George Martin - Karalių kova

— Aš.

— Ne, aš, — atsiliepė Kapoklis, apkūnus mūrininkas, traukdamas kūjį iš odinės prijuostės, kurią visada dėvėjo.

— Ir aš, — pakilo nuo žemės Kurcas su kailialupio peiliu rankoje.

— Mes abu, — Kosas įtempė savo didįjį lanką.

— Mes visi, — tarė Reisenas, pastvėręs ilgą kietmedžio lazdą, su kuria vaikščiojo.

Iš pirties, į gniužulą suspaudęs drabužius, išlindo nuogas Doberis; pamatęs, kas vyksta, viską, išskyrus durklą, metė šalin.

— Reikės peštis? — tik pasiteiravo.

— Atrodo, taip, — atsakė Pyragėlis, visom keturiom siekdamas didelio akmens. Arija negalėjo patikėti tuo, ką mato. Pyragėlio ji nekentė! Kodėl jis stoja pavojun dėl jos?

Kareivis sulaužyta nosimi vis dar manė galįs linksmintis.

— Na, mergaitės, meskit šalin tuos akmenis ir pagalius, nes gausite lupti. Juk nė vienas nežinote, už kurio galo laikyti kalaviją.

— Aš žinau! — Arija neketino leisti jiems mirti dėl jos, kaip Sirijui. Ji to neleis! Prasibrovusi pro gyvatvorę su Adata rankoje, sustingo vandens šokėjo poza.

Sulaužyta Nosis sužvengė. Vyresnysis ją nužvelgė nuo galvos iki kojų.

— Mergyte, padėk tą kardą, niekas tavęs nesirengia skriausti.

— Aš ne mergytė! — įnirtusi suriko Arija. Kas jiems atsitiko? Taip toli dėl jos jojo, štai ji čia stovi, o tie tik vaiposi žiūrėdami. — Jūs manęs ieškote.

— Štai šito mes ieškome, — vyresnysis dūrė kalaviju Jaučio pusėn — šis buvo išėjęs priekin ir stovėjo greta Arijos laikydamas rankoje pigų Preido ginklą.

Tačiau karys padarė klaidą — nuo Jorino nė akimirkai nebuvo galima nuleisti akių. Juodojo brolio kalavijas žaibiškai atsidūrė ties vyresniojo kaklu ir prisispaudė prie gerklės.

— Nė vieno tu negausi, nebent norėtum, kad patikrinčiau, ar tavo obuoliukas jau sunokęs. Turiu dar dešimt, penkiolika brolių toje smuklėje, jei dar reikia tau ką aiškinti. Tavim dėtas, mesčiau tą skerdiką žemėn, kelčiau savo žandukus ant to riebuilio arklėko ir šuoliuočiau atgal į miestą. — Jis vėl nusispjovė ir stipriau spustelėjo kalavijo smaigalį. — Tuojau pat.

Karininko pirštai atsigniaužė. Jo kalavijas nukrito į dulkes.

— Mielai jį mes pasiliksime, — tarė Jorinas. — Geras plienas ant Sienos visada pravers.

— Ką gi, jojam, vyrai. Kol kas. — Auksiniai apsiaustai susikišo ginklus į makštis ir šoko ant arklių. — Tu, seni, greičiau keliauk prie savo Sienos ir būtinai pasiskubink. Kai pakliūsi man kitą kartą, manau, kad su tuo netikša vaikiu pasiimsiu ir tavo galvą.

— Jau mėgino ne vienas rimtesnis už tave. — Jorinas pliaukštelėjo kalavijo plokštuma vyresniojo žirgui per strėnas, ir tas pasileido Karališkuoju keliu tolyn. Jo vyrai nujojo iš paskos.

Jiems dingus iš akių, Pyragėlis prapliupo džiaugsmingai šūkauti, bet Jorinas atrodė piktesnis negu kada nors anksčiau.

— Kvaily! Negi manai, kad jis nuo mūsų atstos? Kitą kartą jis neatjos išdidžiai ir nerodys jokių prakeiktų juostelių. Traukite likusius iš pirties, turime nešdintis. Keliausime visą naktį, gal šiek tiek nuo jų atsiplėšime.

Pasilenkęs pakėlė nuo žemės auksinio apsiausto numestą kalaviją.

— Kas jo nori?

— Aš! — suriko Pyragėlis.

— Tik nemojuok juo prieš Arį.

Jis padavė berniukui kalaviją rankena į priekį ir pasuko prie Arijos, tačiau kreipėsi į Jautį:

— Tu labai reikalingas karalienei, vaikine.

Arija stovėjo suglumusi.

— Kodėl jai reikia jo ?

Jautis pažvelgė į ją susiraukęs.

— O kodėl jai reikėtų tavęs ? Kažkokio menko patvorio žiurkiuko?

— Tu pats — tik varganas kekšvaikis!

O gal jis tik apsimeta esąs kekšės vaikas?

— Koks tavo tikras vardas?

— Gendris, — tarė jis, tarsi pats nebūtų tuo tikras.

— Nežinau, kodėl kam nors reikėtų bent vieno kurio iš jūsų, — pasakė Jorinas, — bet, šiaip ar taip, jie jūsų ir negaus. Dabar abu imkite žirgus. Jei tik kur nors pasirodys koks auksinis apsiaustas, lėkite prie Sienos, lyg jums ant kulnų liptų drakonas. Į mus, likusius, jiems nusispjaut.

— Išskyrus tave, — priminė Arija. — Tas vyras sakė, kad pasiims ir tavo galvą.

— Na, ką gi, jei sugebės nuimti ją man nuo pečių, tai tegu nešasi.

—Semai? — tyliai pašaukė Jonas.

Ore tvyrojo popieriaus, dulkių ir daugybės prabėgusių metų kvapas. Prieš save jis matė aukštas medines, kažkur į prieblandą kylančias lentynas, prigrūstas oda įrištų knygų ir dėžių su senoviniais ritiniais. Pro tas šūsnis skverbėsi vos įžiūrima gelsva kažkur pasislėpusios lempos šviesa. Jonas užpūtė atsineštą žvakę, baimindamasis sukiotis su atvira ugnimi tarp tokios senų ir sausų popierių gausybės. Tada žengė šviesos kryptimi, vingiuodamas siaurais praėjimais po cilindriniais bibliotekos skliautais. Apsitaisęs juodai, ėjo tarsi šešėlis tarp šešėlių — tamsiaplaukis, pailgo veido, pilkų akių. Jo rankas slėpė kurmio odos pirštinės: dešinioji buvo apdegusi, o kairioji šiaip pridengta, nes būtų kvailoka vaikščioti su viena pirštine.

Semvelis Tarlis sėdėjo susikūprinęs prie stalo, įstatyto į sienos akmenyje iškirstą nišą. Šviesa sklido iš lempos, kuri kybojo jam virš galvos. Išgirdęs Jono žingsnius, Semas pakėlė akis.

— Prabuvai čia visą naktį?

— Tikrai? — Semas atrodė apstulbęs.

— Neatėjai su mumis pusryčiauti, tavo lova liko neliesta.

Rastis svarstė, ar kartais Semas nepabėgo, bet Jonas tuo nebūtų patikėjęs. Ryžtis bėgti reikėjo būti savaip drąsiam, o Semas neturėjo nė menkiausios drąsos.

— Na, Semai, tu tikras kvailelis, — tarė Jonas. — Pamatysi, dar prisiminsi savo lovą, kai miegosime ant kietos ir šaltos žemės.

Semas nusižiovavo.

— Meisteris Eimonas liepė surasti žemėlapių lordui vadui. Niekada nemaniau… Jonai, kiek čia knygų, ar kada matei šitiek? Čia jų tūkstančiai!

Šis apsidairė.

— Vinterfelo biblioteka turėjo daugiau kaip šimtą. Radai žemėlapių?

— Taip, žinoma. — Semas mostelėjo ranka virš stalo, storais it dešrelės pirštais rodydamas priešais jį gulinčią krūvelę knygų ir ritinių. — Mažiausiai tuziną. — Jis išvyniojo keturkampį pergamentą. — Dažai jau nublukę, bet aiškiai matyti, kur žemėlapį braižęs žmogus pažymėjo tyržmogių kaimus. O štai kita knyga… kurgi ji? Ką tik ją skaičiau.

Stumtelėjęs į šalį kelis ritinius, jis ištraukė storą dulkių nusėstą tomą, įrištą jau gerokai sudūlėjusia oda.

— Čia aprašyta kelionė, — pagarbiai tarė jis, — iš Šešėlių bokšto iki pat Apleistojo kyšulio Šaltajame krante. Visa tai raštu išdėstė žvalgas, vardu Redvainas. Jis nenurodė dienos ir metų, tačiau mini Doreną Starką kaip Šiaurės karalių, vadinasi, parašyta dar iki Užkariavimo. Jonai, jie kovėsi su milžinais! Redvainas net prekiavo su miškavaikiais, čia viskas aprašyta. — Semas kaip įmanydamas švelniau vertė pirštu lapus. — Žiūrėk, jis ir žemėlapių nupiešė…

— Galbūt tu, Semai, parašysi ir apie mūsų žygį.

Jonas norėjo Semą padrąsinti, tačiau poveikis buvo priešingas. Semas nenorėjo net pagalvoti apie tai, kas jų laukia kitą dieną. Jis be tikslo dėliojo ritinius.

— Yra ir daugiau žemėlapių. Jei tik turėčiau laiko paieškoti… čia viskas sumaišyta. Bet aš galėčiau įvesti tvarką; tikrai sutvarkyčiau, bet tam reikėtų laiko… na, tiesą sakant, ne vienerių metų.

— Mormontui tų žemėlapių reikia šiek tiek greičiau. — Jonas ištraukė iš dėžės vieną ritinį, nupūtė storą dulkių sluoksnį. Išvyniojant vienas kamputis sutrupėjo jam tarp pirštų. — Žiūrėk, šitas tuoj subyrės, — tarė jis suraukęs kaktą ir žiūrėdamas į išblukusius rašmenis.