Эприлинн Пайк - Sparnai

Vyrukas atkišo jai ranką.

- Tikrai, labai atsiprašau. Mes... aš ten triukšmavau. Maniau, girdėjai mane, - nedrąsiai šyptelėjo. - Spėju, kad klydau.

Nepažįstamojo veidas atrodė lyg iš seno paveikslo: ryškūs skruostikauliai kyšojo iš po lygios tamsiai įdegusios odos, regis, labiau tinkančios kokiame nors Los Andželo paplūdimyje, o ne vėsiame samanotame miške. Plaukai, kaip ir antakiai buvo tankūs ir juodi, tokios pačios ir blakstienos virš susirūpinusių akių. Plaukai buvo gana ilgi ir drėgni, tarsi vyrukas nebūtų slėpęsis nuo lietaus ir dar - jam kažkokiu būdu pavyko pačias plaukų šaknis nudažyti tokia pačia sodria kaip ir akių žaluma. Nepažįstamasis taip švelniai šypsojosi, kad Lorelei net kvapą gniaužė. Kol atgavo amą, praėjo kelios sekundės.

- Kas tu toks ?

Vyrukas tylėjo, žvelgė į Lorelę keistu, įdėmiu žvilgsniu.

- Na? - paragino kalbėti mergaitė.

- Nepažįsti manęs, tiesa? - pasiteiravo keistuolis.

Mergaitė neskubėjo atsakyti. Jautėsi taip, lyg būtų pažinojusi jį. Prisiminimai buvo kažkur visai čia pat, bet kuo labiau stengėsi prisiminti, tuo toliau tos atminties nuotrupos sprūdo nuo jos.

- Ar turėčiau? - atsargiai sukluso Lorelė.

Tiriamas nepažįstamojo žvilgsnis pasikeitė taip staiga, kaip atsiradęs. Keistuolis tyliai, beveik liūdnai nusijuokė, o jo balsas nuaidėjo atsimušdamas į medžius ir atrodė, kad tai kvatoja ne žmogus, o paukštis.

- Aš - Tamenis, - pareiškė vyrukas vis dar laikydamas ištiestą ranką, kad įsikibusi Lorelė atsistotų. - Jei nori, vadink mane Tamiu.

Staiga suvokusi, kad vis dar tyso ant drėgnos žemės, kur parkritusi, Lorelė pajuto, kaip ją užlieja gėda. Nekreipdama dėmesio į ranką, pašoko ant kojų - net pamiršo prilaikyti žiedlapius. Garsiai aiktelėjusi skubiai užtraukė ant gėlės marškinėlius ir net susiraukė žiedui skaudžiai trinantis

į odą.

- Nesijaudink, - nuramino vyrukas. - Laikysiuosi atokiau nuo tavo žiedo, - pareiškė ir išsišiepė, o Lorelė pasijuto lyg nesupratusi to keisto juokelio prasmės. - Žinau, kieno žiedlapius liesti man galima, o kieno - ne, - giliai įkvėpė aromato nepažįstamasis. - Mmmm. Taip gardžiai kvepiantys žiedlapiai ne mano nosiai, - pareiškė. Paskui kilstelėjęs antakį pridūrė: - Bent jau kol kas.

Kilstelėjo ranką mergaitei prie veido - ši negalėjo nė pajudėti. Nubraukė kelis lapus jai nuo plaukų ir skubiai nužvelgė ją visą.

- Regis, esi sveika. Jokių nulūžusių žiedlapių ar stiebelių.

- Apie ką tu čia? - paklausė mergaitė bandydama paslėpti žiedlapius, kyšančius jai iš po marškinėlių.

- Siek tiek vėloka slėpti, nemanai ?

Lorelė dėbtelėjo į Tamenį.

- Ką tu veiki šiame miške?

- Aš čia gyvenu.

- Tu čia negyveni, - sumišo mergaitė. - Tai mano žemė.

-Tikrai?

Lorelė vėl visa nukaito iš gėdos.

- Na, tai mano tėvų žemė, - aiškino stipriai laikydama marškinėlių nugarą. - O tu čia... nepageidaujamas, - drėbė svarstydama, kaip gali to keistuolio akys būti tokios ryškiai žalios. Galop nutarė, kad tai kontaktiniai lęšiai.

- Nejaugi?

Vyrukas žengė artyn, Lorelės net akys išsiplėtė iš nuostabos. Jo veidas buvo toks pasitikintis savimi ir šypsojosi taip užkrečiamai, kad mergaitė nepajėgė trauktis. Ji buvo įsitikinusi, kad nieko panašaus nebuvo sutikusi, tačiau nedavė ramybės keistas artimumo jausmas.

- Kas tu esi? - pakartojo mergaitė.

-Jau sakiau: Tamenis.

- Ne, kas esi ši tiesų, - papurčiusi galvą paklausė Lorelė.

Tamenis prispaudė pirštą prie lūpų.

- Ša, viskam savas metas. Eime su manimi, - paėmęs mergaitę už rankos - ji jos neištraukė - nusivedė gilyn į mišką. Kita ranka pamiršo, ką daranti, Lorelė paleido marškinėlius. Žiedlapiai lėtai kilo, kol galop išsiskleidė ant nugaros visu gražumu. Tamenis atsisuko.

- Na, šitaip geriau, tiesa?

Lorelė galėjo tik palinguoti galva. Nedavė ramybės neaiškios mintys ir, nors kažkur giliai sąmonėje mergaitė suvokė, kad turėtų nerimauti, kažkodėl visa tai, kas vyko, neatrodė svarbu. Vienintelis reikšmingas dalykas - sekti paskui šitą viliojančiai besišypsantį vyruką.

Tamenis nusivedė Lorelę j nedidelę aikštelę, kur proskyna tarp lapijos leido sklisti saulės spinduliams ant žolės, kai kur nusėtos minkštomis žaliomis samanomis. Tamenis prisėdo žolėje ir parodė mergaitei įsitaisyti priešais jį.

Susižavėjusi mergaitė negalėjo atitraukti akių. Juodai žali vyruko plaukai ilgomis sruogomis krito ant kaktos, dengė akis. Tamenis vilkėjo laisvus baltus marškinius, kurie atrodė lyg būtų siūti namuose, ir panašaus stiliaus rudas apsmukusias kelnes, parištas žemiau kelių. Jos buvo aiškiai senamadiškos, tačiau dėvimos šio vyruko atrodė madingos, kaip ir visa kita. Pėdos buvo basos, bet netgi taką nukloję aštrūs pušų spygliai ir aplūžinėjusios šakelės, regis, jam visai nedūrė. Buvo per sprindį aukštesnis už mergaitę ir judėjo grakščiai kaip katė - Lorelė nematė taip vaikštant nė vieno berniuko.

Mergaitė atsisėdo sukryžiavusi kojas ir klausiamai sužiuro į Tamenį. Keistas troškimas sekti jam iš paskos po truputį garavo, vietoje jo apėmė sumišimas.

- Nemenkai mus išgąsdinai šitaip pabėgdama, - vyruko balsas skambėjo švelniai, lyg ne visai britišku, veikiau airišku akcentu.

- Kaip šitaip? - susidomėjo Lorelė bandydama suvokti, apie ką jis kalba.

- Vieną dieną čia - kitą jau dingusi. Kur buvai ? Jau buvau išsigandęs.

- Išsigandęs? - Lorelė atrodė per daug sumišusi, kad ginčytųsi ar ko nors klausinėtų.

- Ar kam nors apie tai prasitarei? - rodydamas jai per petį paklausė Tamenis.

Mergaitė papurtė galvą.

- Ne. Oi, sakiau. Pasakojau draugui Deividui.

Tamenio veidas staiga įgavo neperprantamą išraišką.

- Tik draugui?

Lorelė staiga ėmė po truputį atsitokėti.

- Taip.... ne... Nemanau, kad tai tavo reikalas, - tarė. Tiktai tyliai.

Tamenio akių kampučiuose staiga įsimetė neryškios raukšlelės ir, vos akimirkai, Lorelei pasirodė, kad ji pastebėjo vyruko akyse šmėstelint baimę. Paskui jis loštelėjo atgal, vėl nusišypsojo - turbūt mergaitei tik pasirodė.

- Gal ir ne mano, - vyrukas žaidė su žolės stiebeliu. - Tačiau tėvai nežino?

Lorelė jau buvo pradėjusi purtyti galvą, tik staiga ją pribloškė situacijos kvailumas.

- Ne... taip... gal - iš viso - neturėčiau čia būti, - atšiauriai rėžė stodamasi mergaitė. - Nesek iš paskos.

- Palauk, - išsigandusiu balsu sustabdė ją Tamenis.

Mergaitė prasibrovė pro nulinkusią šaką.

- Eik sau!

- Turiu tau daug paaiškinti! - šūktelėjo žaliaakis.

Lorelė stabtelėjo, pasižiūrėjo atgal. Tamenis buvo pakilęs, klūpėjo ant vieno kelio, veido išraiška maldavo pasilikti.

- Turiu atsakymus į visus tavo klausimus. Apie žiedą ir... ką tik nori.

Mergaitė neskubėdama apsigręžė - abejojo, ar gali tuo vyruku pasitikėti.

- Papasakosiu viską, ką tik nori išgirsti, - tarė Tamenis, tik jau tyliau.

Lorelė žengė porą žingsnių artyn, ir jis išsyk atsipalaidavo.

- Tu lik tenai, - pareiškė Lorelė rodydama į tolimiausią proskynos kampą. - O aš atsisėsiu čia. Nenoriu, kad vėl mane liestum.

- Gerai, gal ir teisingai, - atsiduso Tamenis.

Mergaitė vėl įsitaisė ant žolės, tačiau taip ir liko įsitempusi, budri, pasiryžusi bet kurią akimirką pabėgti.

- Na, tai kas man ant nugaros ?

- Gėlės žiedas.

- Ar jis pranyks?

- Dabar mano eilė klausti. Kur buvai išvykusi ?

- Į Kreščento miestą. Ar žiedas pranyks? - pakartojo Lorelė griežtesniu balsu.