Эприлинн Пайк - Sparnai

- Ar neturime draudimo?

- Ne tiek daug, - papurtė galvą mama. - Niekada nepagalvojau, kad mums jo prireiks. Tačiau visi tie tyrimai, priežiūra ir tiesiog... tiesiog jau nebeišgalime sumokėti.

- Ar nėra kito būdo?

- Norėčiau, kad būtų. Ir šiaip, ir taip sukau galvą, bet neišmanau, kur gauti pinigų. Reikia parduoti žemę arba knygyną. Ir, jei jau atvirai, žemė verta daug daugiau. Pinigų turime tik sumokėti už tėčio gydymą iki šios dienos. Niekas mums daugiau neskolins.

Mama atsisuko į Lorelę.

- Turiu elgtis protingai. Tiesa ta, kad... - jos akys vėl sužvilgo nuo ašarų, - tėtis gali ir nepabusti. Niekada. Turiu žvelgti į ateitį. Knygynas - mūsų vienintelis pajamų šaltinis. O net jei ir pasveiks, po tokio finansinio smūgio neatsigausime nieko nepardavę. Ką dar galėčiau daryti - juk žinai, kaip tėtis brangina savo knygyną?

Lorelei buvo sunku žiūrėti į liūdnas rudas mamos akis, bet ir nusukti žvilgsnio į šalį negalėjo. Išmetusi iš galvos Tamenį, pabandė mąstyti blaiviai. Sukandusi dantis lėtai palingavo galvą.

- Turėjai parduoti žemę.

Mamos veidas atrodė išvargęs, žvelgė nusikamavusiu žvilgsniu. Pakėlusi ranką paglostė Lorelės skruostą.

- Ačiū, kad supranti. Labai norėčiau, kad būtų koks kitas pasirinkimas, bet jo neturiu. Ponas Barnis grįš rytą su dar keliais dokumentais, ir pardavimas bus galutinai įformintas. Žemes prastums kuo greičiau, o jei lydės sėkmė, pinigai mūsų sąskaitoje bus po savaitės.

- Savaitės? - mergaitei atrodė, kad viskas vyksta taip greitai.

Mama linktelėjo.

Lorelė dar delsė.

Keistai elgeisi, kai tas vyras buvo čia. Atrodėte tokie laimingi, sutikai su viskuo, ką jis siūlė.

Mama gūžtelėjo pečiais.

Maniau, kad nutaisiau derybininkės veidą. Tiesiog nenoriu, kad kas nors sutrukdytų parduoti žemes. Ponas Barnis pasiūlė septynis šimtus penkiasdešimt. Tie pinigai padengs visas sąskaitas ir dar šis tas liks, - moteris atsiduso. - Nenutuokiu, kiek ponas Barnis žino, bet noriu parduoti, kol kaina aukšta.

- Bet tu pasirašei visus popierius, kuriuos jis paklojo prieš tave, - neatlyžo Lorelė. - Net neskaičiusi.

Mama liūdnai palingavo galva.

- Žinau. Bet paprasčiausiai nėra laiko. Norėjau pasinaudoti pasiūlymu, kol jis dar ant stalo. Jei būčiau vėl ėmusi dvejoti, Barnis galėjo nuspręsti, kad esame pasipūtėliai, ir visai mesti sandėrį.

- Manau, kad kalbi tiesą, - tarė mergaitė, - bet...

- Gana, Lorele, prašau tavęs. Negaliu dabar su tavimi ginčytis, - mama paėmė dukters ranką. - Turi patikėti, kad stengiuosi kiek galėdama. Gerai?

Lorelė nenoromis linktelėjo.

Mama lėtai pakilo nuo grindų, nusišluostė nuo veido paskutinius ašarų pėdsakus. Truktelėjusi mergaitę pastatė ant kojų, apkabino.

- Išsikapstysime, - pažadėjo. - Nesvarbu, kad ir kas nutiktų, rasime išeitį.

Kai juodvi vėl atėjo į tėčio palatą, Lorelės akys pačios nukrypo į kėdę, ant kurios buvo prisėdęs ponas Barnis. Mergaitei nebuvo būdinga imti nekęsti ko nors nė nepažinus jo. Tačiau net nuo minties, kad teks sėsti ant kėdės, ant kurios sėdėjo Barnis, ėmė šiurpas. Nuėjusi prie stalo ji paėmė svečio vizitinę kortelę.

Nekilnojamojo turto agentas Džeremajas Barnis.

Apačioje adresas.

Kortelė atrodė įprastai, tačiau Lorelė liko nepatenkinta. |sikišusi vizitinę kortelę į užpakalinę kišenę sugrįžo prie Deivido ir atsistojo šalia jo.

- Išalkai? - reikšmingai vartydama akis pasiteiravo draugo.

Tas nesuprato užuominos.

-

Nelabai.

Žengusi dar arčiau mergaitė sugriebė berniuką už marškinėlių.

Mama, muilu su Deividu eisime, pavaišinsiu jį pietumis. Grįšime po kelių valandų.

Kiek nustebusi mama pakėlė akis.

Jau po devynių.

Deividas išalkęs.

Išbadėjęs, - šypsodamasis patvirtino šis.

- Jis atvežė mane čia užuot ruošęs namų darbus, - pridūrė Lorelė.

Kelias sekundes mama žvelgė į juodu abejodama, bet paskui nusisuko į miegantį vyrą.

- Tik nevalgykite kavinėje, - perspėjo.

- Kodėl vėl kišam nagus kur nereikia? - paklausė Deividas, kai jie beveik valandą prasimalė po miestą ieškodami reikiamos miesto dalies.

- Deividai, kažkas su tuo vyruku negerai. Jaučiu tai.

- Aha. Bet brautis pas jį į kabinetą, spoksoti pro langus? To jau per daug.

- Na, o ko turėčiau griebtis? Paskambinti ir pasiteirauti, kodėl mane taip gąsdina? Būtų neblogai, - murmėjo Lorelė.

- O ką pasakysi policininkams, kai tie mus suims ? - pašaipiai paklausė Deividas.

- Na jau, tik nereikia, - nuramino draugą mergaitė. - Tamsu, o mes tik apeisime jo biurą, pažiūrėsim per kelis langus ir įsitikinsime, kad viskas ten gerai, - mergaitė nutilo. - O jei netyčia jie paliko atvirą langą, na, tai jau ne mano kaltė.

- Kalbi nesąmones.

- Gal, bet juk turiu tave.

Deividas užvertė akis.

- Štai ir privažiavome, - staiga tarstelėjo Lorelė. - Išjunk šviesas.

Deividas atsiduso, tačiau pasuko prie šaligatvio ir išjungė automobilio žibintus. Slapta nuriedėjo iki aklagatvio pabaigos ir sustojo priešais apšiurusį pastatą, atrodantį taip, lyg būtų statytas pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

- Štai jis, - sušnabždėjo Lorelė prisimerkusi stebeilydama į numerius ant šaligatvio krašto ir ant vizitinės kortelės.

Deividas dirstelėjo j pribloškiantį pastatą.

- Nepanašus nė į vieną mano kada nors matytą nekilnojamojo turto agentūrą. Atrodo visiškai apleistas.

- Tuo mažiau šansų, kad mus pastebės. Eime.

Deividas tvirčiau susisiautę striukės skvernus, ir nusėlinę aplink namo kampą vaikai ėmė žvilgčioti pro langus. Buvo tamsu, tačiau šviesiais marškinėliais vilkinti Lorelė jautėsi matoma kaip ant delno. Galvojo, kad be reikalo automobilyje paliko juodą švarkelį. Bet jei būtų grįžusi jo pasiimti, nebūtų užtekę ryžto dar kartą eiti namo link.

Pastatas buvo didžiulis, užėmęs nemažą žemės plotą, keli vėliau prilipdyti priestatai stirksojo tarsi kokie netinkantys prielipai. Lorelė ir Deividas sužiuro pro langus vidun - keli neaiškūs tamsūs šešėliai dūlavo tamsoje skendinčiuose kambariuose.

- Ten seni baldai, - patikino draugę Deividas. Namas atrodė beveik tuščias. - Negali būti, kad tas vyrukas čia priiminėja klientus, - pareiškė berniukas. - Kodėl vizitinėje kortelėje nurodytas šis adresas?

- Todėl, kad norėjo kažką nuslėpti, - atsiliepė Lorelė. - Žinau.

- Lorele, ar nemanai, kad kišam nosis, kur visai nederėtų? Turėtume grįžti į ligoninę ir pakviesti policiją.

- Ir ką pasakytume? Kad nekilnojamojo turto agentas ant vizitinės kortelės nurodė neteisingą adresą? Tai ne nusikaltimas.

- Tada papasakoki m tavo mamai.

Lorelė papurtė galvą.

- Mama labai nori parduoti. Matei ją su tuo Barniu. Tas niekšas ją tarsi užhipnotizavo. Mama tik šypsojosi ir linkčiojo sutikdama su viskuo, ką tas sako. Niekada anksčiau nemačiau jos taip elgiantis. O tie popieriai, kuriuos pasirašė - dievai žino, kas ten! - bambėjo Lorelė ir iškišo galvą už vieno labai lenkto priestato. Pamojo Deividui. - Matau šviesą.

Atskubėjęs berniukas susigūžė šalia jos. Tikrai, beveik pačiame namo gale pro mažą langiuką spingsėjo šviesa. Lorelė sudrebėjo.

- Šalta?

-Jaudinuosi, - papurtė galvą mergaitė.

- Ar apsigalvojai?

- Jokiu būdu, - stengdamasi neužkliūti už didžiulių šakų ir po kiemą išmėtytų šiukšlių Lorelė slinko pirmyn. Langas buvo pakankamai žemai, kad pro jį būtų galima pažvelgti klūpint ant žemės, tad draugai įsitaisė abipus jo.