Эприлинн Пайк - Sparnai

- Taip. Viena sargybinių taisyklių skelbia, kad niekada negalima palikti priešiškai nusiteikusio trolio gyvo. Daviau priesaiką šitaip elgtis. Sakiau - tau nereikėjo eiti.

Prireikė vos akimirkos, kol Tamenis kažką išsitraukė iš už diržo ir papurškė galinių durų vyrius. Kai duris pastūmė, šios atsidarė be jokio garso. Lorelė prisiminė Besę ir labai nenoromis nusekė paskui Tamenį. Bet Besė nejudėdama tysojo ant grindų. Vyrukas pritūpė šalia jos, ištraukė iš kaklo nedidukę strėlytę. Mergaitė prisiminė rudąjį šiaudą - dabar suprato, ką jis padarė.

- Ar ji negyva? - sušnabždėjo Lorelė.

Tamenis papurtė galvą.

- Tik miega. Mirtinos strėliukės daug didesnės ir ne taip greitai veikia. Pabaisa būtų dar pašokinėjusi ir sugriovusi visus planus, - Tamenis vėl užkišo ranką už diržo. Atsukęs mažą buteliuką atsiduso.

- Dėl šitų padarų visada gailiuosi. Jie per daug kvaili, kad suvoktų, ką daro. Ne ką kaltesni už tigrą ar liūtą, kurie persekioja grobį, bent jau iš pradžių. Tik tada, kai išmoksta žiauriai nekęsti fėjų, kai tampa paklusniais šeimininko nurodymų vykdytojais, pasidaro be galo pavojingi - tokie ir lieka.

Pakėlęs Besės akies voką įlašino porą geltono skysčio lašų.

- Nusibaigs po kelių minučių, - pareiškė dėdamas buteliuką atgal į krepšelį.

Atsisukęs į Lorelę Tamenis prikišo veidą taip arti, kad galėjo šnabždėti tiesiai jai į ausį.

- Nežinau, kur kitas padaras. Jei pavyks jį surasti ir netikėtai užklupti, bus lengva. Taigi, sek mane, bet nuo šiol - daugiau nė žodžio. Gerai?

Lorelė linktelėjo ir tikėjosi, kad jai pavyks eiti bent puse tiek tyliai, kaip Tamenis. Niekada anksčiau ji nesijautė nerangi - vaikščiodavo grakščiau nei bendraamžiai, tačiau palyginti su Tameniu pati sau atrodė nevikri kaip meška. Nenuleisdama akių nuo vyruko kojų ir žengdama tiksliai jo pėdomis, mergaitė įveikė laiptus daugiau ar mažiau tyliai.

Jiedu praėjo trejas praviras duris - viduje nieko nebuvo, tik paklodėmis uždangstyti baldai ir sūkuriais kylančios dulkės. Žvilgtelėjęs pro ketvirtąsias duris, Tamenis tuojau pat griebėsi diržo. Lorelė pastebėjo Barnio šešėlį, nutįsusį ant grindų nuo pro rytinį langą įspindusios saulės, kažkokiu būdu net šešėlio profilis neleido suklysti, kad tai tas pats vyras. Tamenis vėl išsitraukė ilgąjį šiaudą ir priklaupė. Sulaikęs kvapą rūpestingai nusitaikė. Menkas pūstelėjimas, ir strėliukė nulėkė.

Lorelė žiūrėjo akis įsmeigusi į šešėlį. Staigus judesys, trolis tyliai suurzgė. Slinko amžinybe tapusios sekundės, paskui šešėlio galva bumbtelėjo į stalą. Fėjų sargybinis parodė į žemę, kur prie sienos kiūtojo susigūžusi Lorelė, ir sušnibždėjo jai likti.

Šįkart mergaitė pakluso.

Tamenis paselino pirmyn ir kelias sekundes patupėjo susigūžęs už nejudančio trolio. Mergaitė stebėjo šešėlius - matė, kaip prie pabaisos galvos pakyla sargybinio rankos.

Žinodama, kas bus toliau, ji stipriai užmerkė akis ir rankomis užsidengė ausis. Tačiau garsas, kuris nuaidėjo vėliau, buvo ne trakštelėjimas, bet žemas bosas, atsimušęs j sieną mergaitei už nugaros.

- Nejau manei, kad pavyks tais kvailais fėjų triukais apmulkinti mane?

Lorelė atsimerkė ir šoko ten, kur vos prieš kelias sekundes dingo Tamenis. Barnio nematė, tačiau jos draugas kniūbsojo ant žemės šalia sienos ir spoksodamas į Barnį purtė galvą. Mergaitė matė, kaip ilgasis šešėlis metasi ant Tamenio, ir jau žiojosi rėkti, kad perspėtų fėjų sargybinį, tačiau šis jau buvo dingęs, o Barnis plojosi į sieną suskaldydamas tinką. Tamenis strykčiojo po visą kambarį, o Lorelė vis labiau spaudėsi prie sienos. Drebėjo visas namas, nes trolis vis puldinėjo vyruką, o šis nuolat išsisukdavo jam iš nagų. Sulaikiusi kvapą Lorelė žiūrėjo, kaip strykčioja jų šešėliai, ir baiminosi, kad bet kuriuo metu nors menkiausias garselis gali ją išduoti.

Sukriokęs galingu ilgų rankų mostu Barnis sugriebė Tamenį už krūtinės ir sviedė jį į pietinę sieną, tiesiai priešais duris, už kurių gūžėsi Lorelė. Toje vietoje, kur sargybinis atsitrenkė, gipsinė siena sueižėjo, o jis pats sudribo ant grindų. Mergaitė vylėsi, kad draugas pakils ir vėl stryktelės, tačiau Tamenio galva karojo nusvirusi j šoną, jis sunkiai gaudė orą.

- Taip geriau, - sududeno Barnis.

Lorelė skubiai įtraukė galvą atgal už kampo, bet tai jau nebuvo svarbu, nes atsukęs į ją nugarą viduryje kambario tarsi bokštas stūksojo trolis. Pasilenkęs apžiūrėjo Tamenį, paskui nusijuokė gergždžiančiu balsu.

- Tik pažiūrėk. Berniūkštis. Kūdikis. Ar tu iš viso toks jaunas gali būti sargybinis?

- Aš pakankamai suaugęs, - sušvokštė Tamenis nenuleisdamas nuo trolio piktų, beveik juodų akių žvilgsnio.

- Ir tave pasiuntė susitvarkyti su manimi? Jūs, fėjos, visada buvote kvailos.

Tamenis ištiesė koją, bet šįkart per lėtai. Barnis sugriebė jį už blauzdos ir suktelėjo pakeldamas vyruką nuo žemės, apsukdamas ratu ir vėl tėkšdamas jį į sieną taip stipriai, kad toji dar keliose vietose įskilo.

- Nenori gražiuoju - galima piktuoju, - sukriokė Barnis. - Tiesą sakant, man piktuoju patinka labiau.

Lorelė išpūtė akis matydama, kaip trolis išsitraukia iš už diržo pistoletą, nusitaiko į Tamenį ir paspaudžia gaiduką.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Kai kambaryje nuaidėjo šūvis, Lorelė mintyse šaižiai, kurtinamai sukliko, tačiau iš jos lūpų išsiveržė tik tylus inkštimas. Nosį užgniaužė parako kvapas, duslus šūksnis pasiekė ir mergaitės ausis. Atsimerkusi ji žvilgsniu surado Tamenį. Vyruko veidas buvo perkreiptas iš skausmo, o pro sukąstus dantis vis veržėsi dejonė. Žvelgdamas į trolį laikė susigriebęs už kojos, o pirštai buvo drėgni nuo besiveržiančių syvų.

Barnis vėl nusitaikė šautuvu, ir šįkart, kai kulka pervėrė kitą šlaunį, Tameniui nepavyko sulaikyti skausmingo šūksnio. Lorelė visa drebėjo - tas klyksmas, regis, skrodė kiaurai, smelkėsi iki kiekvienos simetriškos jos kūno ląstelės, draskė ir niokojo jas. Mergaitė pasislinko per žingsnį į priekį, ir Tamenis skubiai metė į ją žvilgsnį, kuriuo griežtai prisakė likti vietoje. Vos dirstelėjęs į mergaitę, tuojau vėl įsmeigė akis į trolį. Vyrukui ant kaktos sužvilgo prakaito lašai. Barnis garsiai barkštelėjo ginklą ant stalo ir žengė artyn.

- Tai ką - jau nepabėgi?

Tamenis spoksojo į virš jo palinkusį gremėzdišką trolį.

- Pasirodai čia tada, kai ketinu važiuoti pasirašyti dokumentų dėl žemės, kurioje yra jūsų nuostabieji vartai. Nesu toks kvailas, kad laikyčiau tai atsitiktinumu. Iš kur sužinojote?

Sučiaupęs lūpas Tamenis tylėjo.

Barnis paspyrė jo pėdą, ir vyrukas nesusivaldė - tyliai sudejavo.

- Kaip? - sušuko trolis.

Tamenis atkakliai tylėjo, o Lorelė nusistebėjo - kiek jai pavyks ištverti tokius vaizdus. Tamenio akys buvo tvirtai užmerktos, o kai jis atsimerkė, akimirką žvelgė tiesiai į mergaitę.

Lorelė suprato, ko draugas nori. Norėtų, kad ji laikytųsi pažado. Iš tiesų norėtų, kad ji nusigręžtų nuo jo, pati viena dumtų laiptais žemyn ir grįžtų perspėti Šerį.

Ji davė žodį.

Bet mergaitė suprato, kad šitaip pasielgti negalės. Negalės palikti Tamenio. Akimoju suvokė, kad veikiau mirs kartu nei paliks jį vieną pražūti.

Ir kaip tik tą akimirką Lorelės žvilgsnis užkliuvo už šautuvo.

Barnis buvo palikęs jį ant stalo ir visai nebekreipė dėmesio.

Prisimerkęs Tamenis sekė mergaitės žvilgsnį. Darsyk dėbtelėjęs į ją papurtė galvą tokiu nežymiu judesiu, kad Lorelė vos pastebėjo. Tada susiraukė ir sudejavo, nes Barnis vėl spyrė jam į koją.