Эприлинн Пайк - Sparnai

Lorelė linktelėjo.

- Norėtume tau padėti dar kuo nors, bet, - vyras iškėlė ilgą pirštą aukštyn, - yra viena sąlyga.

- Ką tik pasakysite, - ryžtingai atsakė Lorelė. - Viską padarysiu.

- Sąlygą teks įvykdyti ne tau. Štai, - atgniaužė delną, ant kurio gulėjo beveik golfo kamuoliuko dydžio briaunotas tviskantis akmuo. - Norėčiau, kad pasiūlytum jį savo mamai, - vyras padėjo brangakmenį mergaitei ant delno, ši nustebusi įsispoksojo jį jį.

- Ar čia deimantas ?

- Taip, vaike. Tokio dydžio akmens užteks padengti visoms jūsų išlaidoms. Štai koks mūsų pasiūlymas. Žinai, jog buvai patikėta auginti žmonėms tik dėl tos priežasties, kad po jų mirties paveldėtum žemę. - Kai mergaitė linktelėjo, vyras tęsė toliau: - Pastarieji įvykiai parodė, kad tai labai svarbu, tad turime gauti tą žemę kuo greičiau. Šis brangakmenis yra tavo tėvams, jei jie sutiks perrašyti žemes tau, ir kuo greičiau, kai tik tavo tėčio sveikata leis tai padaryti. Kaip ir ką jiems pasakoti gali nutarti tik tu pati, - vyro balsas tapo labai griežtas. - Tu privalai perimti žemes, Lorele. O mes tikrai sumokėsime, kiek tik reikės, kad taip ir įvyktų.

Lorelė linktelėjo ir įsikišo deimantą į kišenę.

- Esu tikra, jog jie sutiks.

- Tikiuosi, esi teisi, - tarė Džeimisonas. - Turi paskubėti, Lorele. Dabar tavo tėčiui liko nebe dienos, vos kelios valandos.

- Ačiū, - sušnabždėjo mergaitė ir pakilo eiti.

- Tiesa, Lorele...

-Ką?

- Tikiuosi, greitai susitiksime. Labai greitai, - pridūrė vyras. Akys sužiburiavo, o lūpas nušvietė švelni, išmintinga šypsena.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Atrodė, kad skubant iš Oriko į Brukingsą, kai Lorelė laikė ant kelių gęstantį Tamenį, laikas tekėjo neįmanomai lėtai. Tačiau likus tik su Deividu, kišenėse turint dvi didžiausias, kokias tik mergaitė galėjo įsivaizduoti, brangenybes, mylia po mylios slinko dar lėčiau nei kada nors. Galvoje vis skambėjo fėjų senolio žodžiai. Jis sakė, kad tėčiui gyventi liko nebe dienos, o tik valandos. Sakė, kad valandos, pavartojo daugiskaitą, bet ką tai reiškia? Ir kiek laiko liko iki minutės, kai jau bus per vėlu? Lorelė vis traukė iš kišenės buteliuką, palaikydavo delne ir vėl kišdavo jį atgal nežinodama, kaip jį saugiau laikyti. Galop paliko buteliuką kišenėje, bent jau dėl to, kad Deividas neuždavinėtų klausimų, į kuriuos ji atsakyti negalėjo.

Kol kas jis neklausinėjo. Apkabinęs draugę tyliai atidarė automobilio dureles ir pasitikslino:

„

Į ligoninę?“ Paskui nepratarė nė žodžio. Mergaitė buvo labai dėkinga už tą tylą. Dar nebuvo apsisprendusi, ką galimajam pasakoti, o ko - ne. Prieš kelias savaites buvo prižadėjusi papasakoti viską apie Tamenį, nutylėti nebent kokią nors fėjų paslaptį. Tačiau net pati nesitikėjo, kad jai bus patikėtos tokios svarbios detalės.

Dabar ji žino. Žino, kur yra vartai. Dėl priėjimo prie tų vartų ją ir žmones, kuriuos ji myli, nudėtų bet kuris trolis. Gal papasakojusi Deividui tik įstumtų jį į dar didesnį pavojų?

Galop berniukas įvažiavo į ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę ir pažvelgė į aukštą pilką pastatą.

- Ar norėtum, kad eičiau kartu?

- Mes abu atrodom baisiai, - papurtė galvą mergaitė. - Jei eisiu viena, gal nepatrauksiu tiek daug dėmesio, - paaiškino, bet pati sau pagalvojo: „Kažin“.

- Tada pasiliksiu, paskambinsiu savo mamai, - nusprendė Deividas. Kiek padvejojęs uždėjo delną mergaitei ant rankos. - Man reikia grįžti į Kreščento miestą, turiu kelias valandas - kai paskambinsiu, mama sprogs iš pasiutimo. Pasiuntė man telefonu bent dvidešimt žinučių. Bet jei ko nors reikės... - berniukas nutilo, gūžtelėjo pečiais. - Žinai, kur mane rasti.

- Tuojau nusileisiu atsisveikinti. Bet dabar turiu tuojau pat skubėti pas tėtį.

- Fėjos tau davė kokių nors vaistų, galinčių išgelbėti tėtį, tiesa?

Lorelės akys sužvilgo nuo ašarų.

- Jei dar ne per vėlu.

- Tada eik... Palauksiu.

Prieš atidarydama automobilio dureles, mergaitė pasilenkė, apkabino draugą, o paskui nuskubėjo prie ligoninės įėjimo.

Lorelė kiek galėdama vengė pašalinių žvilgsnių. Jos palaidinukė buvo dėmėta nuo Četko upės dumblo, o švarką, kad prisidengtų, pamiršo paimti iš Deivido. Galų gale jos plaukai buvo susivėlę, virš dešinio kelio džinsuose žiojėjo skylė, o ant kojų avėjo keistus, nematytus mokasinus.

Upė bent jau nuplovė nuo marškinėlių Deivido kraują, o jai ant veido nesipuikavo gausybė mėlynių, kuo nebūtų galėjęs pasidžiaugti Deividas. Bent jau nematyti sumušimų, liesdama skaudžią vietą ant skruosto pasidžiaugė mergaitė.

Jai pavyko pasiekti tėčio palatą niekam beveik nė ne- užkalbinus, nors sulaukė kelių tiriamų žvilgsnių. Prieš pabelsdama ir atidarydama duris, mergaitė giliai atsikvėpė. Dirstelėjusi už užuolaidos išvydo mamą - ši miegojo nusvarinusi galvą tėčiui ant šlaunies. Kambaryje sklido tie patys pažįstami garsai: tėčio širdies plakimus skaičiuojantys pyptelėjimai monitoriuje, tylus į nosį per vamzdelį pučiamo deguonies šnypštimas ir kraujo spaudimą matuojančio aparato dūzgimas. Tačiau kitaip nei per pastarąsias tris savaites, šie garsai ne baugino, o sukėlė palengvėjimą. Tėtis dar gyvas, nesvarbu, kad gyvybė kabo ant plauko.

Mama tučtuojau atsimerkė.

- Lorelė? Lorele! - pašokusi pribėgo prie dukters, apkabino ją. - Kur buvai ? Kaip išsigandau, kai vakar vakare negrįžai. Pagalvojau... net nežinau, ką pagalvojau. Milijonai siaubingų minčių vijo viena kitą. - Mama pakratė Lorelę suėmusi už pečių. - Jei nebūčiau tokia laiminga, kad atsiradai, gautum namų areštą kokiam mėnesiui. - Atšlijusi mama nužvelgė dukrą. - Kas tau nutiko? Atrodai baisiai.

Lorelė vėl krito mamai į glėbį - ten, kur jau niekada nesitikėjo patekti, kai murkdėsi murzino Četko upės vandens spąstuose.

- Buvo ilga naktis, - tarė drebančiu balsu, nes ašaros kėsinosi pasipilti iš akių.

Mama spaudė prie savęs mergaitę, o Lorelė per petį pažvelgė į tėtį. Jis pragulėjo ligoninės lovoje taip ilgai, kad atrodė labai keista įsivaizduoti jį pakylantį ir lipantį iš jos. Lorelė atšlijo nuo mamos.

- Turiu kai ką tėčiui. - Nusijuokusi pridūrė: - Ir kai ką tau. Juk iš kelionės niekada negrįžtama be lauktuvių, tiesa?

Mama pažiūrėjo į dukrą labai keistai, nes ši vis kikeno.

Apėjusi tėčio lovą iš kitos pusės, pristūmė jam prie galvos kėdę su ratukais.

- Nieko neleisk vidun, - perspėjo mamą ir išsitraukė iš kišenės mažą buteliuką.

- Lorele, kas čia...

- Viskas gerai, mama. Nuo tų vaistų jis pasijus geriau, - mergaitė atsuko buteliuko kamštelį ir įtraukė truputį brangiojo skysčio į pipetę. Labai rūpestingai pasilenkusi virš tėčio įspaudė du stebuklingus mėlynai tviskančius lašus jam į burną. Paskui žiūrėdama į jo išblyškusį veidą įvarvino dar vieną lašą. Dėl viso pikto. Pažvelgė į mamą.

-Jam viskas bus gerai.

Mergaitės mama net išsižiojusi stebėjo dukrą.

- Iš kur gavai tuos vaistus?

Lorelė žvilgtelėjo į mamą, išspaudė pavargusią šypsenėlę.

- Tu nieko neklausi apie savo dovaną, - pastebėjo vengdama atsakyti į klausimą.

Mama sudribo į fotelį šalia lovos, o Lorelė prisitraukė kėdę ir prisėdo šalia jos. Kelias sekundes patylėjo - nežinojo, kuo ko pradėti. Nuo ko reikėtų pradėti pasakoti tokią užsitęsusią istoriją? Pažvelgusi į laikrodį mergaitė atsikrenkštė.

- Ponas Barnis šį rytą nepasirodys.

Mama pasilenkė, tarsi norėjo kažką sakyti, tačiau mergaitė neleido jai prasižioti ir pasakojo toliau: