Эприлинн Пайк - Sparnai

- Atsisakau toliau klausytis, - sausai mestelėjo ji.

- Maistingosios medžiagos, Lorele. Tu juk negeri pieno, tiesa?

-Ne.

- Kodėl?

- Man nuo jo bloga.

- Lažinuosi, kad tikrai bloga, nes piene yra riebalų ir cholesterolio. Ką tu geri?

- Vandenį, gazuotus gėrimus, - tarė. Kiek pagalvojusi pridūrė: - Dar sirupą iš mamos konservuotų persikų. Atrodo, tai ir viskas.

- Vandenį ir cukrų. O cukraus dedame į vandenį, kad skintos gėlės ilgiau žydėtų. Cukrus gėlėms patinka - tuojau susiurbia.

Deivido paaiškinimas tiesiog pribloškė. Lorelei net suskaudo galvą.

- Tai kodėl aš nevalgau musių? - pašaipiai pasiteiravo pirštais masažuodama smilkinius.

- Matyt, jos per mažos, kad tau būtų bent kiek naudos. Bet pagalvok apie tai, ką valgai. Žalius vaisius ir daržoves. Augalus, kurie iš žemės per šaknis pasiėmė maistingąsias medžiagas. Valgai juos ir gauni tas pačias medžiagas, lyg pati turėtum šaknis ir siurbtum pati.

Lorelė kelias sekundes tylėjo, nes mokytojas Džeimsas ėmė raminti klasę.

- Tai tu manai, kad esu augalas ? - pašnibždomis paklausė Lorelė.

- Neįtikėtinai išsivystęs, aukščiausiu intelektu pasižymintis augalas, - atsakė Deividas. - Taip, būtent augalas.

- Paistalai.

- Nepasakyčiau, - šypsodamasis atsiliepė draugas. - Manau, visai šaunu.

- Kurgi ne, tu juk esi pamišęs dėl mokslo atradimų. O aš - tik mergaitė ir noriu pereiti per sporto salę neatkreipdama visų dėmesio.

- Na ir gerai, - laikėsi savo Deividas. - Manau, mums abiem šaunu.

Lorelė piktai pu

r

kštelėjo, ir ją pastebėjo mokytojas Džeimsas.

- Lorele, Deividai? Gal norėtumėte papasakoti visiems? - paklausė ranka įsisprendęs į liesą klubą.

- Ne, pone, - atsakė berniukas. - Bet ačiū, kad paklausėte.

Mokiniai nusikvatojo, o ponas Džeimsas neatrodė labai patenkintas. Lorelė atsilošusi nusišypsojo. „Deividas - vienas taškas. Mokytojas, panorėjęs atrodyti gudriau už Deividą - nulis.“

Šeštadienį Lorelė atėjo pas Deividą „mokytis“. Draugas parodė jai internete rastą straipsnį apie augalus - kaip šie lapais siurbia anglies dvideginį.

- O kaipgi tu? - paklausė berniukas. Mergaitė sėdėjo ant jo lovos, išlaisvinti žiedlapiai buvo atsukti į vakarus, siurbė pro langą sklindančią saulės šilumą. Saulė buvo tik vienas privalumas iš daugelio gerų dalykų, dėl ko buvo verta beveik kasdien eiti mokytis j tuščius Deivido namus. Deividas karžygiškai stengėsi nespoksoti, bet Lorelė taip ir nesuprato, kas labiau traukia jo žvilgsnį - žiedlapiai ar apnuogintas juosmuo.

Tačiau koks skirtumas.

- Na, aš neturiu lapų, tik tuos mažučius po žiedlapiais. Bent jau kol kas, - mįslingai pridūrė ji.

- Tokių kaip augalai gal ir neturi, bet, manau, nereikėtų pamiršti odos.

- Kodėl? Ar paskutiniu metu ji pažaliavusi? - paklausė mergaitė ir tuojau užsičiaupė. Leptelėjusi apie pažaliavimą prisiminė Tamenį ir jo žalius plaukus. Nenorėjo apie jį galvoti. Per daug jaudino. Be to, atrodė nesąžininga prisiminti tą vyruką, kol draugauja su Deividu. Lyg tai būtų kokia keista neištikimybės forma. Nustūmė tokias mintis nakčiai - prieš pat užmiegant.

- Ne visi lapai žali, - nieko nepastebėjęs toliau tarškėjo Deividas. - Daugeliui augalų lapai yra didžiausią plotą turintis išorinis paviršius, o tau tai - oda. Tai gal tu sugeri anglies dvideginį per odą, - berniukas raustelėjo, - nes vilki plonas palaidinukes net tada, kai šalta.

Lorelė šiaudeliu pamaišė

Sprite

gėrimą.

- Tai kodėl tada kvėpuoju? Zinai, aš kvėpuoju, - pabrėžtinai pareiškė mergaitė.

- Bet ar tau tikrai reikia kvėpuoti ?

- Kaip suprasti - ar reikia? Žinoma, reikia.

- Nemanau. Bent jau ne taip, kaip man. Arba ne taip dažnai. Kiek gali išbūti nekvėpavusi?

- Gana ilgai, - gūžtelėjo pečiais mergaitė.

- Na, juk plaukiojai, turėtum žinoti. Bent maždaug, - neatlyžo berniukas matydamas, kad Lorelė purto galvą.

- Paprasčiausiai kai nebenoriu būti po vandeniu - iš- neriu. Ilgai nebūnu. Sušlapinu plaukus ir išneriu, tad nežinau.

Deividas nusišypsojo ir parodė į laikrodį.

- Gal sužinokime ?

Lorelė kelias sekundes stebeilijo į draugą, o paskui stumtelėjo šalin gėrimo skardinę, šypsodamasi pasilenkė pirmyn ir dūrė pirštu Deividui į krūtinę.

- Man jau atsibodo būti bandomuoju triušiu. Pažiūrėkim, kiek gali išbūti nekvėpavęs tu.

- Gerai, bet paskui patikrinsime tave.

- Sutarta.

Deividas kelis sykius giliai įkvėpė ir, Lorelei davus ženklą pradėti, pritraukė pilnus plaučius oro ir atsilošė. Iškentė penkiasdešimt dvi sekundes, išraudo ir garsiai švokšdamas iškvėpė - atėjo Lorelės eilė.

- Nesijuok, - perspėjo mergaitė. - Tikriausiai tu mane nugalėsi.

- Didžiai abejoju, - patenkintas vypsojo berniukas. Visada taip šypsodavosi, kai būdavo įsitikinęs savo teisumu.

Giliai įkvėpusi Lorelė atsilošė ant pagalvių. Deividas paspaudė laikmatį, šis tyliai pyptelėjo.

Bėgo sekundės, ir mergaitė nervinosi žiūrėdama į tą pasitikinčią šypseną, tad ji nusisuko į langą. Stebėjo, kaip blyškiai melsvame danguje sklandęs paukštis dingsta iš akių nusklendęs už kalvos.

Neberadusi nieko įdomaus į ką žiūrėti, mergaitė atkreipė dėmesį į savo krūtinę. Darėsi nepatogu. Dar truputėlį palaukusi nutarė, kad pojūčiai jai nepatinka, ir iškvėpė.

- Na, štai. Koks nuosprendis?

Deividas pažiūrėjo į laikrodį.

- Ar buvai sulaikiusi kvėpavimą tiek, kiek galėjai ?

- Tiek, kiek norėjau.

- Tai ne tas pats. Ar dar galėjai išbūti?

- Gal, bet pradėjo darytis nepatogu.

- Kiek dar galėjai išbūti?

- Nežinau, - sutriko mergaitė. - Kiek išbuvau?

- Tris minutes ir dvidešimt aštuonias sekundes.

Reikėjo laiko, kad Lorelė suvoktų, ką tai reiškia. Mergaitė atsisėdo.

- Ar tu pasidavei ?

- Nieko panašaus. Tu tik įrodei mano teoriją.

Lorelė apžiūrėjo ranką.

- Lapas? Tikrai?

Deividas paėmė mergaitės ranką ir pridėjo šalia savąją.

- Pažvelk - kai apžiūrinėji iš arčiau, tavo rankos neatrodo visai tokios pat. Matai ? - aiškino rodydamas į venas, kaip voratinkliai išraizgiusias berniuko rankas. - Be abejonės, berniukų venos visada ryškesnės, iškilusios, bet tavo oda tokia šviesi, tad turėtų matytis bent jau blyškiai melsvos linijos. O nematyti.

Lorelė apžiūrėjo ranką ir susidomėjo.

- O kada tai pastebėjai?

Deividas kaltai gūžtelėjo pečiais.

- Kai ieškojau pulso. Tik tada buvai tokia išsigandusi, kad nusprendžiau kiek palūkėti. Be to, norėjau kai ką pirma patikrinti.

- Ačiū... manau... - mergaitė kurį laiką patylėjo, nes galvoje dūzgė galybė minčių. Tik išvada piršosi vis viena ir ta pati.

- Aš tikrai esu augalas, tiesa?

Deividas pažiūrėjo į ją, rimtai linktelėjo.

- Manau, kad taip.

Lorelė nė pati nesuprato, kodėl apsipylė ašaromis. Juk ta žinia nebuvo staigmena. Tik anksčiau mergaitė nežiūrėjo į ją rimtai. Dabar, supratusi, kad tai tiesa, pajuto užgriūvančią jausmų laviną: baimę, palengvėjimą, nuostabą ir dar keistą liūdesį.

Deividas užlipo ant lovos šalia mergaitės. Netardamas nė žodžio atsirėmė į lovos galvūgalį ir prisitraukė Lorelę prie krūtinės. Ji prigludo, tarsi mėgavosi atsidūrusi saugiame glėbyje. Berniuko rankos glostinėjo jai nugarą, rūpestingai vengdamos kliudyti žiedlapius.

Lorelė girdėjo, kaip ritmingai plaka draugo širdis, tarsi primindama, kad bent jau kai kurie dalykai yra normalūs. Patikimi.