Эприлинн Пайк - Sparnai

- Atsiprašau.

Vyrukas gūžtelėjo pečiais.

- Buvai dar maža. O aš buvau šviežiai iškeptas sargybinis - dirbau gal vos savaitę - pasirodžiau nerangus, ir tu pastebėjai mane.

- Mačiau tave?

- Taip, tau tada buvo gal dešimt metukų skaičiuojant žmonių amžiumi. Tada tik priglaudžiau pirštą prie lūpų, kad tylėtum, ir dingau už medžio. Žiūrėjai į mane minutę ar dvi, bet po valandos, regis, visai pamiršai.

Lorelė ilgai stovėjo ir tylėjo.

- Aš... prisimenu tą įvykį. Kaip pro miglą. Tai buvai tu?

Tamenio akys sušvito džiaugsmu.

- Tu prisimeni ?

Lorelė nusuko akis į šalį.

- Siek tiek, - tyliai tarstelėjo. Paskui atsikrenkštusi paklausė: - O kaip mano tėvai? Ar jiems davei užmaršties gėrimo?

- Kelis kartus, - atsiduso Tamenis. - Privalėjau, - pasiteisino neleisdamas Lorelei pulti ginčytis. - Tai buvo mano darbas. Bet tik du ar tris kartus. Kai buvau paskirtas dirbti čia sargybiniu, tu jau buvai vyresnė, ne tokia pažeidžiama. Nebetekdavo taisyti klaidų kartą per savaitę. O kartais, kai tėvai sužinodavo per daug, paskirdavau tuo užsiimti ką nors kitą, - vyrukas vėl gūžtelėjo. - Visad sakydavau, kad šis planas netikęs.

Lorelė kurį laiką tylėjo.

- Tai gal ačiū ir už tiek.

- Neišprotėk. Jei dabar liktum, viskas būtų kitaip. Tu viską žinai. Netgi tėvai žino. Mums nebereikėtų saugotis.

Mergaitė papurtė galvą.

- Turiu likti su tėvais. Jiems dabar gresia didesnis pavojus nei kada nors anksčiau. Man tenka atsakomybė juos apsaugoti. Negaliu dabar nusisukti nuo jų. Jie žmonės - gal tu juos laikai menkesniais. Bet aš myliu tėvus ir neleisiu, kad juos nudėtų pirmas pasitaikęs, jų kvapą užuodęs trolis.

- Tai ko čia atvažiavai ? - kartėlio kupinu balsu metė Tamenis.

Mergaitė palaukė kelias sekundes - bandė suvaldyti užplūdusias emocijas.

- Ar bent įsivaizduoji, kaip norėčiau likti? Myliu šį mišką. Myliu... - mergaitė nutilo, - man patinka būti su tavimi. Norėčiau klausytis apie Avaloną, justi medžiuose jo galingą jėgą. Kiekvieną kartą išvažiuodama stebiuosi - kodėl.

- Tai kodėl tada važiuoji? - jau garsiau, reikalaujamai prabilo fėjų sargybinis. - Lik, - paprašė paėmęs mergaitę už rankų. - Lik su manimi. Nusivesiu tave į Avaloną. Avaloną, Lorele. Tu gali ten patekti. Mudu abu galime.

- Gana, Tameni. Negaliu. Dabar negaliu būti tavo pasaulio dalis.

- Ir tavo pasaulio.

Lorelė vos linktelėjo galvą.

- Mano pasaulio, - pripažino ji. - Tačiau mano šeima dabar per daug priklausoma nuo manęs. Turiu gyventi žmogiškąjį gyvenimą.

- Su Deividu, - tėškė Tamenis.

Sumišusi Lorelė papurtė galvą.

- Taip, jei nori žinoti, Deividas man labai svarbus. Bet aiškinu tau, kad tai nėra pasirinkimas tarp tavęs ir Deivido. Nė neketinu nuspręsti, kuris jūsų yra tikroji meilė. Viskas ne taip.

- Tau gal ir ne.

Tamenio balsas buvo tylus, vos girdimas, bet jame buvo tiek jėgos, kad mergaitė pasijuto tarsi gavusi smūgį.

- Ko reikia, Lorele? Padariau viską, ką galėjau. Gyniau tave, mane net pašovė. Pasakyk ką, ir padarysiu. Viską, ko nori, tik pasilik.

Mergaitė prisivertė pažvelgti vyrukui į akis - niekada anksčiau nepatirtų jausmų sklidinus tvenkinius. Bandė prabilti, bet burna pasirodė perdžiūvusi.

- Kodėl taip myli mane, Tameni? - išpoškino klausimą, kurį taip magėjo užduoti jau senokai. - Juk tu vargiai tepažįsti mane.

Virš galvų nugriaudėjo griaustinis.

- O kas, jei... kas, jei tai netiesa?

Jiedu stovėjo ant prarajos krašto - mergaitė juto tai. Ir nebuvo tikra, kad ras jėgų šokti.

- Kaip gali būti netiesa... - sušnabždėjo paskui.

Tamenio žvilgsnis vis dar svilino, žvelgė tiesiai jai į akis.

- O kas, jei pasakyčiau tau, kad mudviejų gyvenimai senų seniausiai persipynę, - paklausė imdamas Lorelę už rankos, taip ir laikė sunėręs pirštus.

Mergaitė spoksojo į jų rankas.

- Nesuprantu.

- Pasakojau tau, kad atėjai gyventi pas žmones septynerių. Bet fėjų pasaulyje buvai labiau subrendusi, pameni? Pas fėjas jau turėjai savo gyvenimą, turėjai draugų. - Tamenis kiek patylėjo, Lorelė pastebėjo, kad jis bando suvaldyti vėl užplūdusias emocijas. - Turėjai mane, - vyruko balsas skambėjo vos garsiau už šnabždesį. - Pažinojau tave, Lorele, ir tu pažinojai mane. Mudu buvome tik draugai, bet labai geri draugai. Aš... prašiau tavęs neiti, bet atrėžei man, kad tai tavo pareiga. Apie pareigą ir atsakomybę išgirdau iš tavęs, - Tamenis pažvelgė žemyn ir pakėlė jos rankas sau prie krūtinės. - Sakei, kad bandydavai prisiminti mane, bet jie privertė užmiršti. Maniau, mirsiu, kai pirmą kartą pažvelgei į mane ir nepažinai.

Lorelės akys sužvilgo nuo ašarų.

- Melavau... supranti, melavau apie tą žiedą, - švelniu, bet rimtu balsu kalbėjo Tamenis. - Nedaviau tau pirmo pasitaikiusio žiedo. Jis buvo tavo. Atidavei man jį pasaugoti, kol ateis laikas grąžinti jj tau. Tu manei, tikėjaisi, kad galbūt jis padės prisiminti gyvenimą iki patenkant į žmonių pasaulį, - Tamenis gūžtelėjo. - Akivaizdu, kad nepadėjo, bet žadėjau tau, kad pabandysiu padėti prisiminti.

Mergaitė stovėjo tyliai, ant jos rankų nulašnojo šaltas lietus.

- Niekada nepasiduosiu, Lorele. Prisiekiu, rasiu kelią grįžti į tavo gyvenimą. Tapau sargybiniu kiek tik galėdamas anksčiau, pasitaikius bet kokiai progai prašydavausi į sargybą prie vartų. Man padėjo Džeimisonas. Esu skolingas jam labiau nei kada nors pajėgsiu grąžinti, - Tamenis kilstelėjo mergaitės rankas prie veido ir švelniai brūkštetėjo

lūpomis per krumplius. - Stebėjau tave ilgus metus. Mačiau, kaip augi, iš mažos mergaitės virsti suaugusia fėja. Kai buvome maži, buvome geriausi draugai, o pastaruosius penkerius metus praleidau šalia tavęs beveik kiekvieną dieną. Ar neturėjau teisės įsimylėti tave?

Vyrukas tyliai nusijuokė.

- Ateidavai čia, prie upelio, sėdėdavai ir dainuodavai grodama gitara. O aš tupėdavau kur nors medyje ir klausydavausi. Tai buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tu taip gražiai dainuoji.

Tamenio kirpčiai krito ant kaktos švelniomis drėgnomis sruogomis. Lorelės žvilgsnis nuslydo žemyn - minkštos juodos kelnės, parištos ties keliais, aptempti žali marškinėliai ir veidas - gražesnis nei kada nors galėtų norėti bet kuris žmonių vaikas.

- Tu manęs taip ilgai laukei? - pašnibždomis paklausė mergaitė.

Tamenis linktelėjo.

- Ir dar lauksiu. Vieną dieną tu grįši į Avaloną, ir kai ateis laikas, parodysiu tau, ką galiu pasiūlyti savo pasaulyje, mūsų pasaulyje. Tu pasirinksi mane. Mudu kartu grįšime namo, - kalbėjo Tamenis laikydamas delnuose mergaitės veidą.

Nuo ašarų Lorelei jau peršėjo akis.

- Tu negali žinoti, kas bus, Tameni.

Sis nervingai apsilaižė lūpas, paskui veide atsirado dirbtinė šypsena.

- Ne, - kimiai pritarė. - Nežinau.

Tamenio delnai, vos prieš sekundėlę atrodę šalti kaip akmuo, dabar, regis, sušilo nuo jo akių šilumos, nykščiais perbraukė mergaitės skruostikaulius.

- Bet turiu tikėti. Turiu viltis.

Lorelė norėjo pasakyti jam, kad geriau žvelgti realiai - netikėti tuo, kas gali niekada neįvykti. Bet nepajėgė prisiversti ištarti šitai garsiai. Net mintyse ši frazė atrodė neteisinga.

- Aš lauksiu, Lorele. Lauksiu, kiek tik reikės. Niekada tavęs neapleidau, - prispaudė lūpas jai prie kaktos, - ir niekada neatiduosiu.

Prisitraukęs mergaitę artyn laikė priglaudęs, nė vienas nekalbėjo. Vieną nuostabią akimirką pasaulyje neegzistavo niekas daugiau - liko tik medžiais apaugęs takas.

- Eik, - darsyk priglausdamas paragino Tamenis. - Tavo mama ims nerimauti.