George Martin - Karalių kova

— Ar tas vaikinas tikrai toks kvailas, kaip atrodo? — pasidomėjo lordas vadas jam išėjus.

— Kvailas , — pritarė varnas.

Mormontas nelaukė Jono atsakymo.

— Jo tėvas užima aukštą padėtį karaliaus Renlio taryboje, tad jau lyg ir rezgiau mintį siųsti jį… bet ne, verčiau ne. Vargu ar Renlis klausys drebančio storulio. Pasiųsiu serą Arnelį. Jis kur kas tvirtesnis, o jo motina — iš Fosovėjų, kur su žaliu obuoliu.

— Gal milordas atskleistų, ko norite prašyti iš karaliaus Renlio?

— To paties, ko ir iš visų kitų, vaikine. Vyrų, žirgų, kalavijų, šarvų, grūdų, sūrių, vyno, vilnos, vinių… Nakties sargyba neišdidi, imame visa, ką mums duoda. — Jis barbeno pirštais per grubiai tašytas stalo lentas. — Jeigu vėjai buvo palankūs, seras Aliseris, keičiantis mėnuliui, turėtų pasiekti Karaliaus Uostą, bet nežinau, ar tas vaikelis Džofris jo nors kiek paklausys. Lanisterių giminė niekada nepasižymėjo draugiškumu Sargybai.

— Tornas gabena jiems parodyti atgijusio lavono ranką.

Tai buvo atgrasiai balsva plaštaka su juodais pirštais, tame ąsotyje ji krutėjo ir vartėsi lyg vis dar būtų gyva.

— Neblogai būtų turėti dar vieną ranką, pasiųstume ją Renliui.

— Daivenas sako, kad už Sienos galima rasti ko tik nori.

— Kurgi ne, Daivenas sako. Kai paskutinį kartą buvo tenai išėjęs, pasakojo matęs penkiolikos pėdų ūgio lokį, — Mormontas prunkštelėjo. — Sako, mano sesuo turi meilužį lokį. Jau greičiau tuo patikėsiu negu penkiolikos pėdų ūgio meška. Nors pasaulyje, kur negyvėliai keliasi ir eina… et, net ir tada reikia tikėti tuo, ką mato akys. Negyvėlius vaikštant aš tikrai mačiau. O lokių milžinų nepasitaikė. — Jis ilgai ir įdėmiai žvelgė į Joną. — Tiesa, kalbėjome apie rankas. Kaip tavoji?

— Geriau. — Jonas nutraukė kurmio odos pirštinę ir parodė ranką. Ją beveik per pusę dilbio dengė randai, margai rausvi audiniai vis dar buvo kieti ir jautrūs, bet jau gijo. — Aišku, dar niežti. Meisteris Eimonas sako, kad tai gerai. Davė man gydomojo tepalo, kad turėčiau žygyje.

— Galėsi valdyti Ilganagį, nepaisydamas skausmo?

— Manau, galėsiu. — Jonas palankstė pirštus, ištiesdamas ir sugniauždamas į kumštį, kaip jį mokė meisteris. — Meisteris Eimonas liepė kasdien mankštinti pirštus, kad būtų mitrūs.

— Gal Eimonas ir aklas, bet savo darbą išmano. Meldžiu dievų, kad leistų mums jį turėti dar dvidešimt metų. Ar žinai, kad jis galėjo būti karalium?

Jonas nustebo:

— Jis man pasakojo, kad jo tėvas buvo karalius, bet ne… Maniau, kad jis tikriausiai vienas jaunesniųjų sūnų.

— Tikra tiesa. Jo tėvo tėvas buvo Deironas Targarienas, antrasis giminėje, prie karalystės prijungęs Dorną. Pagal susitarimą jis turėjo vesti princesę iš Dorno. Ji pagimdė jam keturis sūnus. Eimono tėvas Meikaras iš jų buvo jauniausias, o Eimonas — jo trečiasis sūnus. Na, aišku, visa tai nutiko labai seniai iki man gimstant, juk Smolvudas laiko mane nukaršusiu senoliu.

— Meisteriui Eimonui vardą davė pagerbdami Drakono riterį.

— Tikra tiesa. Kalbama, kad tikrasis karaliaus Deirono tėvas buvo ne Eigonas Nevertasis, o princas Eimonas. Kad ir kaip ten būtų, mūsiškis Eimonas nepasižymėjo karžygiška Drakono riterio prigimtimi. Jis mėgsta sakyti, kad jo kalavijas buvo lėtas, užtat protas greitas. Nenuostabu, kad senelis nieko nelaukdamas išsiuntė jį į Citadelę. Man regis, jam buvo devyneri ar dešimt metų… na ir paveldėtojų eilėje jis stovėjo devintas ar dešimtas.

Jonas žinojo, kad meisteris Eimonas sulaukė jau daugiau kaip šimto vardo dienų. Paliegęs, susitraukęs, visas raukšlėtas ir aklas — žiūrint į jį, buvo sunku įsivaizduoti jį buvus mažą berniuką tokio paties amžiaus kaip Arija.

— Eimonas sėdėjo prie savo knygų, — pasakojo Mormontas, — kai vyriausias iš jo dėdžių, tiesioginis įpėdinis, žuvo turnyre per nelaimingą atsitikimą. Jis paliko du sūnus, bet ir jie neilgai trukus per Didžiąją pavasario ligą pasekė tėvo pėdomis. Mirė ir karalius Deironas, tad karūna atiteko antrajam Deirono sūnui Eiriui.

— Karaliui Pamišėliui? — Jonas sutriko. Eiris karaliavo prieš Robertą, tai buvo gana neseniai.

— Ne, šis buvo Eiris Pirmasis. Roberto nuverstasis jau buvo antras šituo vardu.

— Kada visa tai buvo?

— Prieš aštuoniasdešimt metų ar maždaug panašiu metu, — atsakė Senasis Lokys, — bet ne, aš vis dar nebuvau gimęs, nors Eimonas tuo metu jau buvo nukalęs bent pustuzinį grandžių savo meisteriškai grandinei. Eiris vedė savo seserį, Targarienai taip visada mėgo daryti, ir valdė dešimt ar dvylika metų. Eimonas davė priesaiką ir išvyko iš Citadelės į tarnybą kažkokio lorduko dvare… kol nenumirė jo karališkasis dėdė, nepalikęs nė vieno įpėdinio. Geležinis sostas perėjo paskutiniam iš keturių Deirono sūnų. Tai buvo Meikaras, Eimono tėvas. Naujasis karalius sukvietė į dvarą visus sūnus ir būtų skyręs Eimoną į savo tarybą, bet šis atsisakė paaiškinęs, esą taip jis užimtų vietą, teisėtai priklausančią didžiajam meisteriui. Ir stojo tarnauti vyriausiojo brolio — kito Deirono — pilyje. Na, šitas taip pat mirė, įpėdine palikęs tik silpnaprotę dukterį. Matyt, pasigavo kokį užkratą nuo kekšės. Kitas brolis buvo Eirionas.

— Eirionas Baisusis? — tą vardą Jonas žinojo. Viena iš senosios auklės baisesnių pasakų buvo apie „princą, kuris manė esąs drakonas“. Ją labai mėgo mažasis Jono brolis Branas.

— Taip, tas pats, nors save jis vadino Eirionu Ugninguoju. Vieną naktį smarkiai pasigėręs jis išlenkė ąsotį laukinės ugnies, prieš tai paaiškinęs draugams, kad ta ugnis paversianti jį drakonu. Tačiau dievai buvo maloningi, ir gėrimas jį pavertė tik lavonu. Neprabėgo nė metai, kai mūšyje su maištingu lordu žuvo ir karalius Meikaras.

Jonas šiek tiek išmanė krašto istoriją, tuo kadaise pasirūpino jo paties meisteris.

— Tai buvo Didžiosios tarybos metai, — tarė jis. — Lordai, palikę nuošalyje princo Eiriono sūnų, dar visai kūdikį, ir princo Deirono dukterį, karūną atidavė Eigonui.

— Ir taip, ir ne. Pirmiau jie patyliukais ją pasiūlė Eimonui. O jis patyliukais atsisakė. Dievai skyrę jam likimą tarnauti, o ne valdyti — taip jis jiems pareiškė. Esą jis davęs priesaiką ir negalįs jos laužyti, nors aukštasis septonas pats pasisiūlė jį nuo tų įžadų atleisti. Žinoma, nė vienas sveiko proto žmogus nenorėjo į sostą įsileisti jokios Eiriono atžalos, o Deirono duktė — ne tik moteriškos lyties, bet ir pusprotė, tad neliko nieko kita, tik atsigręžti į Eimono jaunesnįjį brolį Eigoną, penktąjį toje giminėje. Eigonas Neįtikėtinasis, taip jį vadino, ketvirtajam sūnui gimęs ketvirtuoju. Eimonas spėjo — ir neklydo, — kad, jam likus dvare, nepatenkintieji brolio valdymu stengsis juo pasinaudoti, todėl atkeliavo prie Sienos. Čia ir pasiliko, o tuo metu vienas po kito valdė ir mirė jo brolis, brolio sūnus ir šio sūnus, kol galų gale Drakonų karalių dinastija baigėsi, nes nuo Džeimio Lanisterio rankos krito paskutinis jų karalius.

— Karalius , — sukarkė varnas. Paukštis nuplasnojo per menę ir atsitūpė Mormontui ant peties. — Karalius , — vėl pakartojo kraipydamasis.

— Tas žodis jam patinka, — tarė Jonas šypsodamasis.

— Jį lengva ištarti. Lengva ir pamėgti.

— Karalius , — vėl pridūrė paukštis.

— Man atrodo, jis siūlo karūną jums, milorde.

— Šiame krašte — jau trys karaliai, mano nuomone, dviem per daug.

Mormontas pakasė varnui kaklą, bet neatitraukė akių nuo Jono Snou. Šis pasijuto keistai.