Эприлинн Пайк - Sparnai

- Kaip ?

Barnis atsitūpė priešais Tamenį. Lorelė žinojo, kad tai geriausia, kokia tik gali pasitaikyti proga. Stengdamasi pamėgdžioti miklius Tamenio žingsnius - matė jį taip lakstant visą rytą - mergaitė stryktelėjo pirmyn.

- Po dešimties sekundžių nutrauksiu tavo pėdą ir sulaužysiu visus kojos stiebelius.

Mergaitė sugniaužė šaltą plieninį vamzdį ir pamėgino prisiminti viską, ką jai prieš kelerius metus apie šaudymą aiškino tėtis. Sis ginklas buvo sunkus, kampuotas - atrodė beveik kaip juodas vandens pistoletas. Apžiūrinėjo jį, bet nerado nei saugiklio, nei gaiduko. Užsimerkė - tik sekundėlei, iš paskutiniųjų vylėsi, kad tai paprasčiausias šautuvas.

- Paskutinis šansas kalbėti, fėjų vaike. Vienas. Du...

- Trys, - vietoje Barnio šūktelėjo Lorelė taikydamasi jam j galvą.

Trolis sustingo.

- Stokis, - paliepė mergaitė laikydamasi atokiau, kad jos nepasiektų.

Barnis lėtai atsistojo ir truputį pasisuko į mergaitę.

- Prie sienos, - komandavo ši. - Pasitrauk nuo jo.

Barnis nusikvatojo.

- Tu ką - tikrai manai, kad mane nušausi? Šitokia nusmurgėlė...

Nuspaudusi gaiduką mergaitė net krūptelėjo ir vos nesuriko iš palengvėjimo, nes pastangas apvainikavo į sieną įsmigusi kulka. Pistoletą vėl nukreipė į trolį.

- Neblogai, - sumurmėjo šis ir atsitraukė perkelis žingsnius, vis sukdamasis, kad būtų veidu į mergaitę. Atpažinus jos veidą trolio akys išsiplėtė.

- Maniau, kad pribaigėme tave.

- Manyk iš naujo, - atrėžė Lorelė didžiuodamasi, kad balsas nedreba beveik kaip ir kojos.

- Ar mano vyrukai pamiršo... Palauk... Negali būti, - trolis įtariai traukė nosimi orą. - Tu... aš ne... - nutilęs jis atsisuko į Tamenį ir piktai sukikeno. - Dabar suprantu. Fėjos pradėjo pakišinėti vaikus. Persodina! - Barnis spoksojo žvilgsnį nudelbęs žemyn, į Tamenį, kalbėjo lyg niekur nieko: - Ir kada jūs, fėjos, suprasite, kad geriausios mintys šauna troliams ?

Lorelė dar sykį pykštelėjo j sieną, ir Barnis pašoko.

- Gana kalbų, - perspėjo jį mergaitė.

Jiedu nejudėdami stovėjo vienas priešais kitą. Barnis, regis, nė neabejojo, kad mergaitė jo nenušaus, lygiai tą patį mąstė ir ji. Tačiau negalėjo leisti troliui šitai suprasti.

Deja, buvo vienintelis būdas išsklaidyti abejones - išties nušauti Barnį. Pirštai ant pistoleto gaiduko prakaitavo, mergaitė kėlė ginklą, kol jo vamzdis visai užstojo trolio veidą.

Kol kas pajėgė tik tiek.

- Prisimink, ką tau pasakojau, Lorele, - labai tyliai prabilo Tamenis. - Tai jis įsakė nužudyti tave, jis apnuodijo tavo tėtį, jis apgaudinėjo tavo mamą... Ir vėl griebsis to paties, jei leisi jam pasprukti.

- Baik, pervertini mane, - šypsodamasis erzinosi Barnis.

Lorelė kelis sykius pratisai, švokščiamai atsikvėpė, bandė priversti pirštus susilenkti. Tačiau mergaitės rankos labai nežymiai nusviro, ir Barnio lūpų kampučius iškreipė šypsena.

- Taip ir maniau, kad nesugebėsi, - pašaipiai drėbė trolis. Paskui pritūpė ir šoko ant mergaitės.

Viskas, ką Lorelė spėjo pastebėti, tai buvo krauju pasruvusios, žudyti ištroškusios akys ir rankos išskėstais pirštais, panašesnės į naguotas letenas. Mergaitė nė nebejuto, ką turinti rankoje, pirštai patys susilenkė ir ausis apkurtino šūvio garsas. Barnis atšlijo, o kulka perskrodė jam petį. Surikusi Lorelė išmetė pistoletą.

Dejuodamas Tamenis pasislinko pirmyn, sugriebė nukritusį ginklą. Barnis iš skausmo kriokė, tačiau žvilgsnio neatplėšė nuo mergaitės.

- Palik ją ramybėje, Barni! - suklykė taikydamasis Tamenis.

Barnis vargiai teturėjo laiko svarstyti apie šautuvą, nutaikytą jam į galvą. Net kai fėjų sargybinis nuspaudė gaiduką, Barnis metėsi pro langą ir vos ne su visais rėmais tėškėsi žemyn. Tamenio paleista kulka jo nekliudžiusi smigo j sieną. Pribėgusi prie sulaužytos palangės, mergaitė dar spėjo pamatyti, kaip trolis skuodžia prie upės ir kruvinas jo kūnas dingsta už kalvos.

Tamenis trenkė pistoletą ant grindų. Parkritusi ant kelių Lorelė puolė jam j glėbį. Vyrukas sudejavo tiesiai jai į ausį, bet kai ji pabandė atsitraukti, stipriai priglaudė prie krūtinės.

- Niekada, niekada daugiau nedrįsk taip gąsdinti mane.

- Tai aš gąsdinau? - paprieštaravo mergaitė. - Juk ne mane pašovė! - apsivijusi rankomis jo kaklą drebėjo visu kūnu.

Išgirdusi ant laiptų žingsnius Lorelė staiga atsisuko. Tamenis ją pastūmė truputį į šalį ir griebęs ginklą nusitaikė tiesiai į duris.

Laiptų viršuje pasirodė išblyškęs Deivido veidas. Tamenis atsiduso, jo ranka atsipalaidavo, nusviro žemyn.

- Girdėjau šūvius, o paskui mačiau Barnį nubėgant, - drebančiu balsu tarė berniukas. - Ar jums nieko nenutiko?

- O švenčiausioji Hekate, nejau nė vienas judviejų nemokate paklusti nurodymams? - suniurzgė Tamenis.

- Pasirodo, ne, - abejingai atšovė Lorelė.

- Kas čia vyko ? - paklausė Deividas plačiai išpūtęs akis, dairydamasis po suniokotą kambarį.

- Pakalbėsime automobilyje. Greičiau, Deividai, Tameniui reikia pagalbos.

Pakišę rankas po fėjų sargybiniu, pakėlė jį nuo grindų. Tamenis tvardėsi, tačiau kiekvieną kartą, kai iš jo lūpų išsprūsdavo dejonė, susiraukdavo ir Lorelė. Draugai beveik vilkte nuvilko jį prie durų, tik staiga mergaitė sustojo.

- Palaukite, - tarstelėjo ji permesdama visą Tamenio svorį laikyti Deividui. Nuskubėjusi prie stalo pažvelgė į dokumentus. Viršutiniai lapai buvo nutaškyti smulkučiais kraujo lašeliais. „Trolio kraujas“, - susiraukusi pagalvojo mergaitė. Tačiau giliai atsidususi vis tiek prisivertė perversti popierius. Visus dokumentus, kuriuose buvo minima jos motina ar gimtųjų namų adresas, Lorelė pasigriebė su savimi.

- Eime, - paragino vėl palindusi Tameniui po ranka.

Pro mirusių trolių kūnus trijulė nukėblino tylėdami.

Saulė jau kaip reikiant spigino, bet Lorelė tikėjosi, kad niekas nepastebės jų tempiant akivaizdžiai sužeistą žmogų į automobilį. Po kiek laiko ji net susirūpino, ar niekas, be Deivido, neišgirdo šūvių. Dairydamasi šen ir ten po gatvę, į kitus apgriuvusius ir apšiurusius pastatus, mergaitė pagalvojo, kad vargu ar tai svarbu. Rajonas atrodė panašus j tokį, kur šūviai - kasdienybė.

Deividas paguldė Tamenį ant galinės sėdynės, pabandė įtaisyti jį patogiau, tačiau šis nustūmė jo rankas.

- Vežk mane pas Šerį. Greičiau.

Deividas laikė priekines dureles atidarytas - laukė Lorelės, bet ši tik papurtė galvą ir nė nežvilgtelėjusi į draugą įsitaisė gale, greta Tamenio.

Mergaitė padėjo ant kelių Tamenio galvą ir krūtinę, o šis prigludo prie jos kaip vaikas ir kiekvieną kartą Deividui važiuojant per kokį grumstą sudejuodavo. Veidas buvo išblyškęs, o juodi plaukai sulipę nuo prakaito. Mergaitė bandė prikalbinti Tamenį atsimerkti, tačiau šis nė neketino. Kvėpavimas darėsi vis švokščiantesnis, tad mergaitė pakėlė akis į Deividą, kuris vis dirsčiojo į ją galinio vaizdo veidrodėlyje.

- Gal galėtume važiuoti greičiau? - paprašė jo.

Deividas papūtė lūpas ir papurtė galvą.

- Negaliu šitaip lėkti, Lorele. Per daug pavojinga. Kaip manai, ką pasakytų policininkas, jei mus sustabdęs pamatytų Tamenį? - atsakė jis. Pažvelgęs į Lorelės akis veidrodėlyje pridūrė: - Važiuoju taip greitai, kiek tik drįstu - pažadu tau.

Mergaitės akys sublizgo nuo ašarų, bet ji linktelėjo ir pabandė nekreipti dėmesio, kad Tamenis vis silpniau spaudžia jai ranką.

Kelias buvo beveik tuščias, bet kiekvieną kartą Kreščento mieste, paskui Klamate prasilenkiant su kokiu retkarčiais pralekiančiu automobiliu mergaitė sulaikydavo kvapą. Vienas vairuotojas netgi pažiūrėjo j mergaitę, o ji tuojau susirūpino - ar tie akiniai nuo saulės neslepia skirtingos spalvos akių. Kaip tik tuomet, kai ji jau neabejojo, kad tai jų persekioti pasiųstas trolis, vyras nusigręžė ir pasuko į šoninę gatvelę.