George Martin - Karalių kova

— Šnipai ir skundikai retai sulaukia šiltų jausmų, milorde. Esu ištikimas valstybės tarnas.

— Ir eunuchas. Nepamirškime to.

— Man taip pasitaiko labai retai.

— Kartais mane pavadina pusžmogiu, bet galvoju, kad dievai man buvo palankesni. Esu mažo ūgio, kreivakojis, ilgesingų žvilgsnių iš moterų nesulaukiu… bet vis dėlto vyras. Šaja mano lovoje — ne pirmoji, kada nors turėsiu žmoną, kuri pagimdys man sūnų. Jeigu dievai nepagailės malonės, jam teks dėdės išvaizda, o protą gaus tėvo. Jums tokios vilties puoselėti nelemta. Nykštukai — tai dievų pokštas, tuo tarpu eunuchai — žmonių darbas. Kas taip pasielgė su jumis, Veiri? Kada, kodėl? Kas jūs iš tiesų?

Eunuchas nė akimirkai nesiliovė šypsojęsis, bet jo akys nebesijuokė.

— Jūs labai malonus, kad klausiate, milorde, tačiau mano istorija ilga ir liūdna, o mums reikia aptarti daug išdavysčių. — Iš savo apdaro rankovės jis išsitraukė pergamentą. — Karaliaus galeros „Baltasis elnias“ kapitonas ketina po trijų dienų paslapčia kelti inkarą ir pasisiūlyti tarnauti lordui Staniui.

— Matyt, privalome jam duoti tokią kruviną pamoką, kad ir kiti įsidėmėtų? — atsiduso Tirionas.

— Sero Džeislino rūpesčiu jis galėtų tiesiog dingti, bet stojęs prieš karaliaus teismą padėtų palaikyti kitų kapitonų ištikimybę.

Na, ir mano karališkasis sūnėnas turėtų ką veikti.

— Darykite, kaip išmanote. Tegu paragauja Džofrio teisingumo.

Veiris kažką pasižymėjo ant pergamento.

— Serai Horas ir Hoberis Redvainai papirko sargybinį, kuris poryt naktį juos išleis pro šoninius vartus. Persirengę irklininkais, jie ketina išplaukti pentosiečių galera „Mėnulio bėgikas“.

— Gal reikia palikti juos prie tų irklų keleriems metams, žiūrėsim, ar labai jiems patiks? — šyptelėjo Tirionas. — Bet ne, sesuo nuliūstų praradusi tokius mielus svečius. Praneškite serui Džeislinui. Tegu sučiumpa tą papirktą žmogų ir išaiškina jam, kaip garbinga tarnauti Nakties sargybos broliu. Prie „Mėnulio bėgiko“ pastatykite žmonių, jei kartais tie Redvainai rastų dar vieną godų sargybinį.

— Bus padaryta, — dar viena žymė ant pergamento. — Jūsų žmogus Timetas šį vakarą lošimų namuose Sidabro gatvėje nužudė vieno vyno pirklio sūnų. Apkaltino jį sukčiaujant.

— Ar tikrai sukčiavo?

— Ak, žinoma, nė menkiausios abejonės.

— Tokiu atveju garbingi miesto žmonės turi jaustis dėkingi Timetui. Pasirūpinsiu, kad jam padėkotų ir karalius.

Eunuchas nervingai sukikeno ir vėl brūkštelėjo ženklą ant pergamento.

— Mus staiga užplūdo minios šventų žmonių. Kometa, regis, pažadino daugybę įvairiausio plauko keistų žynių, pamokslautojų ir pranašų. Jie elgetauja prie smuklių ir traktierių bei visiems, kas stabteli jų pasiklausyti, skelbia apie gresiančią siaubingą lemtį ir pražūtį.

— Greit bus trys šimtai metų nuo Eigono išsilaipinimo, — gūžtelėjo pečiais Tirionas. — Manau, kad šito buvo galima laukti. Tegu ūbauja.

— Jie skleidžia baimę, milorde.

— Negi pajėgtų aplenkti jus?

Veiris užsidengė ranka burną.

— Labai žiauru taip kalbėti, milorde. Ir dar vienas dalykas. Ledi Tanda vakar surengė nedidelius pietus. Galiu pateikti valgių ir svečių sąrašą, jei norėtumėt susipažinti. Visiems įpylus vyno, lordas Džailsas atsistojo ir pirmą taurę pakėlė už karalių; seras Beilonas Svonas tuo metu pratarė: „Taigi reikės trijų taurių.“ Daugelis juokėsi…

Tirionas kilstelėjo ranką.

— Gana. Seras Beilonas pajuokavo. Išdavikiškos užstalės kalbos manęs nedomina, lorde Veiri.

— Milorde, esate didus ne tik išmintimi, bet ir širdies gerumu, — pergamentas išnyko eunucho rankovėje. — Abu turime daug reikalų. Dabar jus paliksiu.

Eunuchui išėjus, Tirionas ilgai sėdėjo žiūrėdamas į žvakės liepsną ir svarstė, kaip jo sesuo priims žinią apie Jano Slinto nušalinimą. Vargu ar džiaugsis, kiek jis pajėgė spręsti, bet neatrodė, kad ji galėtų ko nors rimtai imtis, nebent parašytų piktą laišką lordui Taivinui į Harenholą. Dabar Tiriono rankose buvo atsidūrusi miesto sargyba, o kur dar pusantro šimto nuožmių puslaukinių ir vis augantis Brono renkamų samdinių būrys. Regis, buvo neblogai apsisaugojęs.

Be abejo, Edardas Starkas manė taip pat.

Tirionui išeinant iš Mažosios menės, Raudonojoje pilyje buvo tamsu ir tylu. Menėje jo laukė Bronas.

— Kaip Slintas? — pasidomėjo jis.

— Lordas Slintas su rytiniu potvyniu išplauks tarnauti ant Sienos. Veiris mane tikina, kad vieną iš Džofrio žmonių pakeičiau savu. Labiau tikėčiau, kad Mažojo Piršto žmogų pakeičiau tuo, kuris klauso Veirio, bet tebūnie.

— Gal jums verta žinoti — Timetas nužudė žmogų…

— Veiris man sakė.

Samdytas karys, regis, nenustebo.

— Tas kvailys manė, kad vienaakį bus lengviau apmauti. Timetas durklu prismeigė jo riešą prie stalo ir plikomis rankomis išplėšė jam gerklę. Jis taip išmiklinęs plaštaką — sulenkęs įtempia pirštus ir…

— Gal apsieisiu be tų šiurpių smulkmenų, mano vakarienė ir taip nerimsta pilve, — tarė Tirionas. — Kaip tavo samdiniai?

— Neblogai. Šįvakar — trys nauji vyrai.

— Kaip sprendi, kuriuos priimti?

— Pasižiūriu į juos, paklausinėju, kur kovėsi, paklausau, ar įtikinamai meluoja, — nusišypsojo Bronas. — Paskui suteikiu jiems galimybę mane nudėti, na, ir pats nepraleidžiu progos.

— Ar kokį užmušei?

— Nė vieno, kuris galėtų būti naudingas.

— O jei kuris tave užmuštų?

— Tą tai jau būtinai reikėtų pasamdyti.

Tirionas buvo šiek tiek apsvaigęs ir labai pavargęs.

— Sakyk man, Bronai, jei liepčiau nužudyti kūdikį… mergaitę, tarkim, dar motinos žindomą… ar padarytum šitai? Nieko neklausinėdamas?

— Nieko neklausinėdamas? Ne, — samdinys atkišęs vieną į kitą patrynė nykštį ir smilių. — Būtinai paklausčiau — kiek.

Na, ir kam man tas tavo Alaras Dimas, lorde Slintai? — mąstė Tirionas. Turiu savų šimtą . Norėjosi juoktis; norėjosi ir verkti; visų labiausiai jam norėjosi Šajos.

Kelias sumenko iki poros per pievas vingiuojančių vėžių. Žinoma, sumažėjus keliautojų, nebeliko kas pirštu parodytų, kurion pusėn jie traukia. Pietuose Karališkuoju keliu plūdęs žmonių srautas čia vos lašnojo.

Liūdniau buvo tai, kad kelias lyg gyvatė sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę, pynėsi su dar mažesniais takais, kartais, rodos, visiškai pranykdavo, bet vėl atsirasdavo už poros mylių, kai jie būdavo jau beprarandą viltį. Ariją tai siutino. Kraštas atrodė nesunkus keliauti, banguojantis švelniomis kalvomis, jų nuožulniais šlaitais kilo dirbamų laukų terasos, tarp jų įsiterpusios žaliavo tai laukymės, tai miškai ar nedideli slėniai, kuriuose palei ramiai čiurlenančius upeliukus spietėsi gluosnių būreliai. Vis dėlto kelias buvo toks siauras ir vingiuotas, kad jų vilkstinė vos šliaužė.

Sparčiai judėti labiausiai kliudė vežimai, jie sunkiai ritosi, girgždėdami krovinių svorio slegiamomis ašimis. Vos ne tuziną kartų per dieną tekdavo stoti ir traukti vėžėje įklimpusį ratą arba visiems sukibus stumti juos pažliugusiu šlaitu aukštyn. Kartą tankios ąžuolų giraitės viduryje, kur niekaip nebuvo įmanoma prasilenkti, jie susidūrė su trim vyrais ir jaučio traukiamu malkų vežimu. Neliko nieko kita, tik laukti, kol tie miškakirčiai iškinkys savo jautį, išves jį pro medžius, apsuks vežimą, vėl pakinkys jautį ir pajudės atgal, ten, iš kur atvažiavo. Jautis žengė dar lėčiau negu jų arkliai, tad tą dieną jie beveik ir nepasistūmėjo.