George Martin - Karalių kova

— Ak, gerasis milorde, kaip puikiai sutvarkyta.

— Tai kodėl man taip bjauru burnoje? — Tirionas pirštais suspaudė sau smilkinius. — Liepiau jiems išmesti Alarą Dimą jūron. Man nepakenčiamai norisi tą patį padaryti ir su jumis.

— Gali būti, kad nusiviltumėte, — atsiliepė Veiris. — Audros pasiaučia ir nurimsta, virš galvos dūžta bangos, didelės žuvys ryja mažas, o aš ir toliau iriuosi. Ar nesutrukdyčiau, jei paragaučiau vyno, kurį taip smagiai skanavo lordas Slintas.

Tirionas susiraukęs mostelėjo ranka į ąsotį.

Veiris prisipylė taurę.

— Ak, saldus kaip vasara, — jis vėl gurkštelėjo. — Tiesiog girdžiu vynuogių dainą sau ant liežuvio.

— O aš vis galvojau, koks čia triukšmas. Liepkite toms vynuogėms užsičiaupti, nes man galva plyšta. Tai sesuo. Štai ko tas mūsų ištikimasis lordas Slintas nenorėjo sakyti. Į tą viešnamį auksinius apsiaustus pasiuntė Sersėja.

Veiris nervingai sukikeno. Vadinasi, viską žinojo nuo pat pradžių.

— Apie šitai neužsiminėte, — nepatenkintas tarė Tirionas.

— Jūsų paties mieloji sesutė, — patvirtino Veiris tokiu sielvarto paženklintu veidu, kad atrodė, jog tuoj pravirks. — Tokius dalykus pranešti žmogui labai sunku. Baiminausi jūsų atsako. Ar galite man atleisti?

— Ne, — tėškė Tirionas. — Būkite prakeiktas. Ir ji taip pat.

Sersėjos liesti negalima, jis puikiai tai žinojo. Bent ne dabar, net jeigu ir norėtų, nors pats dar toli gražu nebuvo tikras, kad tikrai to nori. Bet buvo šlykštu sėdėti ir lyg varganam aktoriui mugėje tik vaidinti teisingumą, baudžiant tokius vargetas kaip Janas Slintas ir Alaras Dimas, nors jo sesuo siautėjo toliau.

— Ateityje, lorde Veiri, pasakosite man tai, ką žinote. Viską!

Eunuchas nušvito sukta šypsena.

— Tai gali ilgokai užtrukti, gerasis milorde. Aš žinau nemažai.

— Bet, regis, to nepakako, kad išgelbėtumėte tą vaiką.

— Deja, ne. Buvo dar vienas mergvaikis, berniukas, šiek tiek vyresnis. Pasistengiau, kad jis atsidurtų toliau nuo bėdos… bet, prisipažįstu, nė sapnuoti nesapnavau, kad kils pavojus ir tam kūdikiui. Mergaitė iš prasčiokų, dar net metukų nesulaukusi, motina — kekšė. Kokią ji galėjo kelti grėsmę?

— Ji buvo Roberto, — su kartėliu tarė Tirionas. — Atrodo, Sersėjai to buvo gana.

— Taip. Be galo liūdna. Privalau prisiimti kaltę už tą vargšą mielą vaikelį ir jos motiną, tokią jauną ir taip mylėjusią karalių.

— Mylėjusią? — Tirionas niekada nematė mirusios merginos veido, bet jo vaizduotė piešė tarsi susiliejusias Šają ir Tišą. — Kažin, ar gali kekšė ką nors iš tikrųjų mylėti? Ne, neatsakykite. Kai kurių dalykų man verčiau nežinoti.

Šają jis apgyvendino erdviame iš mūro ir rąstų pastatytame name su savu šuliniu, arklidėmis ir sodu, skyrė tarnų, kad rūpintųsi jos poreikiais, baltą paukštį iš Vasaros salų, kad nebūtų nuobodu, šilkų, sidabro ir brangakmenių pasipuošti, sargybinių. Tačiau ji, regis, vis tiek negalėjo nurimti. Sakė norinti daugiau būti su juo; norinti tarnauti jam ir padėti. „Labiausiai man padedi čia, šitame guolyje“, — pasakė jai vieną naktį po jų meilės gulėdamas greta jos, priglaudęs galvą jai prie krūties, slėpsnose jausdamas malonų maudulį. Ji neištarė nė žodžio, atsakė tik akimis. Buvo aišku, kad ji norėtų išgirsti ką kita.

Atsidusęs Tirionas jau vėl tiesė ranką vyno, bet prisiminė lordą Slintą ir stumtelėjo ąsotį šalin.

— Vis dėlto atrodo, kad apie Starko mirtį sesuo sakė teisybę. Už tą beprotybę turime dėkoti mano sūnėnui.

— Įsakė karalius Džofris. Janas Slintas su Ilinu Peinu įvykdė ją žaibiškai, nedvejodami…

— …sakytum būtų tokio įsakymo laukę. Taip, jau kalbėjome apie tai ir be jokios naudos. Kvailystė.

— Turėdamas savo žinioje miesto sargybą, milorde, esate gerai pasirengęs žiūrėti, kad jo malonybė daugiau nedarytų tokių… kvailysčių? Tiesą sakant, nereikėtų užmiršti ir karalienės namų sargybos…

— Raudonųjų apsiaustų? — Tirionas gūžtelėjo pečiais. — Vilaras ištikimybę prisiekė Kasterlių Uolai. Jis žino, kad čia atvykau turėdamas savo tėvo įgaliojimus. Sersėjai bus nelengva panaudoti jo žmones prieš mane… be to, jų tik šimtas. Vien savų vyrų turiu pusantro karto daugiau. Ir šešis tūkstančius auksinių apsiaustų, jeigu Baivoteris — tikrai toks žmogus, kaip sakote.

— Įsitikinsite, kad seras Džeislinas — narsus, garbingas, klusnus… ir nepaprastai dėkingas vyras.

— Galbūt, tik štai įdomu — kam gi jis dėkingas?

Tirionas nepasitikėjo Veiriu, nors negalėjo ginčytis — šis buvo naudingas. Be jokios abejonės, jis žinojo daug.

— Kodėl jūs toks paslaugus, milorde Veiri? — paklausė jis tyrinėdamas švelnias to vyro rankas, beplaukį pudruotą veidą, nežymią gudrią šypseną.

— Jūs esate ranka. Aš tarnauju kraštui, karaliui ir jums.

— Kaip anksčiau Jonui Arinui ir Edardui Starkui?

— Lordams Arinui ir Starkui tarnavau kaip įmanydamas. Mane labai nuliūdino ir pašiurpino jų belaikė mirtis.

— Kaipgi dabar jaustis man? Regis, turėtų būti mano eilė.

— Ak, manau, kad ne, — tarė Veiris, teliūskuodamas vyną taurėje. — Valdžia — labai keistas dalykas, milorde. Ar nemėginote įspėti mįslės, kurią anądien užminiau jums smuklėje?

— Buvau ją prisiminęs gal porą kartų, — prisipažino Tirionas. — Karalius, žynys, turtuolis — kas liks gyvas, kas mirs? Kam paklus kareivis? Ta mįslė neturi atsakymo, o gal jų kaip tik per daug. Viskas priklauso nuo žmogaus su kalaviju.

— O jis juk niekas, — atsiliepė Veiris. — Neturi nei karūnos, nei aukso, nei dievų malonės, tik išgaląstą plieno gabalą.

— Tas plieno gabalas lemia gyvybę ar mirtį.

— Iš tiesų… tačiau jei mus valdo ne kas kitas, o tik žmogus su kalaviju, kodėl vaizduojame, esą valdžia — mūsų karalių rankose? Kodėl tvirtas vyras su kalaviju turėtų paklusti karaliui vaikui, tokiam kaip Džofris, ar vyno pripampusiam mulkiui, tokiam kaip jo tėvas?

— Nes tokie vaikeliai ar girtuokliai su karūnomis gali pasišaukti kitų tvirtų vyrų, taip pat turinčių kalavijus.

— Tuomet šie vyrai ir yra tikroji valdžia. O gal ne? Iš kur jie gavo kalavijus? Kodėl jie paklūsta? — Veiris nusišypsojo. — Vieni sako — žinojimas yra valdžia. Kiti teigia, kad visa valdžia ateina iš dievų. Treti aiškina, kad valdžia kyla iš įstatymo. Tačiau tą dieną ant Beiloro septos laiptų mūsų dievobaimingas aukštasis septonas ir įstatymo remiama karalienė regentė bei jūsų viską žinantis tarnas pasirodė tokie pat bejėgiai, kaip bet kuris batsiuvys ar kubilius minioje. Tai kas, jūsų nuomone, iš tiesų nužudė Edardą Starką? Džofris, davęs įsakymą? Seras Ilinas Peinas, užsimojęs kalaviju? Ar… dar kažkas?

Tirionas pakreipė galvą į šoną.

— Ar pasakysite pagaliau, koks tos prakeiktos mįslės įminimas, ar tik stengiatės, kad man galva dar labiau įsiskaustų?

— Na, gerai, — šyptelėjo Veiris. — Valdžia yra ten, kur žmonės mano ją esant. Nei daugiau, nei mažiau.

— Vadinasi, valdžia — tik šmėkla, fokusininko triukas?

— Šešėlis ant sienos, — sumurmėjo Veiris, — bet šešėliai gali žudyti. Be to, neretai nutinka, kad labai mažas žmogus meta labai didelį šešėlį.

— Lorde Veiri, — nusišypsojo Tirionas, — kažkaip keista, bet imate man vis labiau patikti. Gal kada nors teks jus nužudyti, bet manau, man dėl to bus liūdna.

— Priimu tai kaip didžiausią pagyrimą.

— Kas jūs toks, lorde Veiri? — Tirionas pajuto iš tiesų norįs tai sužinoti. — Apie jus sako — voras.