George Martin - Karalių kova

— Lanisteris nemirs, — tarė Robas. — Be mano leidimo su juo niekas net pasikalbėti negali. Jis gauna maisto, vandens, švarių šiaudų — daugiau patogumų, negu galėtų reikalauti. Tačiau laisvės jam nesuteiksiu net ir dėl Arijos su Sansa.

Sūnus žvelgė į ją iš viršaus žemyn, Ketlina staiga suvokė. Ar jis taip smarkiai paaugo dėl karo, svarstė ji, ar dėl tos jam ant galvos uždėtos karūnos?

— Negi bijai mūšio lauke vėl susidurti su Džeimiu Lanisteriu, gal čia šuo ir pakastas?

Pilkasis Vėjas suurzgė lyg pajutęs Robo pyktį, o Edmuras Tulis broliškai uždėjo ranką jai ant peties.

— Kete, nereikia. Berniukas šiuo atžvilgiu teisus.

— Nevadink manęs berniuku, — šoko Robas prieš dėdę, išliedamas visą pyktį ant vargšo Edmuro, norėjusio jį paremti. — Esu beveik suaugęs vyras, ir karalius — jūsų karalius, sere. Ir Džeimio Lanisterio nebijau. Kartą jau sumušiau jį, sutriuškinsiu ir dar sykį, jei reikės, tik… — Jis nubraukė plaukų sruogą nuo akių ir papurtė galvą. — Gal būčiau galėjęs Karalžudį išmainyti į tėvą, bet…

— …bet ne į mergaites? — jos balsas stingdė ledine ramybe. — Mergaitės — ne itin svarbu, juk taip?

Robas nieko neatsakė, tačiau žvelgė įsižeidęs. Žydros akys, Tulių spalva, paveldėta iš jos. Ji skaudžiai užgavo Robą, bet jis — tikras savo tėvo sūnus ir negalėjo to pripažinti.

Man nederėjo taip kalbėti , tarė ji sau. Dievai maloningieji, kas man atsitiko? Jis daro, ką gali, stengiasi kaip įmanydamas, juk žinau, matau šitai, bet vis dėlto… Aš praradau Nedą, uolą, kuria rėmėsi mano gyvenimas, neištverčiau, jeigu tektų prarasti ir mergaites…

— Dėl seserų padarysiu viską, ką tik galėsiu, — tarė Robas. — Jeigu karalienė turi sveiko proto, ji sutiks su mano sąlygomis. Jeigu ne, priversiu ją gailėtis tos dienos, kai jas atmetė, — jis aiškiai daugiau apie tai kalbėti nenorėjo. — Motin, ar tikrai nesutiktum keliauti į Dvynius? Būtum toliau nuo mūšių, susipažintum su lordo Frėjaus dukterimis ir padėtum man išsirinkti nuotaką, kai karas bus baigtas.

Nori, kad išvažiuočiau , atsidususi pagalvojo Ketlina. Karaliams, regis, turėti motinas nepritinka, o aš kalbu jam tai, ko jis nenorėtų girdėti.

— Robai, esi pakankamai suaugęs ir be motinos pagalbos gali nuspręsti, kuri iš lordo Valderio mergaičių tau labiau patinka.

— Tada keliauk su Teonu. Jis išvyksta rytoj. Padės Molisteriams lydėti tą belaisvių būrį į Sigardą, o iš ten plauks laivu į Geležies salas. Galėtum ir tu rasti laivą, tad, jei vėjai būtų palankūs, mėnuliui keičiantis jau pasiektum Vinterfelą. Branui ir Rikonui tavęs labai reikia.

O tau ne — ar šitai norėjai pasakyti?

— Mano lordui tėvui gyventi jau liko nedaug. Kol tavo senelis gyvas, mano vieta — šalia jo Riverane.

— Galėčiau tau įsakyti. Juk esu karalius.

Ketlina nekreipė dėmesio į šituos žodžius.

— Sakau tau dar kartą, į Paiką verčiau siųstum ką nors kitą, o Teoną laikytum arčiau savęs.

— Kas geriau sutartų su Beilonu Greidžojum, negu jo sūnus?

— Džeisonas Molisteris, — pasiūlė Ketlina, — Titas Blekvudas, Stevronas Frėjus. Bet kuris… tik ne Teonas.

Jos sūnus, pritūpęs šalia Pilkojo Vilko, šiaušė jam kailį ir kartu vengė motinos žvilgsnio.

— Teonas narsiai kovėsi mūsų gretose. Juk pasakojau, kaip jis išgelbėjo Braną nuo tyržmogių Vilkų girioje. Jeigu Lanisteriai nesitaikys, man prireiks lordo Greidžojaus ilglaivių.

— Jų sulauksi greičiau, jeigu jo sūnus bus tavo įkaitas.

— Jis įkaitu prabuvo pusę savo gyvenimo.

— Ir ne veltui, — atsiliepė Ketlina. — Beilonas Greidžojus nėra tas, kuriuo galėtum pasitikėti. Nepamiršk, kad jis ir pats kažkada dėvėjo karūną, tegu tik kelis mėnesius. Gali sugalvoti vėl ją užsidėti.

Robas atsistojo.

— Nepavydėsiu jam šito. Jeigu aš — Šiaurės karalius, tebūnie jis Geležies salų karalius, kad jau taip trokšta. Su džiaugsmu leisiu jam turėti tą karūną, jei tik jis padės sumušti Lanisterius.

— Robai…

— Siunčiu Teoną. Būkite sveika, motin. Pilkasis Vėjau, eime. — Robas sparčiai nužingsniavo, o Pilkasis Vėjas bėgo šalia.

Ketlinai neliko nieko kito, tik žiūrėti jam pavymui. Jos sūnus, o dabar jos karalius. Koks tai keistas jausmas. Įsakinėk , liepė ji jam kadaise prie Keilino Griovos. Štai ir įsakinėja.

— Aplankysiu tėvą, — staiga pareiškė ji. — Eime su manimi, Edmurai.

— Turiu šnektelti su tais naujokais lankininkais, kuriuos moko seras Desmondas. Aplankysiu jį vėliau.

Jeigu dar bus gyvas , pamanė Ketlina, bet nieko nepasakė. Jos brolis kur kas geriau jautėsi mūšio lauke negu prie ligonio lovos.

Trumpiausias kelias į pagrindinį pilies pastatą, kur merdėjo jos tėvas, vedė per dievų giraitę su tankiai sužėlusiomis guobomis ir raudonmedžiais, aukšta žole ir laukinių gėlių žiedais. Medžiai, nepaisydami žinios, kurią į Riveraną prieš porą savaičių atnešė baltasis varnas, tebeošė tankia lapija. Konklava paskelbė, kad atėjo ruduo, bet dievai dar nesiteikė apie tai pasakyti vėjams ir miškams. Ketlina jautėsi už tai nuoširdžiai dėkinga. Ruduo visada baugino, nes jam iš paskos slinko žiema. Net ir išmintingiausias žmogus niekada nežino, ar kitas jo derlius nebus paskutinis.

Hosteris Tulis, Riverano valdovas, gulėjo savo menėje, kurios langai žvelgė į rytus atverdami įspūdingą kraštovaizdį — po jo pilies sienomis į vieną vagą spraudėsi dvi upės, Akmenvartis ir Raudonoji Šaka. Ketlinai užėjus, lordas snaudė; jo išbalę plaukai ir barzda buvo balti kaip pūkinis patalas, kuriame gulėjo, kadaise stuomeningą kūną vis labiau kamuojanti mirtis pavertė trapiu ir smulkiu.

Prie lovos, dar tebevilkėdamas grandininius šarvus ir kelionėje išsipurvinusį apsiaustą, sėdėjo tėvo brolis Juodoji Žuvis. Jo batai buvo dulkini, aplipę sudžiūvusiu purvu.

— Ar Robas žino, kad jau grįžote, dėde?

Seras Brindenas Tulis buvo Robo akys ir ausys, jo žvalgų ir priešakinių būrių vadas.

— Ne. Sužinojęs, kad karalius posėdžiauja taryboje, tiesiai iš arklidžių atėjau čionai. Jo malonybė, manau, iš pradžių norės naujienas išklausyti atskirai nuo visų.

Juodoji Žuvis buvo aukštas, liesas vyras žilstelėjusiais plaukais, labai tikslių judesių, švariai nusiskutęs, vėjo nugairintu ir raukšlių išvagotu veidu.

— Kaip jis laikosi? — paklausė jis; Ketlina iš karto suprato, kad jis teiraujasi ne apie Robą.

— Panašiai kaip ir anksčiau. Meisteris duoda jam miegvynio ir aguonų pieno nuo skausmo, tad jis didžiąją laiko dalį miega ir beveik nevalgo. Man regis, jis silpsta su kiekviena diena.

— Ar jis kalba?

— Taip… bet jo žodžiai vis beprasmiškesni. Sako, kad kažko gailisi, mini nebaigtus reikalus, seniai praėjusius laikus ir žmones, kurių seniai nebėra. Kartais nesusigaudo, kuris dabar metų laikas, neatpažįsta manęs. Kartą pašaukė mane motinos vardu.

— Jis vis dar jos ilgisi, — atsiliepė seras Brindenas. — Tu iš veido panaši į ją. Tokie pat skruostikauliai, smakras…

— Jūs ją prisimenate geriau negu aš. Tai buvo taip seniai.

Ji prisėdo ant lovos ir nubraukė skersai veido užkritusią plonų žilų plaukų sruogą.

— Kaskart išjojęs iš pilies nežinau, ar grįžęs rasiu jį dar gyvą, o gal jau mirusį.

Nepaisant gausių kivirčų, juos abu — jos tėvą ir jo brolį, kurio kadaise buvo atsižadėjęs, — siejo gilus ryšys.

— Gerai, kad bent jau susitaikėte.