniukui nė nespėjus apsigręžti. - Nereikėjo šaukti ant tavęs. Tu buvai toks šaunus, bandei pagelbėti, o aš vietoje padėkos tėškiau tau per veidą.

- Viskas gerai, - kišdamas į kišenę raktą sumurmėjo Deividas.

- Ne, negerai, - atrėžė Lorelė žengdama šalia jo. - Elgiausi siaubingai - apšaukiau tave. Aš niekada nekeliu balso. Tiesiog labai nervinausi.

Deividas gūžtelėjo pečiais.

- Na, gal nusipelniau. Per daug kabinėjausi. Reikėjo pasitraukti.

- Bet kartais man reikia, kad kas prispaustų. Stengiuosi vengti problemų, bėgu nuo sprendimų. Tu su keblumais susidoroji daug geriau nei aš.

- Tik todėl, kad ši bėda neliečia manęs asmeniškai. Gėlė pražydo ne man ant nugaros.

Stabtelėjusi Lorelė čiupo Deividui už rankos ir atsuko jį į save. Laikė ranką, nepaleido. Buvo taip gera justi jo delną.

- Nesusidorosiu viena, be draugo. Tikrai, labai atsiprašau.

Deividas papurtė galvą, paskui lėtai pakėlęs ranką nubraukė Lorelei plaukus nuo veido, užkišo sruogą už ausies - nykštys švelniai brūkštelėjo skruostą. Mergaitė stovėjo nė nekrustelėdama - mėgavosi pojūčiais - buvo gera justi berniuko ranką prie veido.

- Ant tavęs neįmanoma pykti.

- Gerai, - sumurmėjo Lorelė. Stovėdama taip arti Deivido, jusdama nuo jo sklindančią šilumą, ji staiga užsimanė pabučiuoti jį. Nė akimirką nesvarsčiusi pasistiebė, palinko pirmyn. Tačiau kaip tik tuo metu pro šalį praūžė automobilis, ir Lorelė neteko drąsos. Staiga nusisukusi patraukė taku. - Juk nenorime pavėluoti, - nervingai sukikeno.

Deividas pasivijo draugę.

- Ar nori pasikalbėti apie tai? - paklausė.

- Nežinau, apie ką reikėtų kalbėtis, - atšovė Lorelė.

- O kas, jei jis teisus? - užsiminė berniukas. Nė nesivargino aiškinti, kas tas jis.

Lorelė papurtė galvą.

- Nesąmonė. Pripažįstu - esu kitokia, o ta gėlė ant nugaros - tikra keistenybė, bet kad būčiau augalas? Kaip aš tada dar gyva?

- Na, augalas gali reikšti daugybę dalykų. Yra augalų, gebančių daugiau nei gali įsivaizduoti - ir tai tik tarp mokslininkams jau žinomų rūšių. Manoma, kad atogrąžų miškuose yra daugiau nei milijonas iki šiol mokslui nežinomų augalų rūšių.

- Tiesa, bet ar tau kada nors teko matyti augalą, kuris išlipęs iš dirvos vaikštinėtų gatve?

- Ne, - gūžtelėjo pečiais Deividas. - Bet yra daugybė dalykų, kurių man dar neteko matyti. Tai dar nereiškia, kad jie neegzistuoja, - pavartė akis berniukas. - Kasdien susiduriu su nepaaiškinamais dalykais.

- Vis tiek nesąmonė, - laikėsi savo Lorelė.

- Tiesą pasakius, galvojau apie tai praeitą naktį. Zinai, turėjau vilties, kad mudu dar pasikalbėsime. Yra vienas palyginti nesudėtingas būdas įrodyti arba paneigti, jog esi augalas.

- Kaip?

- Ištirti audinių pavyzdžius.

-Ką?

- Duosi man savo kūno ląstelių ir mudu apžiūrėsime jas mikroskopu - bus aišku, ar tai augalo, ar žmogaus ląstelės. Turėtų būti gana paprasta atskirti.

Lorelė suraukė nosį.

- Kaip aš tau duosiu tų ląstelių?

- Galima nugramdyti epitelio ląstelių nuo skruosto, kaip daroma kriminalinių tyrimų laboratorijoje.

- Kriminalinių tyrimų? - nusijuokė Lorelė. - Tai tu dar ir ištardysi mane ?

- Ne, jei nenori. Bet pamaniau, kad turėtum bent jau patikrinti, ką sakė tas vyrukas... Kuo jis vardu?

- Tamenis, - mergaitės nugara perbėgo šiurpuliukas.

- Taip. Tai va, turėtum patikrinti, ką sakė Tamenis - ar tai tiesa.

- Kas, jei tiesa? - sustojo Lorelė.

Deividas atsisuko - mergaitės veidas buvo perkreiptas iš baimės.

- Tada žinosi tiesą.

- Bet tai reiškia, kad mano visas gyvenimas bus kraupus melas. Kur eisiu? Ką reikės daryti?

- Niekur tau nereikės eiti. Viskas liks, kaip ir buvę.

- Ne, negalėsiu gyventi taip pat. Žmonės sužinos ir norės... Pats supranti - ims tyrinėti.

- Niekas neturi sužinoti. Tu nesakysi, aš taip pat tylėsiu. Laikysi tą nuostabią paslaptį, kuri tave išskirtų iš visų. Paprasčiausiai žinotum, kad esi ta... mitinė būtybė, ir niekas nieko neįtartų.