Эприлинн Пайк - Sparnai

- Tameni? - kreipėsi mergaitė, nors gerai suprato, kad laikas netinkamas. - Kokiu būdu augalas gali nugalėti siaubingai stiprų trolį ?

Tamenis nė nešyptelėjo. Veidas liko akmeninis, akys primerktos.

- Slaptumu, - tyliai atsiliepė po kurio laiko. - Slaptumu ir greičiu. Tai vieninteliai privalumai, kuriuos turiu.

Lorelei nepatiko tai, kaip nuskambėjo šis atsakymas.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Deivido

civikas

lėtai įriedėjo į aklagatvį prie Syklifo.

- Tas namas pats paskutinis, - rodydama pareiškė Lorelė.

- Tada sustokime štai ten, - nutarė Tamenis.

Deividas nuvairavo automobilį prie šaligatvio, ir visa

trijulė sėdėjo žiūrėdami į didžiulį namą. Sušvitus pirmiesiems ryto spinduliams, buvo galima spėti, kad pastatas kažkada buvo pilkas. Lorelė apžiūrinėjo apšepusius riestus drožinius ant pakraigės ir išgražintus langų rėmus, bandė įsivaizduoti, koks nuostabus turėjo būti šis namas prieš šimtą metų. Kaip seniai jis priklauso troliams ? Pagalvojusi, kad tą namą jie galėjo nusipirkti arba paprasčiausiai išžudyti šeimą, kuriai jis priklausė, mergaitė sudrebėjo. Šiuo metu antrasis variantas atrodė tikėtinesnis.

Tamenis iš kuprinės išsitraukė diržą, patikrino ant jo esančias mažutes kišenėles. Ištiesė mergaitei odinę juostą, kurioje buvo užkištas peiliukas.

- Gal prireiks, - pasakė.

Peilis gulėjo mergaitės delne, atrodė gana sunkus. Kelias akimirkas Lorelė spoksojo į jį.

- Diržą reikia užsijuosti ant juosmens, - užsiminė Tamenis.

Mergaitė dėbtelėjo į jį, bet užsijuosę diržą ant liemens, užsisegė.

- Pasiruošusi? - paklausė Tamenis. Dabar jo veidas buvo rimtas. Plaukų sruogos, užkritusios ant kaktos, metė šešėlius, kurie atrodė kaip ant akių išpiešti dryžiai. Buvo susikaupęs, surauktais antakiais, ant kaktos įsirėžusi raukšlė gadino puikius jo bruožus.

- Pasiruošusi, - sušnabždėjo mergaitė.

Tamenis išsiropštė iš galinės sėdynės ir labai tyliai uždarė duris. Atsisegusi saugos diržą Lorelė pajuto ant peties Deivido ranką. Kai mergaitė atsisuko, jis akimirką dėbtelėjo į Tamenį.

- Neik, - sukuždėjo piktai.

Mergaitė suspaudė jam ranką.

- Privalau. Negaliu leisti eiti jam vienam.

Deividas sukando dantis ir niūriai palingavo galva.

- Grįžk, - paliepė.

Lorelė neprisivertė tarti nė žodžio, tik linktelėjo ir atidarė dureles. Palenkęs galvą Tamenis dirstelėjo į Deividą.

- Maždaug po dešimties minučių pajudėk, privažiuok kiek arčiau. Jei tame name iki to laiko dar niekas nežinos apie mus, vadinasi, esame nebegyvi.

Deividas sunkiai nurijo seiles.

- Būk labai budrus. Jei kuris nors trolis atgrius ir norės tave prigriebti automobilyje - spausk kuo toliau, jei jie tave pačiups, ir mums galas. Sauk kuo greičiau iki Lorelės gimtinės ir papasakok viską Šeriui.

Lorelei ši dalis visai nepatiko.

Tamenis kiek padvejojo.

- Atsiprašau, negaliu leisti tau imtis ko nors daugiau, - pridūrė nuoširdžiai. - Tikrai, man labai gaila, - sargybinis paėmė Lorelę už rankos ir nė neatsigręždamas nuėjo prie namo.

Atsisukusi per petį mergaitė dar ilgai žvelgė į Deividą, tik paskui nusigręžė.

Tamenis ir Lorelė nuėjo aplink didžiulį plotą užimantį namą, beveik tuo pačiu keliu, kuriuo praeitą naktį ėjo

Lorelė ir Deividas. Eidama savo pėdomis mergaitė juto, kaip spaudžia krūtinę - vis labiau artinosi prie padarų, kurie bandė ją nužudyti. Kas savo noru eina tiesiai mirčiai j nagus? Net papurtė galvą - niekaip negalėjo atsikratyti įkyrios minties. Žvilgsnio neatitraukė nuo Tamenio nugaros. Jo pasitikinti savimi laikysena, net sėlinant pagal sieną, suteikė mergaitei daugiau drąsos. „Turiu būti čia dėl jo“, - mintyse vis kartojo Lorelė, kol galop toks elgesys pradėjo atrodyti protingas.

Kai jiedu priartėjo prie išdaužto lango, Tamenis staigiu rankos judesiu sulaikė mergaitę, prispaudė prie apsilaupiusios sienos. Dirstelėjęs į sulaužytą lango rėmą, kurio troliai nė nepasivargino užkalti, ėmė raustis prie diržo pritvirtintose kišenėse. Ištraukė kažką panašaus į bronzinį šiaudą ir įkišo jo vidun kažkokį mažą daikčiuką. Priklaupęs ant vieno kelio pasitraukė toliau nuo sienos, akimirką pasirodydamas tiems, kurie galėjo būti kambaryje. Paskui pūstelėjo į šiaudą, ir Lorelė išgirdo kažin ką zvimbiant ore.

Tada Tamenis griuvo ant pilvo ir nuropojo po sulaužyta palange, tiesiai prie namo galo. Prigulusi prie žemės Lorelė nusekė jam iš paskos.

- Ką padarei ? - paklausė pašnibždomis.

Tačiau Tamenis tik prispaudė prie lūpų pirštą ir toliau slinko pirmyn. Po kelių sekundžių Lorelė išgirdo tyliai gaudžiančius balsus. Už gero pusmetrio prieš ją stovėjo Tamenis - bandė iššniukštinėti, ką pavyks pamatyti už kampo. Žvilgtelėjęs į senovines medines groteles vijokliams, vos pastebimai šyptelėjo. Atsisukęs į mergaitę parodė į žemę greta savęs ir be garso paliepė: „Lik čia“.

Lorelė norėjo ginčytis, bet pamačiusi, kokios tos grotelės suskilinėjusios ir aplūžinėjusios, nusprendė, kad papildomas jos svoris tikrai išeitų ne j gera. Tamenis tylutėliai kilo aukštyn - Lorelė nemanė, kad tai būtų įmanoma kariantis tokiu mediniu voratinkliu. Jis atrodė tarsi kokia mikli, į medį besiropščianti beždžionė.

Susigūžusi prie namo kampo mergaitė žvilgtelėjo, kas vyksta. Randuotasis ir raudonplaukis tysojo ant murzinos sofos lygiai tokiame pačiame purviname priebutyje. Jų balsai buvo per tylūs, kad mergaitė suprastų, apie ką troliai kalba, bet prisiminus jų pokalbius automobilyje gal buvo geriau negirdėti.

Randuotasis nusižiovavo, o kitas trolis atrodė beveik bemiegąs. Kai Tamenis skuodė per stogą, Lorelės ausis sugavo vos girdimą slystelėjimą, tačiau greičiausiai abu pabaisos buvo per daug pavargę ar išsiblaškę, nes nė vienas net nedirstelėjo j tą pusę.

Nors to ir tikėjosi, Lorelė vos užgniaužė nuostabos šūksnį, kai Tamenis grakščiai nuskriejo nuo stogo ir nutūpė ant žemės tiesiai troliams prieš nosis. Staigiu lyg žaibas rankų judesiu griebęs trolių galvas dunkstelėjo jas vieną į kitą. Pabaisos sudribo ant sofos pagalvių ir nebejudėjo.

Lorelė žengė žingsnelį artyn, po koja sučežėjo sausas lapas.

- Palauk, - tyliai perspėjo Tamenis. - Leisk man baigti. Tau nereikia šito matyti.

Pagunda buvo pernelyg didelė. Fėjų sargybinis nežiūrėjo į mergaitę, tad ši nepatraukė galvos atgal už kampo - susižavėjusi Tameniu stebėjo ir svarstė, ką jis ketina daryti.

Sargybinis įrėmė kelį į randuotojo petį ir abiem rankom suėmė jo galvą. Kol Lorelė sumojo, kas tuojau įvyks, buvo per vėlu. Plačiai išplėtusi akis spoksojo, kaip Tamenis nusuko troliui sprandą, ausis pasiekė bjaurus trekštelėjimas. Atrėmęs randuotąjį į pagalvę, nusisuko į kitą trolį, o mergaitė negalėjo žiūrėti niekur kitur, tik į suglebusį veidą - be jokios gyvybės ir pirmą kartą neperkreiptą pašaipios šypsenos.

Kai Tamenis pakėlė kelį prie kito trolio peties, Lorelė skubiai pasitraukė už kampo ir pirštais užsikišo ausis. Nieko tai negelbėjo. Raudonplaukio kaklo traškesys vis tiek prasibrovė iki ausų būgnelių, ir vaizduotė nupiešė tai, ko nematė akys. Atsargus Tamenio pirštų prisilietimas privertė mergaitę pašokti.

- Judinkis, turime skubėti, - apkabinęs Lorelę sargybinis traukė ją tolyn nuo negyvų trolių, tačiau mergaitė vis tiek atsigręžusi per jo petj žvilgčiojo j du kūnus, kurie, regis, paprasčiausiai miegojo.

- Ar būtinai reikėjo šito? - sušnabždėjo mergaitė bandydama prisiminti, kad tie patys vyrai bandė nužudyti ją ir Deividą. Bet dabar jie atrodė tokie bejėgiai, ryto prieblandoje dūluojantys veidai - suglebę ir visiškai ramūs.