George Martin - Karalių kova

— Liaukis, — sutrikusi burbtelėjo Arija.

— Juoduosiuose požemiuose žmogus draugijos nesirenka, — tarė gražuolis pusiau raudonais, pusiau šviesiais plaukais. Jo kalbėjimas kažkuo priminė Sirijų, bet vis dėlto buvo kitoks. — Anie du visai netašyti, nieko neišmano. Žmogus prašo atleisti. Tave vadina Ariu, ar ne taip?

— Gumbagalvis, — pareiškė kalinys be nosies. — Gumbagalvis, Gumbaveidis, Lazdanešys. Pasisaugok, loratieti, kad netvotų tau savo lazda.

— Žmogui tenka gėdytis savo draugijos, Ari, — tarė gražusis kalinys. — Šis žmogus turi garbės būti Džakenas Hagaras, kadaise laisvojo Lorato miesto gyventojas. Norėtų dabar atsidurti namie. Neišauklėti šio žmogaus nelaisvės draugai vardu Rordžas, — jis mostelėjo puoduku į vyrą be nosies, — ir Kandžius.

Kandžius vėl jai sušnypštė, parodydamas pilną burną pageltusių, iki smaigalių užaštrintų dantų.

— Žmogus juk turi turėti kokį nors vardą, ar ne taip? Kandžius nekalba ir nemoka rašyti, bet jo dantys labai aštrūs, tad žmogus vadina jį Kandžium, ir tas šypsosi. Tau su mumis patinka?

Arija pasitraukė toliau nuo vežimo.

— Ne.

Jie negali manęs sužeisti, tarė ji sau, jie visi sukaustyti grandinėmis.

Jis apvertė puodelį dugnu aukštyn.

— Žmogui nelieka nieko kita, tik verkti.

Rordžas, benosis, nusikeikęs paleido į ją savo puodelį. Pančiai kliudė jam judėti, bet jei Arija nebūtų atšokusi, tas sunkus alavinis indas vis dėlto būtų pataikęs jai tiesiai į galvą.

— Tu, spuoge, nešk mums alaus. Greitai!

— O tu užčiaupk žabtus! — Arija mėgino sugalvoti, ką padarytų Sirijus. Ji išsitraukė medinį kardą.

— Prieik arčiau, — tarė Rordžas, — ir tą pagalį sugrūsiu tau į subinę, o tada kaip reikiant išdulkinsiu.

Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Arija prisivertė vėl žengti prie vežimo. Kiekvienas žingsnis buvo vis sunkesnis. Nuožmi kaip ernis, rami kaip vanduo. Žodžiai skambėjo galvoje. Sirijus nebijotų. Buvo priėjusi taip arti, kad beveik galėjo paliesti vežimo ratą, tik staiga Kandžius pašoko ir mėgino ją sugriebti, bildėdamas geležimi. Grandinės sulaikė jo rankas per pusę pėdos jai nuo veido. Jis sušnypštė.

Arija smogė jam. Smogė stipriai, tiesiai į tarpuakį.

Kandžius staugdamas atšoko, o paskui visu svoriu bloškėsi pirmyn, pakibdamas ant grandinių. Jų grandys slystelėjo, susisuko, įsitempė, Arija išgirdo, kaip treška senas sausas medis — tai stori geležiniai žiedai mėgino ištrūkti iš vežimo grindlenčių. Didžiulės blyškios Kandžiaus rankos siekė jos, ant dilbių iššoko ryškios gyslos, bet pančiai atlaikė ir galų gale tas žmogus griuvo atgal. Iš pūliuojančių opų jo skruostuose sunkėsi kraujas.

— Berniukas turi drąsos daugiau negu proto, — pasakė tas, kuris vadino save Džakenu Hagaru.

Arija atbula traukėsi nuo vežimo. Pajutusi ranką ant peties, žaibiškai atsisuko ir vėl užsimojo mediniu kalaviju, bet prieš save išvydo tik Jautį.

— Ką čia veiki?

Jautis saugodamasis iškėlė rankas.

— Jorinas sakė, kad nė vienas prie tų trijų nesiartintume.

— Aš jų nebijau, — pareiškė Arija.

— Tada esi kvailas. Aš jų bijau. — Jautis uždėjo ranką ant kalavijo rankenos, o Rordžas prapliupo juoktis. — Eime nuo jų šalin.

Arija kapstė koja žemę, bet leidosi Jaučio nuvedama aplink smuklę prie priekinių durų. Jiems iš paskos buvo girdėti Rordžo juokas ir Kandžiaus šnypštimas.

— Nori susikauti? — paklausė ji Jaučio. Arijai norėjosi ką nors primušti.

Jautis apstulbęs sumirksėjo. Storų juodų, dar po pirties drėgnų plaukų sruogos užkrito jam ant tamsiai mėlynų akių.

— Aš tave sužeisiu.

— Nesužeisi.

— Tu nežinai, koks aš stiprus.

— O aš vikriai lakstau.

— Pats prisiprašei, Ari, — jis laikė rankoje Preido kalaviją. — Pigus plienas, bet čia tikras kalavijas.

Arija iš makštų išsitraukė Adatą.

— Mano plienas geras, tad jis tikresnis už tavo.

Jautis papurtė galvą.

— Prižadėk, kad neverksi, jei užkabinsiu.

— Žiūrėk, kad pats neapsiverktum. — Ji pasisuko šonu, atsistojo vandens šokėjo poza, tačiau Jautis nejudėjo. Jis žiūrėjo į kažką jai už nugaros.

— Kas atsitiko?

— Auksiniai apsiaustai, — jo veidas paniuro.

Negali būti , pagalvojo Arija, tačiau atsigręžusi išvydo juos atjojančius Karališkuoju keliu, šešis raitelius juodais grandininiais šarvais ir auksiniais miesto sargybos apsiaustais. Vienas buvo vyresnysis — vilkėjo juodu emaliu puoštą antkrūtinį su keturiais aukso spalvos skrituliais. Priešais smuklę jie sustojo. Žvelk savo akimis , regis, sušnibždėjo Sirijaus balsas. Jos akys regėjo baltas putas po balnais; žirgams teko bėgti ilgai ir greitai. Rami tarsi sustingęs vanduo, ji čiupo Jautį už rankos ir trūktelėjo už aukštos žydinčios gyvatvorės.

— Kas yra? — nesuprato jis. — Ką čia darai? Paleisk.

— Tylėk kaip šešėlis , — sušnibždėjo Arija, lenkdama jį prie žemės.

Keletas Jorino vyrų sėdėjo prie pirties, laukdami eilės maudytis.

— Ei, vyrai, — šūktelėjo vienas iš auksinių apsiaustų, — ar jūs iš tų, kurie ruošiasi vilktis juodai?

— Gal ir mes, — pasigirdo atsargus atsakymas.

— Mes neatsisakytume dėtis ir prie jūsų, — pridūrė senasis Reisenas. — Girdėjome, ten, ant Sienos, šaltoka.

Auksinių apsiaustų vyresnysis nušoko nuo žirgo.

— Turiu įsakymą paimti iš jūsų vieną berniuką…

Smuklės tarpduryje pasirodė Jorinas, kasydamasis susivėlusią juodą barzdą.

— Kam tokiam čia prireikė berniuko?

Tuo metu ir kiti auksiniai apsiaustai, nušokę nuo arklių, jau stovėjo greta.

— Kodėl mes slepiamės? — tyliai paklausė Jautis.

— Jiems reikia manęs, — atsakydama sušnibždėjo Arija. Jo ausis kvepėjo muilu. — Neišsiduok.

— Seni, jį pristatyti reikalauja karalienė, taigi čia jau ne tavo reikalas, — tarė vyresnysis, iš už diržo traukdamas juostą. — Štai jos malonybės antspaudas ir įsakymas.

Už gyvatvorės Jautis abejodamas purtė galvą.

— Kodėl karalienei tavęs reikėtų, Ari?

Ji niuktelėjo jam į petį.

— Tylėk!

Jorinas pačiupinėjo įsakymo juostą su auksinio vaško gniutulu.

— Gražus, — jis nusispjovė. — Tik, matai, vaikinas dabar jau priklauso Nakties sargybai. Ką jis ten mieste pridarė, man nusišvilpt.

— Tavo nuomonė, seni, karalienės nedomina, manęs — taip pat, — atkirto vyresnysis. — Privalau pasiimti tą berniuką.

Arija svarstė, gal jai bėgti, bet suprato, kad nuo žirgus turinčių auksinių apsiaustų su savo asilu toli nepaspruks. Be to, jai buvo taip įkyrėję bėgti. Bėgo, kai jos paimti atėjo seras Merinas, paskui dar kartą, kai jie nužudė tėvą. Jeigu ji būtų tikra vandens šokėja, žengtų tenai iškėlusi Adatą, visus išžudytų ir daugiau niekada nuo nieko nebėgtų.

— Nieko tu nepasiimsi, — užsispyręs pareiškė Jorinas. — Tokiems dalykams yra įstatymas.

Auksinis apsiaustas išsitraukė trumpą kalaviją.

— Štai tau įstatymas.

Jorinas pažvelgė į ginklą.

— Čia joks įstatymas, tik kalavijas. Turiu ir aš tokį.

Karininkas šyptelėjo.

— Senas kvailys. Su manimi — penki vyrai.

Jorinas nusispjovė.

— O su manimi — trys dešimtys.

Auksinis apsiaustas nusijuokė.

— Šitie? — tarė drimba sulaužyta nosimi. — Kuris pirmas? — čia pat riktelėjo, atkišdamas kalaviją.

Tarberis iš šieno kaugės išsitraukė šakes.