Эприлинн Пайк - Sparnai

- Liūdna, bet taip, - Tamenis ilgesingai atsiduso. - Išties labai gaila.

- Tu tikrai žinai, kad jis pranyks? - Lorelės drovumas pranyko bemat, kai ji išgirdo gerą naujieną.

- Žinoma. Vėl sužydės kitąmet, bet kaip ir visi žiedai - jis neamžinas.

- Iš kur tu tai žinai ?

- Dabar vėl mano eilė. Kaip toli Kreščento miestas?

- Keturiasdešimt, gal penkiasdešimt mylių, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Kažkas panašaus.

- Kuria kryptimi ?

- Ot ir nesakysiu. Dabar mano eilė. Iš kur žinai apie tuos žiedus ?

- Aš - toks pat kaip tu. Mudu priklausome tai pačiai rūšiai.

- Tai kur tavo žiedas ?

- Aš nežydžiu, - nusijuokė Tamenis.

- Sakei, kad esame tos pačios rūšies. Jei tai tiesa, turėtum ir tu žydėti.

Tamenis pasirėmė ant vienos alkūnės.

- Jei dar nepastebėjai, tai aš esu vaikinas.

Lorelė pajuto, kad ėmė greičiau alsuoti. O taip, ji net labai pastebėjo, kad tai vaikinas.

- Kuria kryptimi? - pakartojo klausimą Tamenis.

- Į šiaurę. Argi neturi žemėlapio?

- Ar tai tavo klausimas? - nusišypsojo vaikinas.

- Ne! - šūktelėjo Lorelė ir sužiuro į Tamenį, kuris ėmė juoktis. Mergaitė juto, kaip neduoda ramybės vienas klausimas, bet ji baiminosi išgirsti atsakymą. Galop nurijusi seiles pasiryžo ir tyliai paklausė: - Ar aš pavirsiu gėle?

Linksma šypsenėlė švystelėjo Tamenio lūpų kamputyje, bet jis nesusijuokė.

- Ne, - nuramino švelniu balsu.

Lorelė visu kūnu pajuto palengvėjimą.

- Tu visą laiką ir buvai gėlė.

- Atsiprašau? - sukluso mergaitė. - Ką tuo nori pasakyti?

- Tu esi augalas. Ne žmogus - niekada juo ir nebuvai. Žiedas - tai tik pastebimiausias dalykas, - aiškino Tamenis ramiau nei Lorelė manė jį turint teisę būti.

- Augalas ? - negalėjo patikėti mergaitė, ji nė nesistengė slėpti nuostabos.

- Taip. Žinoma, ne bet koks augalas. Aukščiausiai pasaulyje išsivysčiusi gyvosios gamtos forma, - kalbėdamas Tamenis palinko į priekį, žalios akys sužiburiavo. - Lorele, tu esi fėja.

Supratus, kokia buvo kvaila, mergaitei net žandikaulis atkaro. Suklaidinta gražaus veidelio, leidosi nuvedama į miško gilumą ir vos nepatikėjo to gražuoliuko pasakėlėmis. Pašoko ant kojų iš piktumo žaibuodama akimis.

- Palauk, - šūktelėjo Tamenis siekdamas sugriebti ją už riešo. - Dar nepabėk. Man reikia žinoti, ką tavo tėvai ketina daryti su šia žeme.

Lorelė patraukė ranką.

- Eik savais keliais, - sušnypštė piktai. - Jei dar kada nors čia pamatysiu, iškviesiu policiją, - išrėžė ir apsigręžusi nudūmė traukdama ant žiedlapių marškinėlius.

- Lorele, aš turiu žinoti. Lorele! - šaukė jai pavymui vyrukas.

Mergaitė ėmė bėgti dar greičiau. Atrodė, nėra nieko svarbesnio, kaip kuo toliau pasprukti nuo Tamenio, to keistuolio, kuris sužadino tiek emocijų.

Pribėgusi proskyną, kur sėdėjo prieš pasirodant Tameniui, Lorelė stabtelėjo, apsivyniojo žiedlapiais liemenį ir suveržė juos skara. Paėmusi gitarą, permetė jos dėklo diržą per petį. Ranką apšvietė saulės spindulys. Kiek palaukusi mergaitė vėl atkišo ranką prieš saulę. Riešas spindėjo lyg būtų nubertas smulkiais blizgančiais milteliais. Puikumėlis. Dar ir ranką išterliojo. Visai kvailas triukas.

Priėjusi arčiau, kai jau buvo matyti senieji namai, mergaitė sustojo - krūtinė sunkiai kilnojosi. Dar sykį pažvelgė į riešą ir plūstelėjo pyktis. Trynė ranką tol, kol neliko nė ženklo tų žvilgančių miltelių.

DEVINTAS SKYRIUS

Kitą dieną Lorelė jautėsi lyg zombis. Nenorėjo patikėti tuo, ką pasakojo Tamenis. Tačiau negalėjo liautis galvojusi apie jo žodžius ir stebėjusis. Ar taip gali būti? Paskui imdavo pykti ant savęs, kad taip kvailai elgėsi, o tada viskas kartodavosi iš naujo.

Deividas kelis kartus bandė Lorelę susistabdyti koridoriuje, bet jai vis pavykdavo įsprukti į kokią nors klasę.

Tačiau per biologijos pamoką draugo išvengti nebepavyko.

Berniukas nuskubėjo j savo įprastinę vietą šalia Lorelės.

- Kas nutiko? - paklausė jis. - Ar tie... vis auga? - sušnibždėjo nespėjus mergaitei nusisukti.

Lorelė papurtė galvą, plaukai tarsi vaikus skirianti siena užkrito jai ant veido.

Deividas prisitraukė kėdę arčiau, likusieji mokiniai triukšmingai ruošėsi pamokai.

- Lorele, turi man pasakyti. Laikydama viską savyje iš- sikraustysi iš proto.

- Negaliu, - užsikūkčiojo mergaitė, ašaros užliejo akis. - Negaliu dabar kalbėtis.

Deividas linktelėjo.

- Gal galėtume pasikalbėti po pamokų? - sušnibždėjo jis mokytojui Džeimsui jau pradėjus pamoką.

Lorelė linktelėjo ir pabandė nepastebimai nusišluostyti ašaras.

Deividas po suolu patapšnojo jai per koją, o tada ėmė kažką kraigalioti sąsiuvinyje. Lorelė pagalvojo, kad jau verčiau jis užsirašytų kuo daugiau - jai teks nusirašyti.

Diena slinko, o mergaitei vis nėjo iš galvos pažadas papasakoti Deividui - tai keikė save už tai, tai džiaugėsi, kad turi kam išsipasakoti. Nežinojo net nuo ko reikės pradėti. Kaip tai daroma - ateini ir sakai: „Klausyk, aš esu mitologinė būtybė“?

- Ne, - tyliai murmėjo Lorelė. - Tai kvaila.

Bet niekaip negalėjo įtikinti savęs.

Po pamokų jiedu su Deividu patraukė prie berniuko namų. Draugas, regis, suprato, kad Lorelė nepasiruošusi kalbėtis, tad žingsniavo tylėdami.

Berniukas ypač rūpestingai padėjo jai perlipti kiemo sieną, vengė ranka paliesti nugarą. Laikė mergaitę už rankų, kol ši nušoko nuo tvoros, o kai pasiekė kojomis žemę - vis tiek jos nepaleido.

Lorelė pajuto begalinį norą prisiglausti prie berniuko krūtinės ir pamiršti visas nesąmones. Tačiau žinojo, kad tai neįmanoma. Deividas nė nemirksėdamas žiūrėjo į ją, kol mergaitė sukišo rankas į kišenes ir nusisuko.

- Štai, čia, - tarė Deividas rodydamas kelią prie susipynusių, suaugusių medžių.

Lorelė pakėlė galvą aukštyn, į tankią medžių lapiją. Buvo spalis, tad lapai margavo visu gražumu. Pakraštėliai oranžiniai, raudoni - kai kurios šakos ryškėjo geltoniu, dažėsi šviesiai rusvai, nors lapo centre dar buvo likę žalios spalvos. Spalvingas miškas tapo nuostabiai gražus, bet vertė Lorelę liūdėti matant, kaip žaluma pralaimi kovą su ryškesnėmis spalvomis.

Rudens spalvos privertė mergaitę susimąstyti apie savo žiedą. Ar jis nuvys taip pat pamažu, kaip medžių lapai? Ar skaudės? Nuo tokių minčių Lorelės širdį staiga sugniaužė baimė. Net jei ir skaudėtų, verta kentėti, kad tik jis dingtų. Bet Tamenis sakė, kad kitais metais jai vėl išaugs žiedas.

Tikėjosi, kad didžioji dalis vyruko žodžių - tiesa. Visa kita... ji nenorėjo net pagalvoti apie tai.

Tačiau mintys įkyriai lindo galvon. Ir nors labai nenoriai, teko pripažinti, kad ne vien tik dėl keistos, neįprastos informacijos - dėl paties Tamenio. Jis ją sukrėtė - sukėlė jausmus, kurių iki šiol mergaitė nebuvo patyrusi. Toks aštrus geismas net nepažįstant žmogaus - niekada to nebuvo patyrusi. Su niekuo. Tai jaudino, džiugino, bet tuo pat metu ir gąsdino. Regis, kažkuri jos dalis tapo visiškai nevaldoma. Lorelė nežinojo, ar jai tai patinka.

Tamenis buvo toks... gražus. Ar tinka tas žodis? Regis, taip. Kad ir kas jis būtų, mergaitė vargiai galėjo atitraukti nuo to vaikino akis. Atrodė, kad jis ją užbūrė kaip koks miražas. Nerealus kaip sapnas.

Mergaitė pažvelgė į riešą, nuo kurio buvo nutrynusi žvilgančius miltelius. Šie buvo tikri. Parėjusi namo rado nuo miltelių tviskantį ruoželį ant džinsų. Žvilgučiai kuo tikriausi.

O paskui ėmė įkyriai lįsti mintis - įtarimas, kad kažkada anksčiau tą vyruką jau buvo mačiusi. Negalėjo to įtarimo atsikratyti. O Tamenis tikrai elgėsi taip, lyg ją pažinotų. Iš kur jis galėjo ją pažinti? Kaip gali būti, kad jiedu pažįstami ? Nuo viso to mergaitei svaigo galva.