Эприлинн Пайк - Sparnai

Pažvelgus į nutrintą baltą basutę, Lorelei net skrandį susuko. Kojos buvo nubrozdintos, bet nenorėjo nė pagalvoti apie tai, kad vėl apsiaus pamestą batą.

- Ne, - tvirtai atrėžė ji. - Mesk atgal.

Takeliu vaikai kapstėsi lėtai - nešvietė net mėnulis. Du kartus teko grįžti iš kur atėjus, bet nepraėjus nė pusvalandžiui Deividas suklupo prie automobilio ir ėmė rato dangtyje ieškoti atsarginio rakto.

- Sakiau mamai, kad tai kvaila mintis, - kalendamas dantimis aiškino berniukas, - bet ji patikino mane, jog vieną dieną labai džiaugsiuosi, kad jį ten pasidėjau. - Sugraibęs žvilgantį raktą iškėlė jį drebančiomis rankomis. - Nemanau, kati mama galvojo kaip tik apie tokią situaciją. - Berniukas įkišo raktelį į automobilio bagažinės spynelę, ir abu vaikai lengviau atsiduso, kai spyna spragtelėjo ir bagažinis dangtis pakilo. - Kai tik parsirasiu namo, nupirksiu jai gėlių, pažadėjo jis. - Ir dar šokolado.

Deividas nerangiai pasirausė įrankių dėžutėje, ištraukė iš jos nediduką kišeninį peilį. Kol nudzirino storas virves, praėjo kelios minutės, bet tai vis tiek buvo milijoną kartų geriau nei zulinti jas akmeniu. Užvedęs variklį, pasuko šildymo rankenėlę iki pat galo. Abu vaikai įsitaisė ant priekinių sėdynių, rankas sukišo prie pat šiltą orą pučiančių ventiliatorių ir bandė pradžiovinti dar šlapius drabužius.

- Galėtum nusivilkti marškinėlius ir apsirengti mano striukę, - pasiūlė Lorelė. - Ne kažin kas, bet ji bent jau sausa.

- Negaliu, - papurtė galvą Deividas. - Tau pačiai reikia.

- Mano kūnas prisitaiko prie bet kokios temperatūros - bent jau visada prisitaikydavo. Tai tau reikia sušilti, - paaiškino mergaitė matydama, kaip keičiasi draugo veidas - Deividas niekaip negalėjo apsispręsti, kas svarbiau - džentelmeniškumas ar noras sušilti.

Užvertusi akis Lorelė griebė nuo galinės sėdynės striukę.

- Tučtuojau apsirenk, - paliepė.

Berniukas dvejojo, bet po kelių sekundžių nusivilko šlapius marškinius ir apsigaubė striuke.

- Kaip manai, ar pajėgsi vairuoti?

Deividas šniurkštelėjo nosimi.

- Pajėgsiu nuvažiuoti iki policijos skyriaus. Bus gerai?

- Negalime kreiptis j policiją, - sulaikė Deivido ranką ant bėgių perjungimo svirties mergaitė.

- Kodėl ne? Du vyrai ką tik pasikėsino j mūsų gyvybes! Patikėk, tokių gaudymu ir užsiima policija.

- Deividai, policija čia bejėgė. Ar pamiršai, kaip tie vyrai įmetė mudu į upę tarsi būtume pūkeliai? Kaip manai, ką padarytų keliems policininkams ?

Berniukas spoksojo į vairą ir netarė nė žodžio.

- Jie ne žmonės, Deividai. Bet koks jiems skersai kelio stojęs žmogus nukentės.

- Tai ką darysime ? - šaižiu balsu paklausė berniukas. - Nekreipsime dėmesio? Cimpinsime namo pabrukę uodegas?

- Ne, - tyliai atsiliepė Lorelė. - Važiuosime pas Tamenį.

• • •

Kai vaikai pasiekė mišką, iš palengvėjimo Lorelės akys paplūdo ašaromis - taip buvo gera vėl pasijusti tankmės prieglobstyje. Mergaitė nubraukė išsidraikiusius plaukus nuo veido, nesėkmingai bandė juos suglostyti pirštais ir šlubčiojo blausiai apšviestu taku prie upokšnio. Buvo tokia išvargusi, kad vos bepavilko kojas.

- Tameni ? - tyliai pašaukė. Tamsią, tykią naktį balsas nuskambėjo neįprastai garsiai. - Tameni? Reikia pagalbos.

Tamenis atsirado šalia mergaitės taip tyliai, kad ji nė nepastebėjo jo einant šalia, iki tas prakalbo.

- Drįstu spėti, kad tas vaikinukas automobilyje - Deividas?

Mergaitė sustojo ir įsisiurbė akimis į miško dvasią. Sis nevilkėjo šarvų - buvo apsirengęs ilgarankovius juodus marškinius ir tokias pat tamsias kelnes, tad buvo beveik nepastebimas miško šešėliuose. Naktis buvo tokia tamsi, kad mergaitė matė tik Tamenio veido kontūrus, tokius švelnius ir ypač patrauklius. Norėjo pulti jam į glėbį, tačiau susivaldė.

- Taip, tai Deividas.

Tamenio akys žvelgė švelniai, tačiau tiriamai.

- Kodėl jį atsiboginai ?

- Neturėjau kito pasirinkimo.

- Na, bent jau liepei jam pasilikti automobilyje, - kilstelėjo antakį Tamenis.

- Klausyk, aš stengiausi. Bet šiąnakt jis vienintelis galėjo padėti man atvykti čia.

Atsidusęs Tamenis sužiuro į taką, kur Lorelė ir Deividas buvo pasistatę automobilį.

- Turiu pripažinti, kad iš esmės labai džiaugiuosi, kad esi čia. Tačiau miškas pilnas fėjų - nelabai tinkamas metas.

- O kodėl fėjos čia?

- Siame rajone... sustiprėjo priešo puolimai. Nelabai suprantame, kodėl. Tiek tegaliu pasakyti, - Tamenis vėl skubiai dirstelėjo į taką. - Eime kiek tolėliau, - paėmęs mergaitę už rankos nusivedė taku.

Pats pirmasis žingsnis skausmu pervėrė koją, nes šakelė įsmigo į nubrozdintą koją.

- Prašau, sustok, - ėmė maldauti mergaitė, tačiau šią naktį to nė kiek nesigėdijo. Kai sustojęs Tamenis atsisuko, Lorelės veidu sruvo ašaros.

- Kas nutiko?

Pradėjusi verkti mergaitė jau negalėjo sustoti. Vakare patirti baimė ir išgąstis plūstelėjo kaip Cetko upės srovė - mergaitė vos spėjo gaudyti orą.

Tamenio rankos apsivijo mergaitę, priglaudė prie krūtinės - nepaisant šalto oro ji buvo šilta. Tamenis glostė Lorelės nugarą - aukštyn, žemyn, kol užčiuopė lango rėmo įkirstą žaizdą. Mergaitė nesusilaikė nesudejavusi.

- Kas tau atsitiko? - mergaitei į ausį sušnabždėjo Tamenis, rankomis taršydamas jos plaukus.

Lorelės pirštai sugriebė jo marškinėlius, pabandė išsilaikyti ant kojų. Tamenis pasilenkęs pakišo rankas po mergaite, pakėlė ją, priglaudė prie savęs. Lorelė užsimerkė, tarsi būtų užhipnotizuota grakščių ir ritmiškų vaikino žingsnių, kurie, regis, neskleidė jokio garso. Kelias minutes paėjęs taku, Tamenis paguldė mergaitę ant minkštų samanų.

Žybtelėjo kibirkštis, ir miško dvasia uždegė tarsi kokį nedidelį žalvarinį rutulį. Kibirkščiuojanti šviesa sklido pro šimtus mažučių skylučių rutulyje - visa proskyna nušvito švelnia šviesa. Nusimetęs nuo pečių kuprinę Tamenis priklaupė prie Lorelės. Netaręs nė žodžio prispaudė jai po smakru pirštą ir pasuko veidą į vieną šoną, paskui į kitą.

Perbraukė per rankas, kojas, murmėjo vos pamatęs kokį įbrėžimą ar nubrozdinimą. Švelniai užsikėlęs ant kelių mergaitės pėdas kažkuo švelniu trynė atidaužytas pėdas,

o Lorelė užuodė pažįstamą levandų ir kvapiųjų kanangų aromatą. Minutėlę dilgčiojo, beveik peršėjo, o paskui ėmė vėsinti ir raminti skaudančias kojas.

- Ar dar kur nors sužeista? - paklausė Tamenis, kai jau apžiūrėjo visas matomas žaizdas.

- Nugara, - atsakė Lorelė sukdamasi ant šono ir keldama marškinėlius.

Tamenis sulaikė kvėpavimą, paskui švilptelėjo.

- Prastai. Teks aprišti.

- Ar skaudės? - sunkiai rinko žodžius mergaitė, nes švytintis rutulys, regis, apsupo visą kūną.

- Ne, bet turėsi labai saugotis kelias dienas, kol suaugs.

Lorelė linktelėjo ir pasidėjo galvą ant rankos.

- Kur susižeidei ? - pasiteiravo Tamenis pirštais švelniai tvarstydamas gilią žaizdą. - Fėjos nėra nerangios.

Lorelei apsunko liežuvis, tačiau ji bandė neskubėdama paaiškinti.

- Jie bandė mus nužudyti. Mane ir Deividą.

- Kas? - vyruko balsas skambėjo švelniai, tačiau Lorelė pajuto, kaip jis įsitempia.

- Nežinau. Kažkokie bjaurybės, nepanašūs į žmones. Vyrai, kurie įtikino mamą parduoti žemę.

-

Bjaurūs?

Lorelė linktelėjo. Pasakodama apie Džeremają Barnį ir tėtį užsimerkė, žodžiai pradėjo pintis.

- Apnuodijo? - Tamenis vis klausinėjo, o mergaitės vokai apsunko, atrodė, kad jo balsas vis tolsta, tolsta.