George Martin - Karalių kova

Pagaliau į dievų giraitę atskuodė ir Rikonas, o jam iš paskos Gauruočius. Pasižiūrėjęs, kaip Ropė galynėjasi dėl lazdos su Mažuoju Valderiu ir neišlaikęs pusiausvyros, mataruodamas rankomis pliumpteli į vandenį, Rikonas sušuko:

— Dabar aš! Aš! Ir aš noriu žaisti!

Mažasis Valderis mostelėjo jam, kad eitų arčiau, kartu žengė ir Gauruočius.

— Ne, Gauriau, — paliepė brolis. — Vilkams žaisti negalima. Lik su Branu.

Tas pasiliko tupėti… bet tik iki tos akimirkos, kai Mažasis Valderis tvojo Rikonui lazda tiesiai per pilvą. Branas nespėjo nė mirktelėti, o juodasis vilkas jau nuskriejo per lentą, Valderiai spiegė lyg skerdžiami, Rikonas sėdėjo purve kvatodamas, iš tolo nerangiai bėgo Hodoras ir šaukė:

— Hodoras! Hodoras! Hodoras!

Keista, bet po to Rikonas nusprendė, kad Valderiai jam patinka. Perkėlos valdovo jie daugiau nebežaidė, bet radosi kitų žaidimų — pabaisos ir mergelės, žiurkės ir katės, „ateik į mano pilį“ ir dar kitokių. Kartu su Rikonu Valderiai šmirinėjo po virtuves, grobdami pyragus ir medaus korius, lakstė pilies sienomis, mėtė kaulus šuniukams būdose ir atidžiai sero Rodriko prižiūrimi mokėsi kautis mediniais kalavijais. Rikonas net parodė jiems skliautuotus rūsius po žeme, kur akmentašys kalė tėvo antkapį.

— Tu neturėjai teisės, — apie tai sužinojęs, klykė Branas. — Tai mūsų, Starkų, vieta!

Bet Rikonui tai nerūpėjo.

Jo miegamojo durys prasivėrė. Meisteris Luvinas atsinešė žalią ąsotėlį, šį kartą su juo atėjo Oša ir Šiengalvis.

— Pagaminau tau miego gėrimo, Branai.

Oša čiupo jį ant savo kaulėtų rankų. Ji buvo moteriai labai aukšto ūgio, tvirta ir raumeninga. Pakėlusi lengvai nunešė Braną į lovą.

— Išgėręs miegosi be sapnų, — tarė meisteris Luvinas, traukdamas iš ąsotėlio kamštį. — Ramiai ir be sapnų.

— Tikrai? — paklausė Branas, norėdamas tuo tikėti.

— Taip. Gerk.

Branas ėmė gerti. Skystis buvo tirštas, kreidos skonio, bet su medumi, tad ryti sunku nebuvo.

— Išauš rytas ir jausiesi geriau, — Luvinas šyptelėjo Branui ir išeidamas paglostė.

Oša dar lūkuriavo.

— Vėl kamuoja vilkiški sapnai?

Branas linktelėjo.

— Gal neverta taip smarkiai priešintis, vaikeli. Mačiau anądien tave kalbant su širdies medžiu. Galbūt dievai mėgina tau atsakyti.

— Dievai? — sumurmėjo Branas jau snausdamas.

Ošos veidas išskydo ir papilkėjo. Miegosiu ramiai ir be sapnų , pagalvojo Branas.

Tačiau paniręs į tamsą, pasijuto esąs dievų giraitėje; jis tyliai žengė po žalsvai pilkais sargmedžiais ir gumbuotais susisukusiais, amžinybę menančiais ąžuolais. Aš einu , galvojo džiūgaudamas. Kažkur gilumoje žinojo, kad tai tik sapnas, bet net ir sapnuoti, kad vaikštai, buvo geriau, negu jo miegamojo tikrovė, jo sienos, lubos ir durys.

Tarp medžių tvyrojo tamsa, bet kometa nušvietė jam kelią, kojos žengė tvirtai. Jis bėgo keturiomis sveikomis kojomis, stiprus ir greitas, padais jautė žemę, švelniai traškančius nukritusius lapus, storas šaknis ir kietus akmenis, minkštas samanų kempines. Tas jausmas buvo nuostabus.

Jam galvą užplūdo kvapai, gyvi ir svaiginantys: žalsvai purvinas karštų balų dvokas, sodrus trūnėsių pilno dirvožemio aromatas, voverės ąžuoluose. Voverės kvapas priminė jam šilto kraujo skonį ir kaulų traškesį tarp dantų. Burna prisipildė seilių. Buvo valgęs ne seniau kaip prieš pusdienį, bet negyva mėsa, net ir elniena, neteikė džiaugsmo. Girdėjo viršuje tarškant ir šiurenant voveres, saugiai įsitaisiusias lapijoje ir tiek gudrias, kad neliptų žemėn, kur sėlino jie abu su broliu.

Užuodė jis ir brolį, tai buvo pažįstamas kvapas, stiprus, žemiškas, toks pat juodas kaip ir jo kailis. Brolis, kunkuliuodamas įniršiu, šuoliavo palei sienas. Suko vieną po kito ratus aplinkui, ir dieną, ir naktį, ir kitą dieną nenuilsdamas, vis ieškodamas… grobio, kelio ištrūkti, motinos, brolių ir seserų, savo gaujos… ieškodamas, ieškodamas ir niekaip nerasdamas.

Už medžių stiepėsi sienos, suverstos negyvų žmogiškų uolų krūvos, iš visų pusių supančios tą gyvo miško plotelį. Jos kilo pilkšvai margos, kur ne kur apkibusios samanomis, bet storos ir tvirtos, tokios aukštos, kad joks vilkas negalėjo tikėtis jų įveikti. Vieninteles angas jiems neleidžiančioje ištrūkti akmenų sienoje užtvėrusi saugojo šalta geležis ir šipuliais pasišiaušęs medis. Jo brolis stabteldavo prie kiekvienos angos ir įsiutęs šiepdavo iltis, bet jos likdavo užvertos.

Pirmąją naktį ir jis elgėsi taip pat; tada suprato, kad iš to nieko nebus. Urzgimas nepadės rasti tako. Lakstydamas palei sienas, nenustumsi jų tolyn. Pakėlęs koją ir žymėdamas medžius, neapsisaugosi nuo žmonių įsibrovimo. Pasaulis aplink juos tapo ankštas, tačiau už mišką ribojančių sienų uolose tebebolavo didžiuliai pilki urvai. Vinterfelas , prisiminė jis, tas garsas staiga suskambo jo galvoje. Už dangų remiančių žmogaus uolų šaukė tikrasis pasaulis, ir jis žinojo, kad reikės atsiliepti arba mirti.

Jie keliavo nuo aušros iki sutemų, pro miškus ir sodus, pro tvarkingai įdirbtus laukus, mažus kaimelius, žmonių knibždančius turgus ir galingas tvirtoves. Sutemus įsikurdavo pakelėje ir valgydavo šviečiant Raudonajam Kalavijui. Vyrai paeiliui ėjo sargybą. Pro medžius Arija matė mirgant laužus kitų keliautojų stovyklose. Kas naktį daugėjo ir laužų, ir žmonių Karališkajame kelyje.

Jie ėjo kiauras dienas, seniai ir vaikai, aukšti vyrai ir visai nedidukai, basos merginos ir kūdikius prie krūtinės glaudžiančios moterys. Kai kurie riedėjo valstietiškuose vežimuose ar kratėsi jaučių traukiamose vežėčiose. Daugelis jojo — darbiniais arkliais, poniais, mulais, asilais, nesvarbu, bet kuo, kas eina, bėga ar rieda. Viena moteris vedėsi melžiamą karvę, jai ant nugaros pasodinusi mažą mergaitę. Arija matė kalvį, kuris stūmė karutį su visais savo įrankiais, kūjais, replėmis ir net priekalu, paskui dar vieną vyrą irgi su karučiu, bet šiame į antklodę susupti gulėjo du kūdikiai. Dauguma ėjo pėsčiomis, nešdamiesi mantą ant pečių, žvelgdami pavargusiomis, bet ir atsargiomis akimis. Jie keliavo į pietus, į miestą, į Karaliaus Uostą, ir gal tik koks vienas iš šimto persimesdavo keliais žodžiais su šiaurėn vykstančiu Jorinu ir jo globotiniais. Arija svarstė, kodėl daugiau niekas neina į tą pusę kaip jie.

Daug keliautojų buvo ginkluoti. Arija matė peilius, durklus, dalgius, kirvius, retkarčiais kalaviją. Kai kas turėjo pasidaręs vėzdą iš medžio šakos ar nešėsi raižytą gumbuotą lazdą. Jų gurguolei riedant pro šalį, ne vienas gniaužė delnais ginklus ir įdėmiai žiūrėjo į pakrautus vežimus, bet vis dėlto jų nekliudė. Trisdešimt žmonių buvo didelis būrys, kad ir ką jie turėtų tuose vežimuose.

Žiūrėk savo akimis , kadaise sakė Sirijus, klausyk savo ausimis .

Vieną dieną pakvaišusi moteris pakelėje prapliupo šaukti jiems pavymui:

— Kvailiai! Jie jus užmuš, kvailiai!

Ji buvo liesa tarsi giltinė, įkritusiomis akimis ir iki kraujo nutrintomis kojomis.

Kitą rytą prie Jorino ant pilkos kumelės prijojo įmitęs pirklys ir pasisiūlė nupirkti jo vežimus ir visa, kas juose yra, už ketvirtadalį jų vertės.

— Ten karas, jie vis tiek viską atims, verčiau, drauguži, parduok man.

Kryptelėjęs kreivais pečiais, Jorinas atsuko jam nugarą ir nusispjovė.

Tą pačią dieną Arija pamatė pirmąjį kapą — nedidelį, vaikui sukastą kauburėlį šalia kelio. Ant purios žemės gulėjo krištolo gabalėlis. Lomis norėjo jį pasiimti, bet Jautis patarė jam su mirusiais geriau neprasidėti. Nukeliavus dar kelias mylias, Preidas parodė jų daugiau — visą šviežių kapelių eilę. Paskui beveik nebūdavo nė dienos, kad jų vienas kitas nepasitaikytų.