Эприлинн Пайк - Sparnai

- Rytoj turėtų pasirašyti dokumentus, - atsiduso Lorelė, iš visų jėgų stengdamasi išdėstyti svarbiausią naujieną, o jos oda švelniai dilgčiojo, tarsi ji gulėtų vidurdienio saulės atokaitoje.

Po kelių sekundžių mergaitę apglėbė ranka, Lorelė dar įsikibo į ją, Tamenio skruostas prigludo jai prie plaukų.

- Miegok, - sušnabždėjo jis. - Niekam neleisiu skriausti tavęs.

- D...d...deividas... laukia...

- Nesijaudink, - ramino Tamenis glostydamas Lorelei ranką, - jis taip pat miega. Šeris pasirūpins juo. Judviem reikia pailsėti.

Lorelė pajėgė tik linktelėti, prigludo Tameniui prie krūtinės ir nugrimzdo į užmarštį.

Švelnūs pirštai perbraukė Lorelės plaukus, mergaitė lėtai išsitiesė, persivertė ant nugaros. Akys atsimerkė ir sutiko Tamenio žvilgsnį.

- Labas rytas, - pasisveikino jis švelniai šypsodamasis ir prisėdo šalia mergaitės galvos.

Lorelė taip pat šyptelėjo, o tada sužiuro į žvaigždėtą dangų ir nediduką rutulį, vis dar kabantį ant šakų jai virš galvos.

- Ar rytas ?

Tamenis nusikvatojo.

- Na, dar labai anksti, bet taip - jau rytas.

- Ar tu miegojai?

- Per daug turėjau darbų, - papurtė galvą vyrukas.

- Bet...

- Viskas gerai. Būdavo ir blogiau, - Tamenio šypsena dingo, veidas tapo griežtas. - Metas eiti.

- Kur eiti? - sėsdamasi paklausė mergaitė.

- Imsimės trolių, kol jie dar nepribaigė tavo tėčio.

- Trolių? - mergaitė papurtė galvą. Tikriausiai jai pasigirdo. Per greitai atsisėdo - štai ir viskas. - Mano tėčio? Gali padėti tėčiui?

- Nežinau, - prisipažino Tamenis. - Bet tai nesvarbu, nes pirmiausia imsimės trolių, - Tamenis vos regimai pakreipė galvą į šoną. - Išlįsk, Šeri. Žinau, kad klausaisi.

Iš už medžio išlindo dar vienas vyrukas - Lorelė būtų galėjusi prisiekti, jog tas medis toli gražu per menkas, kad už jo būtų galima pasislėpti. Vyruko povyza buvo tokia pat pasitikinti ir akys tokios pat žalios, kaip ir Tamenio. Plaukų šaknys taip pat žaliavo, tačiau toliau jie šviesėjo, buvo ilgi ir sušukuoti atgal nuo veido. Šeris atrodė toks pat tobulai gražus kaip ir Tamenis, visgi jo bruožai buvo grubesni, aštresni. Šis vyrukas buvo aukštesnis - beveik Deivido ūgio, ilgomis, raumeningomis kojomis ir tvirtomis rankomis bei krūtine.

- Lorele, tai Šeris. Šeri, susipažink - Lorelė, - pristatė Tamenis nežiūrėdamas į pasirodžiusį vyruką.

Lorelė spoksojo plačiai išpūtusi akis, bet Šeris tik linktelėjo ir, sukryžiavęs ant krūtinės rankas bei atsirėmęs į medį, už kurio ką tik slėpėsi, klausėsi.

- Turėjau suprasti, kad tai troliai bando nupirkti šią žemę. Tie padarai, apie kuriuos pasakojai, negali būti niekas kitas. Reikia juos prigriebti, kol popieriai dar nepasirašyti.

- Troliai? Tikri troliai? Tu rimtai? Kodėl turėtų... troliams rūpėti ta žemė. Ar tik todėl, kad čia gyvenate jūs ?

Tamenis dirstelėjo per petį į Šerį, tada vėl atsisuko į Lorelę.

- Ne. Todėl, kad čia yra vartai.

- Vartai?

- Tameni, tu jau per daug pliurpi, - suniurzgė Šeris.

Tamenis atsigręžė į jį.

- Kodėl? Ar nemanai, kad kas jau kas, o ji turi teisę žinoti, kas vyksta?

- Ne tau spręsti. Ėmeisi reikalo per daug asmeniškai.

- Tai ir yra asmeniška, - pareiškė Tamenis, balse buvo aiškiai justi kartėlis. - Visada taip buvo.

- Laikysimės plano, - neatlyžo Šeris.

- Jau dvylika metų laikausi plano, Šeri, bet troliams iki žemės užvaldymo liko vos vienas žingsnis - dar valanda, ir jie pasieks savo, nors tai toli gražu neįeina į planą, - Tamenis nutilo, dėbtelėjo į bendražygį. - Viskas pasikeitė, mergaitė turi žinoti, kas pastatyta ant kortos.

- Karalienei tai nepatiks.

- Karalienė beveik per visus valdymo metus vertė mane jaustis nykiai. Gal būtų geriausia, jei viskas apsiverstų aukštyn kojomis.

- Tikiu tavimi, Tameni, bet, žinai, daugiau slėpti negaliu.

Abu vyrukai ilgai dėbsojo vienas j antrą.

- Taip ir bus, - pareiškė Tamenis ir atsisuko į Lorelę. - Kartą tau minėjau, kad saugau kai ką ypatinga. Kai ką, ko nepaneši, nepajudinsi - todėl ši žemė tokia svarbi. Tai vartai j karalystę. Vienintelis saugomas išėjimas į Avaloną.

- Avaloną? - sulaikė kvėpavimą Lorelė.

T amenis linktelėjo.

- Visame pasaulyje yra tik keturi j šią karalystę vedantys vartai. Prieš šimtus metų vartai buvo atviri. Vietos buvo laikomos paslaptyje, saugomos tų, kurie apie tai žinojo, bet reikalas tas, kad tų žinančiųjų tapo per daug. Nuo pat Žemės gyvavimo pradžios troliai bandė perimti Avaloną. Tai toks nuostabus Žemės kampelis, o gamta - ne vienintelis gausos šaltinis. Auksas ir deimantai ten tokie pat įprasti, kaip šakelės ir akmenys. Mums jie nieko nereiškia - tik tiek, kad tinka papuošimams, - šyptelėjo Tamenis. - Žinai, mėgstame viską, kas žiba.

Prisiminusi stiklines prizmes, kurias prieš metus iškabinėjo per visą miegamojo langą, Lorelė nusijuokė.

- Maniau, kad tik man patinka.

- Dar nesu sutikęs fėjos, kuriai nepatiktų, - šypsodamasis pareiškė Tamenis. - O štai troliai nuolat bando papirkti kelią j žmonių pasaulį kyšiais. Kai kurie pabaisos visą gyvenimą paskiria turtų medžioklei, o Avalonas per daug didelis lobis, kad jį paleistų iš nagų. Ilgus amžius ši vieta buvo mirties ir kovų vieta, nes troliai bandė mus nugalėti ir sunaikinti, o fėjos iš paskutiniųjų gynė namus. Tačiau karaliaus Artūro valdymo laikais viskas pasikeitė.

- Karaliaus Artūro? To paties karaliaus Artūro? Juokauji?

- Nė truputėlio, nors apie jj sklandančios istorijos ne viską nušviečia teisingai. Žinai, ką pasakysiu? Jei nori išlaikyti paslaptį - paversk ją žmonių legenda. Žmonės ją taip supainios, kad vos prabėgus šimtmečiui niekas nebesugebės atskirti, kur tiesa, o kur pramanas.

- Įsižeisčiau, nebent suprasčiau, kad legendos yra tiesa.

Tamenis gūžtelėjo pečiais.

- Ir ką padarė karalius Artūras ?

- Gal daugiau jo burtininkas Merlinas padarė. Artūras, Merlinas ir Oberonas...

- Oberonas? Šekspyro Oberonas?

- Šekspyras vargu ar buvo pirmasis, paminėjęs šį vardą, bet taip, tai tas pats karalius Oberonas. Kartu su Artūru ir

Merlinu jis sukūrė kardą, kuris buvo toks stebuklingas, jog turintis šį ginklą bet kuriame mūšyje tapdavo nugalėtoju.

- Ekskaliburas, - vos girdimai sušnabždėjo Lorelė.

- Tiksliai. Obertonas, Artūras ir Merlinas vedė didžiausią, kokią tik kada nors Avalonas regėjo, armiją j mūšį prieš trolius, kad juos amžiams išgintų iš šių žemių. Kovėsi fėjos, Artūras ir jo riteriai, Merlinas su trimis žiniuonėmis ir pat s Oberonas. Troliams neliko nė menkiausios galimybės. Fėjos Avalone atsikratė trolių, o karalius Oberonas sukūrė vartus, saugančius nuo šių pabaisų grįžimo. Vartų galia pasirodė didesnė nei galėjo pakelti bet koks augalas, net žiemos fėja. Didingiausias pasaulyje fėjų valdovas paaukojo savo gyvybę, kad sukurtų vartus, kuriuos man patikėta saugoti.

- Visa tai skamba neįtikėtinai, - sumurmėjo Lorelė.

- Tai tavo istorija, - atšovė Tamenis. - Tavo ištakos.

Už nugaros stovintis Seris suniurzgė, bet Tamenis nekreipė į jį dėmesio.

- Štai kodėl taip svarbu, kad šios žemės nepatektų troliams į nagus. Įėjimo niekada nesunaikintų, tačiau jį saugančius vartus - gali. O jei būtų sunaikinti vartai, į Avaloną galėtų patekti bet kas. Mūsų namai vėl taptų karo ir žudynių vieta. Žinome, kokio baisaus keršto troliai griebėsi prieš Kamelotą, tad galime įsivaizduoti, kad panašus likimas lauktų ir Avalono, jei tik troliai rastų kelią į jį.