Эприлинн Пайк - Sparnai

- Ar skaudėjo?

- Skaudžiai gėlė.

- Ar... gali juos judinti ?

- Nemanau. O kodėl tau tai parūpo?

- Na, jei gali tas ataugas justi, tai gal jos yra tavo dalis, o ne koks... svetimkūnis. Gal tai visai ne gėlės žiedlapiai, gal

kokie... na, lyg ir sparnai, - nusijuokė berniukas. - Skamba tikrai beprotiškai, tiesa?

Mergaitė taip pat sukikeno.

- Netgi kvailiau nei tai, kad jie išaugo man iš nugaros ?

- Gerai jau, nugalėjai. Vienas taškas tau, - berniukas atsiduso, vėl nužvelgė saulėje žvilgančius žiedlapius. - Ar... tau reikia laistyti... tuos?

- Nežinau, - piktai rėžė Lorelė. - Argi nebūtų šaunu? Būtų labai lengvas būdas atsikratyti tų ataugų.

Deividas kažin ką tyliai murmėjo sau po nosimi.

- Ką ten bambi ?

- Man jie gražūs, ir tiek, - gūžtelėjo berniukas.

Lorelė žvilgtelėjo per petį j melsvus, karpytus sparnų

kraštelius, kyšančius virš abiejų pečių.

- Patinka?

- Tikrai. Jei taip nueitum j mokyklą, garantuoju, pusė mokyklos mergaičių mirtų iš pavydo.

- O kita pusė spoksotų į mane kaip j kokią išsigimėlę. Ne, dėkui už pasiūlymą.

- Tai ką darysi?

Mergaitė papurtė galvą.

- Neįsivaizduoju, ką galėčiau padaryti. Spėju, kad nieko, - nelinksmai nusijuokė. - Gal laukti, kol ta gėlė peraugs visą mano kūną ir žūsiu?

- Gal ji pranyks ?

- Taip, kaip tik šitaip ir kartojau sau, kol ant nugaros pūpsojo gumbas.

- Ar... sakei tėvams? - nedrąsiai pasiteiravo Deividas.

Lorelė papurtė gaivą.

- Manau, turėtum.

Mergaitė sunkiai rijo seiles.

- Galvoju apie tai nuo pat ryto, - ji atsisuko į draugą. - Jei tu būtum tėvas, o tavo vaikas imtų ir pareikštų, kad jam ant nugaros auga milžiniška gėlė, ką darytum?

Deividas jau žiojosi kažką sakyti, bet greitai nudelbė žvilgsnį į grindis.

- Pasielgtum atsakingai. Nuvežtum vaiką į ligoninę, kur jį tyrinėtų, tirtų tol, kol šis tikrai taptų medicinos auka, išsigimėliu. Taip nutiktų ir man. Deividai, nenoriu tapti bandymams skirtu vaiku.

- Gal tavo mama pagamintų kokią stebuklingą priemonę, - nelabai tikėdamas tuo, ką kalba, murmtelėjo Deividas.

- Mudu abu žinome, kad šis dalykas žymiai didesnis nei mama galėtų padėti, - Lorelė sunėrė pirštus priešais save. - Zinai, jei jau šios ataugos sunaikins mane, tai verčiau tegu daro tai tyliai. O jei pranyks, - mergaitė gūžtelėjo, skėstelėjo rankomis, - tai geriau niekas taip ir nesužinotų.

- Gerai, - galop pritarė Deividas. - Bet, manau, jeigu dar kas nors nutiks, tau teks apsigalvoti.

- O kas dar gali nutikti? - paklausė Lorelė.

- Tie sparnai gali augti arba plėstis.

- Plėstis ? - mergaitė apie tai net nepagalvojo.

- Taip, supranti - ant nugaros ims augti lapai arba išdygs dar gėlių... kitose vietose.

Mergaitė ilgai tylėjo.

- Pagalvosiu, ką daryti.

Deividas liūdnai sukikeno.

- Manau, dabar man aišku, kodėl nenorėjai eiti į paplūdimį.

- O varge. Labai atsiprašau. Visai pamiršau.

- Viskas gerai. Dar turiu porą valandų. - Kurį laiką patylėjęs berniukas pridūrė: - Pakviesčiau tave, bet... - parodė į žiedlapius, ir Lorelė liūdnai palingavo galva.

- Neateičiau...

- Ar galėčiau paskui užsukti pas tave? Šiaip, pažiūrėti, ar viskas gerai.

Lorelės akyse sužvilgo ašaros.

- Manai, viskas bus gerai?

Deividas prisėdo šalia mergaitės ant lovos ir apkabino ją per pečius.

- Tikiuosi.

- Bet nežinai, tiesa?

- Ne, - sąžiningai prisipažino berniukas. - Bet nuoširdžiai tikiu.

Mergaitė persibraukė ranka veidą.

- Ačiū.

- Tai ar galiu užsukti pas tave?

Nusišypsojusi Lorelė linktelėjo.

SEPTINTAS SKYRIUS

Kai suskambo durų skambutis, Lorelė tysojo ant sofos.

- Aš atidarysiu, - šūktelėjo ji. Pravėrusi duris mergaitė nusišypsojo pamačiusi Deividą, vilkintį juodais marškinėliais ir ryškiai geltonomis trumpomis kelnėmis. - Sveikas, tarė berniukui eidama į verandą ir uždarydama paskui save duris. - Kaip vakarėlis?

- Būtų buvę daug linksmiau su tavimi, - pareiškė gūžtelėjęs pečiais. Kiek palūkėjęs pasiteiravo: - Kaip laikaisi?

- Gerai. Taip pat, kaip rytą, - žiūrėdama į žemę atsakė Lorelė.

- Neskauda? Gal šiaip kas?

Mergaitė papurtė galvą. Pajuto, kaip draugas glosto jai ranką.

- Viskas bus gerai, - švelniai ramino ją Deividas.

- Kaip gali būti gerai? Man ant nugaros auga gėlė. Šitai visai negerai.

- Norėjau pasakyti, kad rasime kokią nors išeitį.

- Atsiprašau, - liūdnai nusišypsojo Lorelė. - Atėjai, kad paguostum, o aš... - mergaitės žodžius nutraukė jai į veidą sukibusios ryškios automobilio šviesos. Iškėlusi ranką prisidengė akis ir stebėjo, kaip prie namo privažiuoja automobilis. Iš jo išlipęs aukštas plačiapetis vyras patraukė prie vaikų.

- Ar čia gyvena Siuvelai? - žemu niūriu balsu sududeno atvykėlis.

- Taip, - atsakė Lorelė, kai vyras sustojo priebutyje. Mergaitė nejučia suraukė nosį. Veidas atrodė kažkoks nesimetriškas. Atsikišę žandikauliai, aštrūs bruožai, o kairioji akis užkritusi. Ilga nosis atrodė taip, lyg būtų kelis kartus sulaužyta ir neteisingai sugijusi, ir nors vyras nesišaipė, burna buvo perkreipta, lyg šis nuolat kęstų nusivylimą. Pečiai atrodė nežmoniškai platūs, o kostiumas, kurį vilkėjo - visai netinkamas tokiam galiūnui.

- Ar tėvai namuose? - paklausė vyras.

- Taip, luktelėkite sekundėlę, - mergaitė lėtai atsisuko. - Oi, atsiprašau, užeikite. - Ji palaikė praviras duris ir abu - Deividas ir stambusis svečias - žengė į vidų. Visi trys stabtelėjo prie durų, dičkis nusičiaudėjo ir atsikrenkštė.

- Tai linksminotės prie laužo ar dar kur nors? - kritiškai nužvelgė berniuką vyras.

- Aha, - patvirtino šis. - Paplūdimyje. Mane išrinko atsakingą už laužą ir, kaip čia pasakius, kol įkūriau jj, buvo daugiau dūmų nei ugnies, - vaikinukas sukikeno, bet pamatęs, kad vyras nė neiyptelėjo, nutilo.

- Einu, pakviesiu tėvus, - suskubo Lorelė.

- Ir aš kartu, - nusekė jai iš paskos Deividas.

Vaikai įėjo į virtuvę, kur mergaitės tėvai gėrė arbatą.

- Ten toks vyriškis atėjo pas jus, - tarė Lorelė.

- Mat kaip, - tėtis padėjo puodelį ir pasižymėjo knygoje, kur baigęs skaityti. - Nagi, praleiskite.

Nenuleisdama nuo tėčio akių Lorelė pasitraukė nuo durų. Deivido ranka vis dar gulėjo jai ant juosmens, ir mergaitė tikėjosi, kad jis jos nepatrauks. Nepasakytum, kad baiminosi, tik niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, jog kažkas ne taip.

- Sara, - atsigręžęs šūktelėjo tėtis, - atvažiavo Džeremajas Barnis.

Mamos puodelis garsiai trinktelėjo į stalą - ši taip pat nuskubėjo pro Deividą ir Lorelę prie durų.

- Kas tas Džeremajas Barnis? - tyliai pasidomėjo Deividas.

- Nekilnojamojo turto agentas, - paaiškino Lorelė. Apsižvalgė. - Eime, - tarė griebdama draugui už rankos.

Nusitempė jį prie laiptų, už sofos, kur jau taisėsi sėstis ponas Barnis. Pirštų galiukais paėjo kelis žingsnelius, kad jos nesimatytų. Mergaitė išsprūdo iš Deivido glėbio, bet kai jiedu atsisėdo, berniukas vėl padėjo ranką ant laipto jai už nugaros. Lorelė atsilošė, mėgavosi, kad draugas šalia. Prisiglaudus išsisklaidė įtampa, tvyrojusi nuo pat akimirkos, kai privažiavo ponas Barnis.

- Tikiuosi, nepykstate, kad užsukau?

- Ne, ką jūs, - patikino Lorelės mama. - Gal išgertumėte puodelį kavos ? Arbatos ? Vandens ?

- Ne, dėkui, - atsakė atvykėlis.

Nuo jo žemo balso Lorelė jautėsi įsitempusi visu kūnu.