Эприлинн Пайк - Sparnai

- Kodėl viskas vyksta kaip tik dabar? Mano mama jau kuris laikas bando parduoti šias žemes. Troliai galėjo nusipirkti jas seniausiai.

Tamenis papurtė galvą.

- Nežinome. Prisipažinsiu, beveik bijau sužinoti tai. Troliai nemėgsta pralaimėti. Niekada nepuola, jei nėra įsitikinę, kad bus jų viršus. Gal dabar susirinko tikrai didelis jų būrys. Gal... gal... - Tamenis atsiduso, - net nežinau. Bet jie turi kažkokią paslaptį, leidžiančią manyti, kad persvara jų pusėje. Ir gali būti, kad mes neturime jokių šansų laimėti, nebent sužinotume tą paslaptį. - Kiek patylėjęs fėjų sargybinis pridūrė: - Mes nė neįtarėme, kad troliai žino, kur yra vartai.

- Kodėl ne? Nejaugi jie nebandė brautis į Avaloną nuo to laiko, kai buvo sukurti vartai ?

- Tarkime, iš Avalono paspruko vos keli gyvi troliai. Ilgus metus mes tik įtarėme, kad likę gyvi priešai maždaug nujautė vartų buvimo vietą, galbūt jie ir perdavė žinais palikuonims, tačiau iki šiol troliams nesisekdavo nustatyti tikslios vartų vietos.

- Kas nutiks, jei troliai ras vartus?

- Jei taip ir bus, mes juos nudėsime. Todėl ir esame čia. Bet tai ne blogiausia, kas gali nutikti. Jei jiems pavyks nupirkti žemę, gali atsiųsti čia gausybę žmonių, kurie imsis kokio nors didžiulio projekto, statybų ir sugriaus viską greičiau nei spėsime pabaisas nudėti nepatraukę žmonių dėmesio. Vartai labai tvirti, bet nėra neįveikiami. Keli buldozeriai ir truputis sprogios medžiagos galėtų juos nunešti. Taigi mažų mažiausiai reikia, kad vartus pastebėtų tie, kurie trokšta juos surasti.

- Tu sakai, kad troliai susargdino mano tėtį ? - sušnabždėjo mergaitė.

Tamenis ilgai žvelgė į ją blizgančiomis iš pykčio akimis.

- Manau, taip. Ir dar - laikausi nuomonės, kad dėl šių nuodų...

Šeris krenkštelėjo, kreipėsi į Lorelę.

- Tamenis mėgsta pliurpti, bet esu tikras, jog sutiksi, kad turime mažai laiko.

Papūtęs lūpas Tamenis pažvelgė į dangų.

- Jau ir taip per ilgai užtrukau, - pripažino pats. - Turime skubėti. Norėtume sugauti trolius, kai dangus dar tik rausvėja.

- Kodėl?

- Troliai yra naktiniai padarai, saulei nusileidus jie mieliau miega. Jei sučiupsime juos baigiantis jų dienai, bus pavargę ir silpni.

Lorelė linktelėjo. Dar sykį pasirąžė ir nenoromis atsistojo, atsargiai tikrindama, ar kojos ją išlaikys. Mergaitės nuostabai, pėdos buvo beveik kaip visada. Ji nesijautė išvargusi ar vangi, o visas kūnas buvo atsigavęs, žvalus.

- Kaip tai padarei? - susidomėjo ji.

Tamenis nusišypsojo ir parodė į šviesulį.

- Sakei, kad norėtum pamatyti stebuklą.

Lorelė spoksojo į nedidelį švytintį rutulį.

- Ką jis padarė?

- Tas rutulys veikia kaip dirbtinis šviesos šaltinis. Skatina kūną regeneruoti, tarsi būtum ryškioje saulėkaitoje. Per dažnai naudoti negalima, nes ląstelės pajunta skirtumą, tačiau nelaimingų atsitikimų atvejais - tinka. Vis tiek, - rausdamasis kuprinėje kalbėjo Tamenis, - tikriausiai neatsisakysi šitų, - padavė mergaitei porą minkštų batelių, visai tokių pat, kokius avėjo pats.

Kai Lorelė užsirišo batų raištelius, Seris žengė pirmyn ir uždėjo ranką Tameniui ant peties.

- Sėkmės. Jau pašaukiau pastiprinimą - jie turėtų čia atskubėti per valandą.

- Tikėkimės, kad jums neprireiks pagalbos, - atšovė Tamenis.

- Jei tai tikrai troliai ir žino tiek, kiek įtari, tai įsivaizduoju, kad šioje laukymėje padės galvas daugybė, daugybė sargybinių.

- Turint galvoje paskutiniąsias kelias savaites, tai labai daug pasako, - pašaipiai pridūrė Tamenis.

- Ar tikrai manai, kad nenori, jog judu dar kas nors lydėtų?

- Geriau, kad mūsų būtų kuo mažiau, - šyptelėjo Tamenis. - Be to, yra tik keturi troliai, o vienas jų - jaunesnysis. Tu paprasčiausiai pavydi, kad neleidau keliauti kartu.

- Gal šiek tiek. Bet tikrai, Tami - vienas trolis juk vyresnysis. Nenuvertink jo. Nenorėčiau eiti ieškoti tos košės, kuri liks iš tavęs.

- Pažadu - nereikės.

Šeris kurį laiką tylėjo, paskui kilstelėjo smakrą aukštyn ir palingavo galva.

- Hekatės akis tave budriai saugos.

- Ir tave, - nusisukdamas tyliai pratarė Tamenis. Jiedviem skubiai minant takeliu, Lorelė stebėjosi, kaip

gerai ji jaučiasi. Po negailestingos kovos už savo ir Deivido gyvybes upėje, mergaitė buvo išsekusi labiau nei kada nors gyvenime. Dabar jautėsi pakankamai žvali, o jusdama švelnų Tamenio rankos spaudimą norėjo strykčioti.

Vis dėlto, pažvelgusi j paniurusį Tamenio veidą, Lorelė nusprendė atsispirti šiam norui.

Po kelių minučių jiedu pamatė automobilį.

- Ar pasiruošęs ? - paklausė Lorelė.

- Sunaikinti trolių būrį? Taip. Susitikti su Deividu? Tikrai ne.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Reikia pripažinti, kad Deividas susivaldė ir susitikimo metu elgėsi kuo puikiausiai, ypač turint galvoje tai, kad jį prižadino keistuolis, kuris tik dėbsojo į jį, kol Lorelė lemendama pristatinėjo vyrukus vienas kitam. Paaiškinimą, kad tie užpuolikai buvo troliai, jis priėmė geriau nei Lorelė - mergaitė net pamanė, kad Deividas ne visai pabudęs arba dar neatsigavęs iš nuostabos. Kad ir kaip ten buvo, jis pajėgė vairuoti.

Tamenis įsiropštė ant užpakalinės sėdynės ir paliko dureles atviras, žvilgsniu rodydamas Lorelei sėsti šalia jo. Mergaitė dirstelėjo į Deividą - drabužiai suglamžyti, murzini po nuotykio upėje, o ant skruosto, kurį užgavo Lorelė, jau ryškėjo mėlynė, ir atsiprašomai nusišypsojusi bei uždariusi galines automobilio dureles slystelėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Tamenis taip lengvai nesitaikstė su praradimu ir, kai Deividas pasuko į greitkelį, pasilenkęs pirmyn apglėbė sėdynės atlošą, kad galėtų uždėti ranką Lorelei ant peties.

Jei Deividas prieblandoje tai ir pastebėjo - nieko nesakė.

Lorelė pažvelgė į laikrodį. Beveik keturios. Mergaitė atsiduso.

- Mano mama išsikraustys iš proto. O tavoji ? - paklausė ji Deivido.

- Tikiuosi, kad ne. Pasakiau jai, kad galiu pasilikti su tavimi per naktį. Mama dar pridūrė, kad nieko tokio, jei praleisiu pamokas. Kai tik bus tinkamas metas, paskambinsiu jai ir pasakysiu, kad esu su tavimi.

- Jei ji bent nutuoktų... - neaiškiai numykė Lorelė.

- Koks planas? - paklausė Deividas, mėgindamas pakeisti temą.

Atsiliepė Tamenis.

- Nuveži mane prie to namo, aš pasirūpinu troliais, parveži mane atgal. Labai paprasta.

- Papasakok daugiau apie tuos trolius, - paprašė Deividas. - Tai baisiausi padarai, kokius tik kada nors mačiau.

- Tikiuosi, baisesnių ir neišvysi.

Deividas net sudrebėjo.

- Ir aš tikiuosi. Kai jie nusitempė mus prie upės, tas... trolis pakėlė mane tarsi būčiau koks pūkelis. O aš juk ne mažiukas.

- Na, už mane aukštesnis, šitai pripažįstu, - Tamenis atsisuko į Lorelę, ir jo globėjiškas tonas dingo staiga, kaip ir atsiradęs. - Troliai yra... na jie tarsi kokia evoliucijos klaida. Troliai - gyvūnai, kaip ir tu, Deividai - primatai. Tačiau ne žmonės. Kaip jau patys patyrėte - stipresni už žmones ir greičiau išsigydo sužeidimus. Kažkas panašaus, tarsi evoliucija būtų bandžiusi sukurti tokį lyg ir superžmogų, tačiau jai nepavyko.

- Nepavyko, nes jie bjaurūs? - paklausė Deividas.

- Bjaurumas - tik pašalinis poveikis. Bėda ta, kad jie nedera.

- Kaip suprasti - nedera? - susidomėjo Lorelė.

- Troliai - nesimetriški. Žmonės dažniausiai simetriški - kiek tik tokie gali būti gyvūnai, turint galvoje jų netaisyklingos formos ląsteles. Dvi akys, dvi rankos, dvi kojos. Viskas to paties ilgio ir proporcijų, bent jau maždaug. Tikrai įspūdinga, kai pagalvoji.