Эприлинн Пайк - Sparnai

Kūnas priešinosi, tačiau galop rankos praslydo po keliais, ir perkėlusi per jas kojas mergaitė ėmė bejėgiškai dairytis Deivido. Apkabinusi jo kaklą vėl prispaudė lūpas prie jo burnos. Draugai pasikeitė keliais atokvėpiais, Lorelė tuo metu bandė nuspręsti, ko griebtis toliau. Iškvėpusi daug oro Deividui j plaučius, vėl atsiplėšė nuo jo. Patraukusi už virvės, kuri buvo pririšta prie akmens, pasiekė dugną ir sustingusiais iš šalčio pirštais ėmė graibytis ko nors aštraus.

Tačiau upė pasirodė per srauni. Viskas, kas kažkada gal ir buvo aštru, dabar jau tapo nugludinta, lygu. Mergaitė pakilo aukščiau, kad duotų Deividui dar kelis kartus įkvėpti, ir šį sykį nusileido į dugną įsitvėrusi draugo virvės. Pasikrapščiusi aplink akmenį apvytą mazgą, ji lėtai ėmė traukti vieną kilpą, bandydama ją atmegzti.

Po kelių bandymų mergaitė vėl parplaukė atgal duoti berniukui oro. Šis bandė prakišti rankas pirmyn, kaip ir Lorelė, bet nebuvo toks lankstus, tad sekėsi nekaip. Giliai atsikvėpęs Deividas vėl ėmėsi bandyti perkišti rankas, tačiau sekėsi nė kiek ne geriau. Lorelė sugriežė dantimis - teks krapštytis vienai. Lėtai nusliuogė virve žemyn, prie mazgo aplink akmenį.

Teko dar tris kartus kvėpti orą, kol galop mazgas rankose persiskyrė. Tačiau virvė vis dar buvo įstrigusi po didžiuliu akmeniu. Tvirtai įsispyrusi pėdomis į upės dugną mergaitė kilstelėjo akmenį, pabandė išlaisvinti paskutinę virvės kilpą. Kojos paslydo, nusmuko viena neriant į ledinį vandenį dar likusi įspiriama basutė. Kojų pirštais apčiupinėjusi akmenuotą dugną, rado kaip įsispirti tvirčiau ir vėl kibo į akmenį - bandė pajudinti jį dar bent truputį. Pajutusi, kad akmuo pasiduoda, puolė stumti dar tvirčiau. Sraiga kojos neteko atramos, Lorelė paslydo. Upės srovė pagavo nešti mergaitę, virvė įsitempė, kartu trūktelėjo ir mergaitės rankas.

Nešamas srovės pro šalį nusklendė balsvas Deivido šešėlis - berniukas liko nepasiekiamas, Lorelė nespėjo net pabandyti jį sugriebti. Prabėgo vos sekundė, ir Deividas dingo iš akių, tik besisklaidančių burbulų pėdsakas išdavė, kad berniukas ką tik buvo čia.

Deividui dingus Lorelę apėmė neviltis. Turėjo viską geriau suplanuoti. Viskas, apie ką galėjo galvoti bejėgiškai spoksodama j tamsą, tai, kad praėjo daug laiko nuo paskutinio Deivido įkvėpimo.

Baimė neleido galvoti, bet Lorelė bandė nepasiduoti panikai. Oro stygius pradėjo spausti krūtinę, tačiau sukėlė ne tiek daug nepatogumų, kaip kiti neduodantys ramybės pojūčiai. Nuo Deivido akmens stūmimo kojų pėdos buvo nubrozdintos, riešus peršėjo ten, kur vis dar buvo įsirėžusios virvės, be to, mergaitė bejėgiškai skeryčiojo pagauta srovės.

Lorelė užsimerkė, kelias sekundes prisiminė tėvus, pabandė atgauti ramybę. Negali leisti mamai netekti visos šeimos. Perimdama rankas mergaitė pamažu prisitraukė virve prie akmens. Jei pavyko Deivdui, tai telieka viltis ir jai. Dėl šalčio pirštai dabar buvo dar labiau sugrubę, o randuotasis pasistengė labiau nei jo sėbras. Mazgai pasidavė daug lėčiau, ir kol juos atnarpliojo, krūtinė jau šaukte šaukėsi oro - tokios agonijos anksčiau nebuvo jautusi.

O sunkioji dalis dar prieš akis.

Suradusi patikimą atramą kojų pirštams stumtelėjo akmenį melsdamasi, kad jis pasiduotų lengviau.

Šis nė nekrustelėjo.

Mintyse susikeikė ir apsiverkė - net vandenyje skruostai paplūdo ašaromis. Kelias brangias sekundes užtruko, kol išjudino kilis mažesnius, didžiajam akmeniui neleidžiančius pakrutėti akmenukus, ir vėl įsispyrė peršinčiomis,

tvinksinčiomis pėdomis. Stūmė iš visų jėgų, ir kai jau akyse beveik pasidarė tamsu, akmuo pajudėjo. Lorelė perkėlė rankas ir vėl pastūmė, tuo pačiu metu iškvėpdama iš plaučių paskutinį orą, o akmuo pasislinko per kelis centimetrus pirmyn. Dar, dar truputėlį.

Staiga mergaitė nuskriejo su srove tarsi skudurinė lėlė, nė nenutuokianti, į kurią pusę viršus. Bejėgiškai spardėsi, bandė ko nors įsitverti drumzliname, tamsiame vandenyje. Pirštu užkliudė akmenį, prilenkusi kelius atsispyrė ir iš paskutinių jėgų nėrė aukštyn. Kai pagalvojo, kad daugiau neištvers nė sekundės, veidas išniro į paviršių, ir mergaitė įkvėpė pilnus plaučius oro.

Srovė vis dar nešė mergaitę, ir nors ši yrėsi kranto link, kūnas visiškai neklausė. Užčiuopusi dugną, mėgino stotis, bet kojos linko per kelius. Banga parbloškė ją žemyn, kojos it lankos trankėsi į akmenis.

Kažkas ūžtelėjo virš galvos, užkrito tiesiai ant Lorelės. Mergaitė sudejavo - suprato, kad ją surado tiedu galvažudžiai ir dabar jie imsis užbaigti pradėtą darbą. Tačiau stiprūs gniaužtai pasiekė mergaitės liemenį ir kilstelėjo ją aukštyn. Tolyn nuo negailestingų akmenų.

- Pagavau tave, - mergaitei į ausį sušnibždėjo Deividas, jo žodžius nusinešė šniokščianti upė. Vis dar surištos berniuko rankos buvo permestos Lorelei per liemenį, jis sunkiai slinko per seklumą prie kranto. Nutempęs mergaitę dar kelias pėdas krantu, sunkiai sudribo ant nendrėmis nuklotos žemės. Abu gulėjo sunkiai gaudydami orą, visai prie ausies mergaitei kaleno Deivido dantys.

- Ačiū, Dieve, - atsiduso berniukas, ir jo rankos aplink Lorelės liemenį suglebo.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Praėjo keliolika minučių, kol vaikai sugebėjo pajudėti. Nukėlęs rankas nuo Lorelės, Deividas visu kūnu virpėjo iš šalčio.

- Jau maniau, kad niekada tavęs nepamatysiu, - tarė jis. - Kai perkėliau rankas j priekį ir galėjau stebėti laikrodį, tu išbuvai po vandeniu beveik penkiolika minučių.

Penkiolika minučių! Lorelė staiga labai apsidžiaugė, kad pirma išvadavo Deividą. Šis būtų miręs ir po penkių minučių.

- Kaip tau pavyko pasiekti krantą?

- Tik per didelį, labai didelį užsispyrimą, - vangiai nusišypsojo Deividas. - Abejojau, ar iš viso pavyks. Tačiau vis yriausi, kapanojausi, kai tik galėdavau - atsikvėpdavau ir galop pasiekiau seklumą, - berniukas palinko artyn, jųdviejų pečiai susilietė. - Neįsivaizdavau, kur tu buvai. Net nesuvokiau, kurioje vietoje likai pririšta, nes visa upė juodavo tamsoje. Vis vaikščiojau krantu šen bei ten ieškodamas bent kokio ženklo.

-O ką, jei tiedu bjaurybės būtų laukę? - susirūpino Lorelė.

Buvau pasiryžęs surizikuoti, - švelniai atsakė berniukas. Visas jo kūnas sudrebėjo, ir Lorelė sunkiai pakilo ant kojų.

Keikia tave sušildyti, - pareiškė ji. - Pabuvęs tokiame vandenyje gali visai atšalti.

- O tu? Juk pralindėjai vandenyje dar ilgiau.

Lorelė papurtė galvą.

- Aš nesu šiltakraujė, pameni? Eime, paieškosim ko nors aštraus nupjauti virvei, - mergaitė pasilenkusi pradėjo žvalgytis po krantą.

- Ne, - paprieštaravo Deividas. - Grįžkime į mano automobilį. Tenai turiu peilį. Taip užtruksime mažiau laiko.

- Manai, rasi jį?

- Geriau jau rastume, kitaip jokios naudos iš to, kad išsikapstėm iš upės.

Vaikai sunkiai nupėdino upe aukštyn - ėjo kelias minutes, kol vietovės pradėjo rodytis pažįstamos.

- Štai, - rodydama į žemę šūktelėjo Lorelė. Ant kranto kuo ramiausiai tysojo balta įspiriama mergaitės basutė kita dar laikėsi ant pėdos. - Tikriausiai pamečiau ją, kai randuotasis mane pakėlė.

Įsispoksojęs į basutę Deividas stabtelėjo.

- Kaip jiems tai pavyko, Lorele? Pakėlė mane viena ranka!

- Ir mane, - linktelėjo mergaitė. Nenorėjo pasakoti Deividui, kokie sunkūs buvo tie du pririšti akmenys. - Automobilis turėtų būti kažkur ten, - mostelėjo ji galva. Troško kuo toliau palikti upę ir niekada prie jos negrįžti.

- Nenorėtum pasiimti ? - paklausė Deividas lenkdamasis pakelti batelio.