Эприлинн Пайк - Sparnai

Lorelė spardė šaligatvį.

- Kalbi taip, lyg būti augalu vienas džiaugsmas ir malonumas.

- Gal taip ir yra.

Lorelė stypsojo nejudėdama, Deividas priėjo arčiau.

- Tau spręsti, - tarė švelniu balsu, - tačiau kad ir ką nutartum, padėsiu. - Berniukas uždėjo šiltą, švelnią ranką jai ant sprando - Lorelei net širdis sustojo plakusi. - Kad ir ko prireiktų - aš su tavimi. Jei reikės išprotėjusio moksliuko, kad padėtų surasti atsakymus - aš su tavimi, jei tau reikia draugo, kuris per biologijos pamokas sėdėtų greta ir pakeltų nuotaiką, kai liūdna - aš su tavimi, - Deividas nykščiu švelniai glostė Lorelei ausies spenelį, skruostą. - Jei tau reikia, kad kas nors apgintų ir apsaugotų nuo tų, kurie užsimanytų tave įskaudinti - tai aš tikrai su tavimi, - mėlynos berniuko akys žvelgė tiesiai į Lorelės akis, sekundėlę ši net nustojo kvėpavusi. - Tačiau rinktis - tau pačiai, - sušnibždėjo jis.

Pasiūlymas taip viliojo. Salia Deivido ji jautėsi tokia rami. Bet Lorelė nežinojo, ar sutikti būtų teisinga. Berniukas jai patiko - labai - bet ji pati nebuvo tikra, ar tai romantiški jausmai, ar jis paprasčiausiai reikalingas. O kol nebus tikra, negali ryžtis niekam.

- Deividai, manau, esi teisus - man reikia sužinoti tiesą. Tačiau dabar viskas, ko man reikia, viskas, ką galiu pakelti - tai draugystė.

Deivido šypsena buvo kiek priverstinė, tačiau švelniai spustelėjęs mergaitei petį jis tarė:

- Tada tiek ir gausi.

Nusisukęs jis numynė šaligatviu, tačiau nuo mergaitės nesitraukė - jiedu ėjo greta, kartais net susiliesdami pečiais.

Lorelei tai patiko.

- Lorele, tai tikrai augalo ląstelės, - pareiškė Deividas, prisimerkęs stebeilydamas pro mikroskopą.

- Ar tu įsitikinęs ? - sukluso Lorelė lenkdamasi prie mikroskopo - atėjo jos eilė pažiūrėti į ląsteles, nugramdytas nuo skruosto. Net ir ji nesunkiai atpažino tas storasienes kvadratines ląsteles, išsirikiavusias ant ryškiai apšviesto stiklelio.

- Devyniasdešimt devynių procentų garantija, - tarė Deividas, iškeldamas rankas virš galvos. - Manau, tas Tamenis šį tą išmano.

Lorelė atsiduso, pavartė akis.

- Tu jo nematei - tikrai nesveikas, - „kartok sau, kartok tai, gal pati patikėsi“, įkyriai kalė galvoje balsas. Mergaitė nuvijo tą balsą šalin.

- Tada judu tikrai artimi.

Lorelė suraukė antakius ir spyrė į Deivido kėdę. Berniukas tik kvatojo.

- Siaubingai įsižeidžiau, - tarė ji dramatiškai išpūtusi akis.

- Ir vis tiek, - atrėžė Deividas, - panašu, kad Tamenis teisus. Bent jau dėl to, kad esi augalas.

Lorelė papurtė galvą.

- Turi būti dar koks nors paaiškinimas.

- Yra dar vienas dalykas, bet... ne, tai kvaila, - kiek patylėjęs prabilo Deividas.

- Koks ?

Deividas minutėlę atidžiai žvelgė į mergaitę.

- Aš... galėčiau patikrinti kraujo mėginį.

- Oi, - Lorelė iš siaubo net nustėro.

- Kas yra?

- Kaip tu gausi kraujo?

Deividas gūžtelėjo.

- Įdurčiau į pirštą - nesunku.

Lorelė papurtė galvą.

- Bijau adatų. Nejuokauju - jos mane gąsdina.

- Tikrai?

Lorelė linktelėjo, veidas buvo persikreipęs.

- Man dar niekada neteko būti įdurtai.

- Niekada?

- Neteko sirgti, pameni - minėjau.

- O kaip skiepai?

- Aš neskiepyta. Stojant į mokyklą mama užpildė specialią anketą.

- O siūti žaizdas - teko?

O Dieve, - Lorelė užsidengė burną ranka. - nenoriu net pagalvoti apie tai.

- Na, gerai, pamirškime.

Kurį laiką sėdėjo tylėdami.

- Man nereikės žiūrėti? - paklausė Lorelė.

- Pažadu. Ir tikrai neskaudės.

Lorelei net kvapą užėmė, bet, regis, reikalas svarbus.

- Gerai, pabandysiu.

- Mano mama serga diabetu, tad ji turi specialų peiliuką kraujo mėginiui paimti. Turbūt taip bus paprasčiausia. Tuojau grįšiu.

Kol Deividas buvo išėjęs, Lorelė pamėgino apsiraminti, kvėpuoti lygiau. Berniukas grįžo tuščiomis rankomis.

- Kur tas peiliukas ? - sunerimo mergaitė.

- Nesakysiu. Ir net neketinu rodyti. Eikš arčiau, kai ką sugalvojau, - pakvietė berniukas sėsdamas ant lovos tiesiai priešais mergaitę. - Nagi, sėsk už manęs ir apsikabink rankomis per liemenį. Gali įremti galvą man į nugarą, jei pasidarys baugu - spausk.

Lorelė pasislinko už Deivido. Prispaudusi veidą jam prie nugaros, apkabino ir kiek galėdama suspaudė rankomis liemenį.

- Man reikia vienos rankos, - kiek įsitempusiu balsu tarė berniukas.

Lorelė prisivertė atlaisvinti glėbį, atkišo plaštaką. Pajutęs, kad mergaitė vėl ima spausti, pradėjo švelniai glostyti jai delną.

- Pasiruošusi ? - paklausė.

- Visiems netikėtumams, - atsakė Lorelė.

Deividas dar paglostė delną, o paskui mergaitė staiga cyptelėjo, sudrebėjo visu kūnu lyg būtų trenkusi elektra.

- Gerai, viskas baigta, - nuramino Deividas.

- Ar jau paslėpei tą peiliuką? - nepakeldama galvos paklausė Lorelė.

- Taip, - keistai dusliu balsu atsiliepė draugas. - Klausyk, tau reikia pačiai pažiūrėti.

Smalsumas padėjo įveikti baimę, ir mergaitė dirstelėjo Deividui per petį.

- Ką turėčiau matyti?

Berniukas atsargiai spaudė bevardžio piršto galiuką. Ištryško skaidraus skysčio lašas.

- Kas tai ? - susidomėjo Lorelė.

- Sakyčiau, mane labiau domina ne kas tai, o kodėl jis ne... - susirūpinęs kalbėjo Deividas, - ... ne raudonas.

Lorelė spoksojo išpūtusi akis.

- Hmmm, ar galėčiau, - Deividas parodė j dėžutę su objektiniais stikleliais.

- Žinoma, - nustėrusi sumurmėjo mergaitė.

Paėmęs plono stiklo juostelę Deividas prispaudė prie

jos Lorelės pirštą.

- Gal galiu padaryti kelis mėginius?

Mergaitė tik linktelėjo.

Padaręs tris atspaudus Deividas apvyniojo jos pirštą servetėle, ir mergaitė susinėrė rankas ant kelių.

Deividas prisėdo šalia - koja lietė mergaitės šlaunį.

- Lorele, ar tau įsipjovus visada bėga toks... kraujas?

- Neatsimenu, kad būčiau įsipjovusi.

- Bet juk turėjai kada nors bent jau nusibrozdinti kelį, tiesa?

- Manau, taip, bet... - mergaitė nutilo: ji suvokė, kad negali prisiminti nė vieno panašaus įvykio. - Neprisimenu, - sušnabždėjo.

Deividas perbraukė ranka plaukus.

- Lorele, ar tau iš viso kada nors gyvenime bėgo kraujas?

Lorelei baisiai nepatiko draugo kamantinėjimas, bet teisybė badė akis.

- Nežinau. Nemeluoju - tikrai neprisimenu, kad būčiau kraujavusi.

Deividas prisitraukė kėdę arčiau mikroskopo ir po apšviestu lęšiu pakišęs naują mėginį ilgai jį tyrinėjo. Pakeitęs mėginį kitu vėl atidžiai apžiūrėjo. Tada išsitraukė kelis anksčiau paruoštus mėginius su raudona dėmele viduryje ir ėmė lyginti vis keisdamas - tai vienus, tai kitus.

Lorelė visą tą laiką nė nekrustelėjo.

Deividas atsisuko į draugę.

- Lorele, o kas, jei tu neturi kraujo? Kas, jei tavo venomis teka tik šis skaidrus skystis?

- Neįmanoma, - papurtė galvą Lorelė. - Deividai, juk visi turi kraujo.

- Visų epitelio ląstelės atrodo kaip žmogaus, Lorele, bet tavo - ne, - atšovė berniukas. - Sakai, tėvai netiki medicina. Ar tave kada nors apžiūrėjo koks nors gydytojas?

- Kai buvau dar visai maža. Tėtis pasakojo man apie tai vakar. - Staiga mergaitės akys išsiplėtė. - O Dieve. - Lorelei staiga paaiškėjo. - Tas gydytojas suprato. Turėjo suprasti.

- Kodėl nepasakė apie tai tavo tėvams?

- Nežinau, - papurtė galvą mergaitė.

Suraukęs antakius Deividas tylėjo. Prabilo tarsi dvejodamas tuo, ką sako.

- Ar neprieštarausi, jei kai ką pabandysiu padaryti ?