Эприлинн Пайк - Sparnai

- Mama, jis niekada nepasirodys. Tikiuosi, daugiau niekada jo nepamatysi. Jis ne tas, kuo jį laikai.

Mamos veidas išbalo.

- Bet... bet žemė, pinigai, aš nežinau, kaip... - balsas nutilo ir skruostais ėmė riedėti ašaros.

Lorelė ištiesė ranką, uždėjo ją ant mamos rankos.

- Viskas bus gerai, mama. Viskas bus gerai.

- Bet, Lorele, juk kalbėjomės apie tai. Nėra kito būdo.

Mergaitė ištraukė iš kišenės deimantą ir ištiesė jj ant

delno.

- Yra kitas būdas.

Mamos akys vangiai dėbčiojo tai į deimantą, tai j Lorelės veidą.

- Kur jį gavai ? - paklausė griežtu balsu, neatitraukdama žvilgsnio nuo švytinčio brangakmenio.

- Manęs paprašė pateikti pasiūlymą.

- Lorele, tu mane gąsdini, - kiek drebančiu balsu prisipažino mama.

- Ne, ne. Nebijok. Viskas gerai. Tai tik... - mergaitė rinko žodžius, - kai kas nori, kad žemė liktų mūsų šeimos nuosavybė. Kad aš būčiau jos savininkė. Tie žmonės norėtų duoti deimantą mainais už žemės dokumentų perrašymą mano vardu.

Mama ilgai tylėjo ir spoksojo į dukrą.

- Tavo vardu?

Lorelė linktelėjo.

- Mainais j šitą? - mama parodė brangakmenį.

- Būtent.

- Ir išgelbėti tėtį ?

-

Taip.

-

Nesuprantu.

Lorelė taip pat žvelgė į deimantą. Visą kelią iš Brukingso į Oriką ji niekaip negalėjo nuspręsti, ką norėtų pasakyti mamai. O štai dabar atėjo metas kalbėti, ir ji vis nežino, kaip prabilti.

- Mama? Aš... aš ne tokia kaip tu.

- Kaip suprasti - „ne tokia, kaip tu“?

Atsistojusi mergaitė nužingsniavo per visą palatą prie durų. Uždarė jas, pamanė, kad gerai būtų spyna. Neskubėdama grįžo atgal prie mamos.

- Ar niekada nesistebėjai, kodėl esu kitokia?

- Tu ne kitokia. Esi nuostabi, labai graži. Nežinau, kodėl staiga tuo suabejojai.

- Valgau keistai.

- Bet visada buvai sveika. Ir...

- Neturiu pulso.

- Ar aš gerai išgirdau?

- Nekraujuoju.

- Lorele, tai tik...

- Ne, mama. Kada paskutinį kartą buvau įsipjovusi? Kada matei, kad man bėgtų kraujas? - mergaitė kalbėjo vis garsiau.

- Aš... aš... - staiga sumišusi mama apsižvalgė aplinkui. - Neatsimenu, - prisipažino silpnu balseliu.

Ir tada viskas, viskas Lorelei paaiškėjo.

- Neprisimeni, - tyliai pakartojo ji. - Žinoma, neprisimeni... -Jie neleido mamai prisiminti daugybės nutikimų, kurie būtų sukėlę įtarimus. Šimtus kartų, kai vyko kas nors per daug keista. Lorelei staiga pasidarė silpna.

- Ak, mama, man taip gaila.

- Lorele, kai įžengei į palatą, nuo to laiko dar nesupratau nė vieno tavo pasakyto žodžio.

- Sara... - jas abi privertė atsisukti gergždžiantis silpnas balsas.

- Markai! Markai, tu pabudai! - sušuko mama, pamiršusi, kokia sumišusi ką tik buvo. Ji ir Lorelė stovėjo abipus tėčio lovos, stvarstė jam už rankų, o šis vangiai markstėsi.

Pamažu tėtis pradėjo aiškiau matyti, žvilgsnis aplakstė palatą, pastebėjo galybes medicininių aparatų, pypsinčių ir dūzgiančių aplinkui.

- Kur, po galais, esu? - paklausė tėtis niūriu balsu.

Kai persirengusi švariais mamos marškinėliais Lorelė išėjo į lauką, į automobilių stovėjimo aikštelę, Deividas, atsisėdęs ant bagažinės dangčio, jau laukė.

- Ar viskas gerai? - tyliai pasiteiravo.

- Taip. Ar bent jau bus taip, - nusišypsojo Lorelė.

- Ar tėtis pakilo?

Lorelė švelniai nusišypsojo ir linktelėjo.

- Dar tik kapstosi iš ligos, nes veikia visi tie nuskausminamieji ir migdomieji, kurių pripumpavo, bet vos tie vaistai nustos veikę, galės kilti iš lovos, - mergaitė užsiropštė ant bagažinės dangčio šalia draugo, šis apkabino ją ranka. Mergaitė padėjo galvą jam ant peties.

- Kaip tavo mama reagavo? - paklausė ji.

Deividas nusijuokė.

- Gana neblogai, tik reikia nepamiršti, kad melavau net susiriesdamas. Pasakiau, kad palikau telefoną per naktį automobilyje, o miegojome tėčio palatoje. - Berniukas pažvelgė į nediduką telefoną delne. - Na, bet jau pusė to, ką pasakiau, yra tiesa.

Lorelė užvertė akis aukštyn.

- Mama atskaitė man moralą, išvadino neatsakingu, bet automobilio neatims, nebaus. Spėju, čia reikėtų dėkoti tau. Ji žino, kad padedu tau.

- Aha, - atsidususi pritarė mergaitė. Deivido mama niekada nesužinos nė pusės teisybės.

- Tik nežinau, ką ji darys, kai pamatys šitą, - pasakė Deividas rodydamas didžiulę mėlynę ant veido, - ir šitą, - pridūrė žiūrėdamas j žaizdą ant rankos. - Tiesą pasakius, bala žino, kas ten galėjo būti toje upėje - gal reikėtų eiti pasiskiepyti nuo stabligės. Gal žaizdą susiūti, - berniukas nelinksmai nusijuokė. - Spėju, tau teks kažką sugalvoti, kaip paaiškinti tuos sužeidimus.

Lorelė kelias sekundes spoksojo j plačią, raudoną žaizdą, paskui apsisprendė. Jei Deividas šito nenusipelnė, tai kas tada nusipelnė ? Išsitraukusi iš kišenės stebuklingų vaistų buteliuką, atsuko

jį.

- Ką darai? - susidomėjo Deividas.

- Ša, - sušnibždėjo mergaitė pasukdama draugo galvą, kad galėtų pasiekti skruostą. Užsilašinusi ant piršto skysčio lašą patrynė vis ryškėjančią mėlynę. - Gali peršėti, - perspėjo ir ant žaizdos užlašino kitą lašą.

Kol mergaitė įsikišo buteliuką į kišenę, mėlynės jau beveik nebuvo matyti, o Deividas išsižiojęs spoksojo, kaip žaizda tiesiog akyse keičiasi - nuo ryškiai raudonos iki švelniai rausvos spalvos. Jei taip ir toliau, po kelių minučių neliks nė rando.

- Ar šito davei tėčiui? - paklausė berniukas vis dar spoksodamas į nykstančią žaizdą.

Lorelė linktelėjo.

Deividas nusišypsojo.

- Tai jis tuojau bus sveikas kaip ridikas. Kas yra labai gerai, - vaidindamas įsižeidusį pareiškė Deividas. - Jau pavargau vergauti tau tame knygyne. Zinai, ir aš turiu teises, - juokdamasis pridūrė, kai Lorelė juokais vožtelėjo jam per petį. Laikė mergaitę sugriebęs už riešų, kol ši pasidavė, o tada stojo nemaloni tyla.

- Kada grįši? - paklausė Deividas.

Lorelė gūžtelėjo.

- Nemanau, kad tėtis dar užsibūtų ligoninėje. Gal jį išleis šį savaitgalį.

- Ar esi tikra, kad nuo tų vaistų jis visiškai pasveiks?

- Neabejoju.

Žiūrėdamas j savo sveikutėlę ranką Deividas nusišypsojo.

- Zinai, ir aš nė kiek neabejoju. - Kiek patylėjęs pasiteiravo: - Ką pasakojai savo mamai ?

Lorelė atsiduso.

- Pradėjau pasakoti teisybę, bet tada pabudo tėtis. Turėsiu jai ką nors pasakyti. Tik dar neapsisprendžiau, ką.

- Manau, geriausias pasirinkimas būtų tiesa. Ne, ne apie viską. Gal nutarsi praleisti tuos įvykius su troliais ir apie tai, kad tėvai namuose priiminėjo pabaisą žudiką.

Lorelė linktelėjo.

- Bet tėvai turi žinoti tiesą apie tave. Neturėtum slapstytis savo namuose.

Jųdviejų pirštai susipynė, berniukas paspaudė Lorelei ranką.

- Fėjos, troliai... Kas dar yra tokio, kuo niekada netikėjau. Pasirodo, dar stebuklingi vaistai. Beje, ačiū.

- Tu nusipelnei, - atsakė Lorelė. - Per mane daug prisikentėjai. Turiu galvoje ne tik nugalėtą trolį.

- Žinojau, kas laukia, kai įsipainiojau į šį reikalą, - gūžtelėjo Deividas. - Na, gal ne viską žinojau, bet juk mačiau, kad esi kitokia. Kai tik išvydau tave pirmą kartą, supratau, kad esi tokia... ypatinga, - perbraukė mergaitės skruostą pirštu. - Ir buvau teisus.

- Ypatinga? - pasišaipė Lorelė. - Tai tu šitaip vadini?

- Taip, - laikėsi savo Deividas. - Šitaip ir vadinu. - Kiek patylėjęs paėmė mergaitę už rankos, suėmė abiem savo delnais. Kurį laiką vėl tylėdamas žvelgė j ją, o paskui pakėlė ranką jai prie skruosto, prisitraukė ją kiek arčiau. Mergaitė nesipriešino, kai Deivido lūpos prigludo prie josios - bučinys buvo lengvas lyg vėjelis. Atsitraukęs Deividas pažvelgė j mergaitę.