George Martin - Karalių kova

— Maniau, kad tai ledi, — lordas Slintas žvelgė suglumęs. — Mormont. Rodos, ta, kur sanguliauja su lokiais?

— Kalbu apie jos brolį. Džeorą Mormontą, Nakties sargybos lordą vadą. Kai lankiausi pas jį prie Sienos, minėjo, kaip jam sunku rasti tinkamą žmogų vietoj savęs. Šiais laikais Sargyba gerų vyrų sulaukia nedažnai, — Tirionas plačiai nusišypsojo. — Įsivaizduoju, kad jis miegotų ramiau, jeigu turėtų tokį žmogų kaip jūs. Arba narsųjį Alarą Dimą.

— Tai jau vargu ar jam taip pasiseks! — lordas Slintas griausmingai nusikvatojo.

— Ko gero, — atsiliepė Tirionas, — bet gyvenimas kartais iškrečia netikėtų pokštų. Prisiminkite Edardą Starką, milorde, vargu ar jis kada įsivaizdavo, kad jo gyvybė nutrūks ant Beiloro septos laiptų.

— Kažin ar bent vienas prakeiktas žmogelis būtų apie tai pagalvojęs, — kikendamas sutiko lordas Slintas.

Nusijuokė ir Tirionas.

— Gaila, kad manęs čia nebuvo ir nieko nemačiau. Sako, net Veiris liko apstulbęs.

— Voras, — lordas Slintas kvatojo taip, kad net pilvas tirtėjo. — Sako, jis viską žino. Na, o štai šito ir nežinojo.

— Iš kur jis galėjo žinoti? — Tiriono balse pirmą kartą suskambo šalčio gaidelė. — Juk ne kas kitas, o jis padėjo įtikinti mano seserį, kad Starkui reikia atleisti su sąlyga, kad šis pasirinks juodąjį apdarą.

— Kas? Ką? — nesusigaudydamas mirksėjo Slintas.

— Mano seserį Sersėją, — pakartojo Tirionas dar kiek griežčiau, jei kartais jo nenuovokus pašnekovas abejoja, ką jis turi galvoje. — Karalienę regentę.

— Taip, — Slintas nurijo gumulą gerklėje, — na, dėl to, tiesa… taip įsakė karalius, milorde. Pats karalius.

— Karaliui — trylika metų, — priminė Tirionas.

— Vis tiek. Juk jis — karalius. — Slintas susiraukė, dėl to suvirpėjo visi jo pagurkliai. — Septynių Karalysčių valdovas.

— Na, bent vienos ar dviejų iš tų septynių, — rūgščiai šypsodamasis atsiliepė Tirionas. — Gal galėčiau žvilgtelėti į jūsų ietį.

— Mano ietį? — suglumo lordas Slintas.

— Segę, prilaikančią jūsų apsiaustą, — pirštu dūrė Tirionas.

Lordas Slintas dvejodamas ištraukė papuošalą ir padavė Tirionui.

— Lanisporte turime geresnių auksakalių, — pareiškė šis. — Jei norite žinoti mano nuomonę, šitas raudono emalio kraujas tamsokas. Sakykite, milorde, pats įsmeigėte ietį tam vyrui į nugarą ar užteko kažkam paliepti?

— Įsakiau ir dar kartą įsakyčiau. Lordas Starkas buvo išdavikas. — Nuplikęs Slinto viršugalvis ryškiai paraudo, aukso apsiaustas nuo pečių nuslydo ant grindų. — Tas žmogus mėgino mane papirkti.

— Nė neįsivaizduodamas, kad esate seniai parsidavęs.

Slintas tėškė žemėn savo taurę.

— Gal pasigėrėte? Jei manote, kad sėdėsiu čia ir leisiu teršti savo garbę…

— Ir kokia gi ta garbė? Žinoma, sutinku, kad jūsų sandėris geresnis negu sero Džeislino. Lordo titulas ir pilis už ieties dūrį į nugarą, kai net ieties pačiam į ranką paimti neprireikė.

Tirionas sviedė auksinį papuošalą Janui Slintui. Segė atšoko jam nuo krūtinės ir nudzingsėjo per grindis. Slintas pašoko.

— Man nepatinka, kaip jūs su manimi kalbate, mil… Kipše . Aš — Harenholo lordas ir karaliaus tarybos narys. Kas jūs toks, kad drįstumėte šitaip mane plūsti?

Tirionas sėdėjo pakreipęs galvą į šoną.

— Man atrodo, puikiai žinote, kas aš esu. Kiek turite sūnų?

— Kam tau mano sūnūs, neūžauga?

— Neūžauga? — plykstelėjo pykčiu Tirionas. — Verčiau būtumėte apsiribojęs Kipšu. Aš — Tirionas iš Lanisterių giminės, ir kada nors, jei dievai davė jums proto nors tiek, kad prilygtumėte jūros kirmėlei, krisite ant kelių dėkodamas, kad teko susidurti su manimi, o ne su mano lordu tėvu. Nagi, tai kiek turite sūnų?

Tirionas pamatė, kaip Jano Slinto akyse staiga nubudo baimė.

— T-tris, milorde. Ir dukterį. Labai prašau, milorde…

— Maldauti nebūtina, — jis nusiropštė nuo kėdės. — Duodu žodį, kad jiems nenutiks nieko bloga. Jaunesnieji berniukai bus išauklėti ginklanešiais. Jeigu tarnaus uoliai ir ištikimai, gal atėjus laikui taps riteriais. Tegu niekas nesako, kad Lanisterių giminė neatsidėkoja tiems, kurie jai tarnauja. Jūsų vyriausias sūnus paveldės lordo Slinto titulą ir šitą jūsų klaikų ženklą, — jis paspyrė mažą auksinę ietį, ir ši skimbčiodama nusirito grindimis. — Gaus jis žemės, galės pasistatyti sau dvarą. Tai bus ne Harenholas, bet gyventi pakaks. Jis turės pasirūpinti ir mergaitės vedybomis.

Jano Slinto veidas iš raudono virto baltu.

— K-ką… ką jūs norite… — Jo pagurkliai tirtėjo lyg lajaus kalnai.

— Ką noriu daryti su jumis? — Tirionas leido tam mulkiui padrebėti, tada atsakė: — Karakas „Vasaros sapnas“ išplauks su rytiniu potvyniu. Jo šeimininkas man sakė stosiąs Kirų mieste, Trijose Seseryse, Skagoso saloje ir Rytų sargyboje. Kai sutiksite lordą Mormontą, perduokite mano šilčiausius linkėjimus ir pasakykite, kad nesu pamiršęs Nakties sargybos reikalų. Linkiu jums ilgai gyventi ir gerai tarnauti, milorde.

Pagaliau supratęs, kad nebus čia pat nužudytas, Janas Slintas atgavo įprastą veido spalvą. Jo apatinis žandikaulis atsikišo.

— Mes dar pažiūrėsime, Kipše. Neūžauga. Ar neteks pačiam lipti į tą laivą, kaip manote? Gal jūs pats atsidursite ant Sienos? — jis nervingai, tarsi lodamas nusikvatojo. — Kaip čia bus su jumis ir jūsų grasinimais, na, mes dar pažiūrėsime. Žinote, juk esu karaliaus draugas. Matysime, ką apie tai pasakys Džofris. Ir Mažasis Pirštas, ir karalienė, žinoma. Janas Slintas turi nemažai draugų. Dar pažiūrėsime, kas išplauks, kurgi ne. Būtinai pažiūrėsime.

Slintas apsisuko ant kulnų kaip sargybinis, kuriuo kadaise tarnavo, ir nužygiavo per visą Mažąją menę, skambiai mušdamas batais į akmenines grindis. Užkaukšėjęs laipteliais, atlapojo duris… ir kaktomuša susidūrė su aukštu, įdubusiais skruostais vyru su juodu antkrūtiniu ir aukso spalvos apsiaustu. Prie dešinio riešo strampo jis turėjo prisitaisęs geležinę plaštaką.

— Sveikas, Janai, — tarė jis, žybčiodamas akimis, tūnančiomis po atsikišusia kakta ir žilstelėjusių plaukų kupeta. Jam iš paskos į Mažąją menę tylėdami įžengė šeši auksiniai apsiaustai, o Janas Slintas atsitraukė atbulas.

— Lorde Slintai, — šūktelėjo Tirionas, — tikiuosi, pažįstate serą Džeisliną Baivoterį, mūsų naująjį miesto sargybos vadą.

— Milorde, jūsų laukia neštuvai, — pareiškė seras Džeislinas Slintui. — Prieplaukoje tamsu, iki jos eiti toli, o gatvėse naktį nėra saugu. Vyrai, pirmyn!

Auksiniai apsiaustai išsivedė savo buvusį vadą, o Tirionas pasišaukė serą Džeisliną arčiau ir padavė pergamento ritinį.

— Kelionė bus ilga, ir lordas Slintas pageidaus draugijos. Pasirūpinkite, kad šitas šešetas atsidurtų kartu su juo „Vasaros sapne“.

Baivoteris peržvelgė vardus ir šyptelėjo.

— Bus padaryta.

— Yra ten toks vienas, — pusbalsiu pridūrė Tirionas. — Dimas. Pasakykite kapitonui, kad niekam neužklius, jei kokia banga jį nuplaus į jūrą dar nepasiekus Rytų sargybos.

— Girdėjau kalbant, milorde, kad tie vandenys šiaurėje labai audringi. — Seras Džeislinas nusilenkė ir išėjo plevėsuodamas apsiaustu. Beeidamas užmynė ant auksaspalvio Slinto apdaro.

Tirionas sėdėjo vienas, siurbčiodamas puikaus saldžiojo Dorno vyno likučius. Aplinkui, tvarkydami stalą, zujo tarnai. Vyną jis liepė palikti. Jiems baigus, į menę įsmuko Veiris, apsivilkęs jo kvapą atitinkančiais levandų spalvos drabužiais.