Эприлинн Пайк - Sparnai

- Gerai, jei neketini daryti man skrodimo ir apžiūrinėti vidurius.

Berniukas nusikvatojo.

Lorelė sėdėjo rimta.

- Ar galiu patikrinti tavo pulsą?

Staiga mergaitę užplūdo palengvėjimas, o kartu ir juoko banga. Ji ėmė juoktis, niekaip negalėjo nustoti. Deividas tylomis žiūrėjo į draugę, o ši isteriškai kvatojo, kol galop susitvardė.

- Atsiprašau, - tarė sunkiai gaudydama orą - bandė sulaikyti dar vieną juoko priepuolį. - Gerai... Tai žymiai... žymiai geriau nei skrodimas.

Deividas šyptelėjo, užvertė aukštyn akis.

- Duok ranką, - paprašė.

Kai mergaitė ištiesė jam ranką - uždėjo du pirštus ant riešo.

- Tavo oda tikrai vėsi, - pastebėjo. - Keista, kaip nepastebėjau šito anksčiau. - Susikaupęs kurį laiką tylėjo, paskui pasimuistęs paprašė: - Gal galiu pabandyti rasti pulsą ant kaklo?

Vieną ranką uždėjęs mergaitei ant sprando tvirtai prispaudė pirštus prie dešiniosios kaklo pusės. Lorelė juto Deivido kvėpavimą tiesiai jai j skruostą ir nors jis atkakliai suko žvilgsnį į šalį, mergaitė negalėjo žiūrėti niekur kitur - tik į jį. Pastebėjo tai, į ką neatkreipė dėmesio anksčiau: kelias strazdanėles ant kaktos, randą visai šalia antakio ir dailiai lenktas blakstienas. Pajuto, kaip pirštai stipriau spusteli riešą. Kai mergaitė iš susijaudinimo net nustojo kvėpavusi, Deividas nustojo spaudęs.

- Ar skaudėjo?

Bandydama apsimesti, kad nepastebi, kaip Deividas arti, Lorelė papurtė galvą.

Po kelių sekundžių berniukas atitraukė rankas. Mergaitei nepatiko jo žvilgsnis - tarp antakių buvo įsimetusi raukšlė.

- Na, ir kaip? - paklausė ji.

Tačiau Deividas tik purtė galvą.

- Reikia įsitikinti. Nenoriu tavęs gąsdinti dėl niekų. Ar galiu... paklausyti širdies?

- Kaip, stetoskopu?

- Neturiu stetoskopo. Bet jei pridėčiau dešinę ausį tau tiesiai prie širdies, tai turėčiau išgirsti ją garsiai ir aiškiai.

Lorelė atsitiesė.

- Gerai, - sutiko tyliu balsu.

Deividas uždėjo rankas mergaitei ant šonų ir lėtai palenkė galvą. Lorelė bandė kvėpuoti ramiai, bet jai atrodė, kad širdis daužosi kaip pašėlusi. Šiltas berniuko skruostas glaudėsi prie jos odos ten, kur baigiasi marškinėlių apykaklė.

Ilgai klausęs Deividas pagaliau pakėlė galvą.

- Ir ką...

- Sa, - berniukas nutildė Lorelę ir pasukęs galvą priglaudė ausį prie kitos krūtinės pusės. Neilgai trukus vėl pakėlė galvą.

- Nieko nėra, - pareiškė labai tyliu balsu. - Nei ant riešo, nei ant kaklo. Ir krūtinėje nieko negirdžiu. Tylu, lyg būtų... tuščia.

- Ką tai reiškia, Deividai?

- Tu neturi pulso, Lorele. Greičiausiai neturi ir širdies

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Dabar Lorelė drebėjo visu kūnu. Juto ją laikančias Deivido rankas - tokias šiltas ir sunkias, atrodė, kad nejaučia nieko daugiau. Draugas tapo tarsi siūlas, ant kurio laikosi jos gyvybė, ir atrodė, kad jam paleidus mergaitė išgyventų vos kelias sekundes.

- Ką man daryti, Deividai?

- Tau nieko nereikia daryti.

- Tu teisus, - atsiliepė mergaitė prislėgtu balsu. - Reikia tik palaukti, kol suprasiu, kad iš viso negyvenu - mano kūnas miręs.

Deividas prisitraukė Lorelę arčiau, perbraukė ranka jos plaukus. Įsikniaubusi draugui j marškinius mergaitė apsipylė ašaromis, spaudė krūtinę - net buvo sunku kvėpuoti.

- Ne, - murmėjo Deividas jai į ausį. - Tu nemirsi.

Lorelės skruostas trynėsi į dygų berniuko žandą. Deividas perbraukė nosies galiuku mergaitei per veidą. Jusdama šalia jo veidą, ši net nustojo verkusi. Berniuko skruostas buvo toks šiltas, ypač šalia jos odos, kuri visad būdavo vėsi. Deividas lūpomis perbraukė Lorelės kaktą, mergaitei per nugarą perbėgo šiurpuliukas. Jo akys atsidūrė tiesiai priešais jos, ir mergaitė paskendo Deivido akių žydrynėje. Berniukas švelniai perbraukė lūpomis Lorelės lūpas, ir į nieką nepanaši karščio banga nusklido per visą veidą.

Lorelei nesujudėjus Deividas pabučiavo ją darsyk, šį kartą kiek drąsiau. Tą pačią akimirką berniukas pasidavė audrai, siautusiai mergaitės širdyje, jos rankos apsivijo jo kaklą, prisitraukė berniuką arčiau, spaudė vis tvirčiau, lyg bandytų įtraukti tą neįtikėtiną šilumą į save. Galėjo praeiti sekundės, minutės, valandos - laikas tarsi ištirpo, pranyko, liko tik šiltas kūnas, besiglaudžiantis prie Lorelės, ir lėtai pulsuojantis karštis.

Kai Deividas beveik grubiai atsitraukė ir bandydamas atgauti kvapą ėmė traukti orą, Lorelė staiga suvokė, kad visa tai - tikra. „Ką padariau?“

- Labai atsiprašau, - sušnibždėjo berniukas. - Nenorėjau...

- Sa, - nutildė jį Lorelė uždengdama pirštais jo lūpas. - Viskas gerai. - Mergaitė laikė jį apsikabinusi ir pamatęs, kad ji nesipriešina, Deividas kiek nedrąsiai vėl pasilenkė artyn.

Paskutinę sekundę Lorelė pridėjo ranką jam prie krūtinės ir papurtė galvą. Giliai atsidususi pasakė:

- Nežinau, ar tai, ką jaučiu, yra tikra, ar aš taip elgiuosi tik iš baimės, ar... - ji nutilo. - Negaliu šito daryti, Deividai. Tik ne tada, kol neduoda ramybės visa ta nesąmonė.

Berniukas lėtai atsitraukė tolyn ir kurį laiką tylėjo.

- Tada palauksiu, - tarė vos girdimai.

Lorelė paėmė kuprinę.

- Turiu eiti, - netikusiai tarstelėjo.

Deividas nusekė akimis per kambarį žingsniuojančią mergaitę.

Prieš išeidama ji dar stabtelėjo prie slenksčio, atsigręžė, o paskui uždarė paskui save duris.

Per biologijos pamoką Lorelė atsisėdo į įprastą vietą, tačiau vadovėlių neišsitraukė. Sėdėjo įsitempusi it styga ir ištempusi ausis klausėsi, kada išgirs pažįstamus Deivido žingsnius. Tačiau vis tiek krūptelėjo, kai berniukas trinktelėjo kuprinę ant stalo, stovinčio šalia jos. Prisivertė pakelti j j j akis, tačiau užuot išvydusi įsitempusį, susijaudinusį veidą mergaitė pamatė švytinčią plačią šypseną ir džiugiai nukaitusius skruostus.

- Vakar naktį skaičiau, - nė nepasisveikinęs išrėžė berniukas, - ir man į galvą šovė keli paaiškinimai.

Paaiškinimai ? Lorelė nebuvo tikra, kad nori tai girdėti. Tiesą pasakius, berniuko veido išraiška įtikino ją, kad ji iš tiesų nenori nieko apie tai girdėti.

Atvertęs knygą Deividas pakišo ją Lorelei po nosimi.

- Jautrusis musėkautas? Na, tu tikrai moki bendrauti su mergaitėmis, - Lorelė stumtelėjo knygą jam atgal, tačiau Deividas uždėjo abi rankas ir neleido jai stumti toliau.

- Paklausyk sekundėlę. Juk nesakau, kad esi kokia nors saulašarė. Bet paskaityk apie šių augalų mitybos įpročius.

- Deividai, jie mėsėdžiai.

- Galima sakyti ir taip, bet tu paskaityk, kodėl jie tokie, - berniukas pirštais brūkštelėjo per pastraipas, kurias jau buvo pažymėjęs ryškiai žalia spalva. - Mėsėdžiai augalai geriausiai auga prastoje dirvoje, tokioje, kurioje yra labai mažai azoto. Musėkautai valgo muses, nes šių vabzdžių kūnuose yra labai daug azoto, tačiau jokių riebalų ir cholesterolio. Maistas priklauso ne nuo to, mėsa tai ar ne, o nuo augalams reikalingų medžiagų, - Deividas pervertė kitą puslapį. - Pažiūrėk, čia rašoma, kaip maitinti namuose auginamą jautrųjį musėkautą. Rašo, kad dauguma žmonių maitina šias gėles mėsainio arba kepsnio gabaliukais, nes, kaip tu ir sakei, jie galvoja: tai mėsėdis augalas. Tačiau iš tiesų maitindamas musėkautą mėsa gali jį pribaigti, nes mėsainiuose yra daug riebalų ir cholesterolio, kurių augalas nevirškina.

Persigandusi Lorelė spoksojo į siaubingo augalo nuotrauką ir stebėjosi, kaip iš viso Deividas gali galvoti, kad ji panaši į tą pabaisą.