Эприлинн Пайк - Sparnai

Lorelė tylėjo, nepasilenkė prisiglausti. Jei Deividas, kai viskas šitaip pasisuko, ketina ir toliau dalyvauti visuose jos gyvenimo įvykiuose, tai turi būti jo sprendimas. Ji žino, ko norėtų, bet tai jau liečia ne vien tik ją.

Kiek padvejojęs berniukas prisitraukė mergaitę dar arčiau ir vėl pabučiavo. Lorelė vos neatsiduso iš palengvėjimo, kai Deivido rankos apsivijo jos liemenį. Jo lūpos buvo tokios minkštos, šiltos ir švelnios - kaip ir jis pats.

Pabučiavęs mergaitę, Deividas atsistojo priešais ją, suėmė abi rankas. Nė vienas nekalbėjo. Nereikėjo nieko sakyti. Lorelė nusišypsojo, perbraukė pirštu per skruostą, paskui nuslydo nuo automobilio bagažinės dangčio.

Deividas atsisėdo į vairuotojo vietą, bet akių vis nenuleido nuo Lorelės. Žvelgdama, kaip automobilis išrieda iš stovėjimo aikštelės ir tyliai nutolsta atgal į 101 gatvę, atgal j normalų gyvenimą, mergaitė mojo ranka.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

- Ar tikrai nenori, kad keliaučiau kartu? - paklausė Lorelės mama pasukusi į ilgą, duobėtą namo link vedantį keliuką.

- Jei tu būsi, jie gali nesirodyti, - paaiškino mergaitė. - Man viskas bus gerai, - nusišypsojo žvelgdama į medžių tankynę. - Nemanau, kad kokiame kitame žemės kampelyje būčiau saugesnė.

Pastarąsias tris dienas praleido įtikinėdama tėvus, kad ji yra fėja„o beveik visą šį rytą, kad jiems reikėtų priimti fėjų pasiūlymą. Ir nors tėvai buvo nusiteikę nepatikliai, jų bandymas priešintis pateiktam planui atrodė visai nereikšmingas, palyginti su faktu, kad fėjos išgelbėjo tėčio gyvybę. Paveikė dar ir pradinis neapdoroto deimanto įvertinimas, kurio metu buvo paskaičiuota, kad brangakmenis vertas beveik aštuonių šimtų tūkstančių dolerių.

Lorelė pasilenkusi apkabino mamą.

-Juk tu grįši, tiesa? - paklausė ši.

Prisiminusi, kad ir Deividas klausė to paties, mergaitė nusišypsojo.

- Taip, mama, grįšiu.

Lorelė žengė iš automobilio į šaltą gaivų orą. Dangus buvo apsiblausęs, paskendęs pilkuose debesyse, iš kurių grasinosi prapliupti lietus, tačiau Lorelė nenorėjo to priimti už blogą ženklą.

- Tai tik žiemiškas oras, - murmėjo sau po nosimi. Tačiau spaudė prie krūtinės maišelį su minkštais bateliais, tarsi tie būtų galėję apsaugoti ją nuo blogų naujienų, laukiančių jos tame miške.

Negali būti blogos naujienos, svarstė Lorelė. Negali! Žengusi į miško šešėlį nužingsniavo takeliu prie upės. Žinojo, kad ją turėtų supti fėjų sargybiniai, bet nesivargino pašaukti jų - nebuvo tikra, kad net pasitelkusi visą valią būtų išspaudusi bent garselį.

Pasiekusi srūvantį vandenį, padėjo maišelį ant akmens, ant kurio sėdėjo, kai pirmą kartą sutiko Tamenį. Prisėdo ant jo palaukti ir dabar. Paprasčiausiai palaukti.

- Sveika, Lorele.

Būtų pažinusi tą balsą bet kur, paskutines keturias paras jis persekiojo ją sapnuose. Ne, netiesa. Keturis mėnesius. Atsisukusi puolė į glėbį Tameniui, ir šio marškiniai tuojau sudrėko nuo mergaitės palengvėjimo ašarų.

- Mane galėtų ir dažniau pašauti, - pareiškė šis tvirtai apkabinęs Lorelę.

- Nė nebandyk, - pagrasino mergaitė skruostu lyg prilipusi prie sargybinio krūtinės. Jo marškiniai visada tokie švelnūs. Dabar ji nenorėjo pakelti veido nuo tos minkštos medžiagos, niekada. Tamenio rankos paniro jai į plaukus, glostė pečius, šluostė ašaras nuo smilkinio - rodos, spėjo visur vienu metu. Visą tą laiką švelniai murmėjo kažkokius Lorelei nesuprantamus žodžius, guodžiančius ją taip puikiai, lyg tai būtų burtažodžiai. Jai buvo visai nesvarbu, kad Tamenis vargiai mokėjo burti - jis pats jai buvo stebuklingas.

Kai mergaitė galop atsitraukė nuo Tamenio, nusijuokusi nusišluostė akis.

- Džiaugiuosi tave matydama, tikrai, labai džiaugiuosi. Ar tau viskas gerai? Praėjo tik keturios dienos.

Tamenis gūžtelėjo.

- Šiek tiek skauda ir čia esu tik tam, kad pasveikčiau, ne sargyboje. Bet žinojau, kad ateisi. Norėjau būti čia, kai pasirodysi, - pasilenkęs nubraukė, užkišo mergaitei už ausies plaukų sruogą.

- Aš... aš atnešiau šituos, - sulemeno mergaitė keldama maišelį su mokasinais. Būdama arti Tamenio nejučia imdavo drebėti.

Sargybinis papurtė galvą.

- Padariau juos tau.

- Kad nepamirščiau tavęs? - paklausė Lorelė, pirštais liesdama mažytį ant kaklo pakabintą žiedelį.

- Niekada negali būti per daug prisiminimų, - Tamenio žvilgsnis nuslydo į nedidukę proskyną. Atsikrenkštęs kalbėjo toliau: - Bet pirma apie reikalus. Man pavesta paklausti, kaip tau sekėsi pateikti mūsų pasiūlymą.

- Gana gerai, - beveik tokiu pat apsimestinai oficialiu tonu atsakė mergaitė. - Dokumentai bus pasirašyti kiek galima greičiau. Manau, tėvai ketina padaryti man kalėdinę dovaną.

Nusijuokęs Tamenis prisitraukė mergaitę arčiau.

- Eime iš čia, - pasakė. - Medžiai turi akis.

- Nemanau, kad tai medžiai, - pašaipiai leptelėjo Lorelė.

- Gal ir ne, - sukikeno Tamenis. - Eime tenai.

Paėmęs mergaitę už rankos nusivedė ją takeliu, kuris

vingiavo šen ir ten, atrodė, niekada nesibaigs.

- Ar tavo tėtis sveikas? - paklausė Tamenis spausdamas mergaitei ranką.

Si nusišypsojo.

- Paleidžia šiandien po pietų. Rytoj iš ankstyvo ryto ketina eiti j darbą, kuo žvaliausias, - mergaitė surimtėjo. - Todėl ir atvažiavau. Po kelių valandų išvykstame j Kreščentą. Aš... - ji nudelbė žvilgsnį į batus, - nežinau, kada grįšiu.

Tamenis atsisuko ir pažvelgė į mergaitę - akys buvo tarsi gilūs šuliniai, o kas jų gilybėje, Lorelė nesuprato.

- Tai atėjai atsisveikinti?

Jam ištarus garsiai, tie žodžiai nuskambėjo labai aštriai. Lorelė linktelėjo.

- Kol kas.

Tamenis basa koja paspyrė ant žemės gulinčius sudžiūvusius lapus.

- Ką tai reiškia? Kad renkiesi Deividą, o ne mane?

Lorelė važiavo j mišką ne pasikalbėti apie Deividą.

- Tameni, norėčiau, kad viskas būtų kitaip. Bet dabar negaliu gyventi jūsų pasaulyje. Turiu likti savajame. Ir ką turėčiau daryti - prašinėti mamos arba Deivido, kad kartais mane atvežtų čia pasimatyti su vaikinu?

Tamenis nusisuko, žengtelėjo kelis žingsnius, bet Lorelė prisivijo jj.

- Gal tau rašyti laiškus ar skambinti telefonu? Neturiu jokio pasirinkimo.

- Galėtum likti, - atrėžė Tamenis taip tyliai, kad mergaitė vos išgirdo.

- Likti?

- Galėtum gyventi čia... su manimi, - prakalbo vyrukas, nespėjus jai nė įsiterpti. - Žemės greitai priklausys tau. Tenai yra namas. Galėtum likti!

Malonios mintys apie gyvenimą su Tameniu ėmė suktis mergaitės galvoje, tačiau ji nustūmė jas šalin.

- Ne, Tami, negaliu.

- Jau gyvenai čia anksčiau. Ir viskas buvo gerai.

- Gerai? Kaip galėjo būti gerai? Mane nuolat stebėjote ir dar - girdėte mano tėvus atmintį panaikinančiais eliksyrais, tarsi tai būtų vanduo!

Tamenis įsispoksojo į žemę.

- Supratai šitai?

- Tai vienintelis logiškas paaiškinimas.

- Na, jei tau nuo to geriau, man tai lygiai taip pat nepatiko.

Mergaitė giliai atsiduso.

- Ar jie... ar jūs ir mane priversdavote pamiršti? Nuo tada, kai apsigyvenau pas žmones?

Tamenis nežiūrėjo jai į akis.

- Kartais.

- Ar tu kada nors tai darei? - atsargiai pasiteiravo Lorelė.

Tamenis pažvelgė į ją plačiai išpūtęs akis, paskui papurtė galvą.

- Negalėjau. - Pasilenkęs artyn tyliu, vos girdimu balsu pridūrė: - Kartą turėjau taip padaryti, bet negalėjau.

- Kas nutiko?

Tamenis pasikrapštė kaklą.

- Gaila, kad neatsimeni.