George Martin - Karalių kova

Kartą Arija nubudo tamsoje išsigandusi, bet niekaip negalėjo suvokti, kas nutiko. Virš galvos Raudonasis Kalavijas danguje rungtyniavo su tūkstančiais žvaigždžių. Naktis atrodė keistai rami, nors buvo girdėti, kaip sau panosėje šnarpščia Jorinas, kaip traška žarijos lauže ar tyliai prunkščioja asilai. Vis dėlto atrodė, kad pasaulis tyli užgniaužęs kvapą, ir nuo tos tylos ją supurtė šiurpas. Arija užmigo apsikabinusi Adatą.

Kai išaušo rytas ir Preidas nebepabudo, Arija suprato, kad naktį ji buvo pasigedusi jo kosulio. Tad dabar jie patys išrausė kapą ir palaidojo samdomą karį ten, kur jis miegojo. Jorinas paėmė visa, ką tas turėjo vertinga, tik tada užvertė duobę žemėmis. Vienam teko jo batai, kitam — durklas. Pasidalijo ir jo grandininius marškinius bei šalmą. Kalaviją Jorinas padavė Jaučiui.

— Turi tokias rankas, gal kartais išmoksi juo naudotis, — pridūrė jis.

Berniukas, vardu Tarberis, ant Preido kūno pabėrė saują gilių — gal virš jo kapo užaugs ąžuolas.

Tą vakarą jie apsistojo kaime prie gebenėmis apaugusios smuklės. Jorinas suskaičiavo monetas savo kapše ir nutarė, kad jų užteks karštai vakarienei.

— Miegosime lauke, kaip visada, bet jei kuris pasiilgot karšto vandens ir muilo, jie čia turi pirtį.

Arija ten eiti nedrįso, nors ji, visa lipni ir pradvisusi, jau dvokė taip pat bjauriai kaip Jorinas. Kai kurie drabužiuose gyvenantys padarėliai keliavo kartu su ja nuo pat Blusyno, tad atrodė neteisinga dabar juos skandinti. Tarberis, Pyragėlis ir Jautis stojo su vyrais laukti eilės prie kubilų. Kiti įsitaisė priešais pirtį. Likusieji susigrūdo į smuklę. Jorinas net pasiuntė Lomį nunešti alaus aniems trims supančiotiems, kurie prikaustyti grandinėmis liko sėdėti vežimo gale.

Ir švarieji, ir nesiprausę sėdo valgyti karšto pyrago su kiauliena ir keptais obuoliais. Smuklininkas visus dar nemokamai pavaišino alumi.

— Turėjau brolį, jau daug metų, kai jis apsivilko juodai. Darbštus vaikis, protingas, bet kartą jį pagavo vagiant pipirus nuo mūsų lordo stalo. Na, patiko jam labai tų pipirų skonis. Vos saujelę paėmė, bet mūsiškis seras Malkolmas buvo labai griežtas. Ar ten, ant Sienos, pipirų turite?

Jorinui papurčius galvą, vyras atsiduso.

— Gaila. Linkas labai mėgo tuos pipirus.

Arija, šaukštu kabindama ką tik iš krosnies ištrauktą, dar neataušusį pyragą, nedrąsiai sriūbčiojo iš savo puoduko. Ji atsiminė, kad tėvas kartais jiems leisdavo išgerti puodelį alaus. Sansa, pajutusi jo skonį, raukydavosi ir aiškindavo, kad vynas kur kas skanesnis, bet Arijai visai patikdavo ir alus. Pagalvojusi apie Sansą ir tėvą, ji nuliūdo.

Smuklėje buvo pilna į pietus traukiančių žmonių, ir visas kambarys pratrūko peikti Joriną, kai šis prasitarė keliaująs į kitą pusę.

— Netrukus grįšite atgal, — patikino smuklininkas. — Šiaurėn nėra ko eiti. Pusė laukų išdegę, jei kokių žmogelių likę, tai tupi užsidarę, tvoromis apsitvėrę. Vieni auštant iškeliauja, temstant jau pasirodo kiti.

— Mums vis vien, — užsispyręs tvirtino Jorinas. — Tuliai ar Lanisteriai, koks skirtumas. Sargyba nesideda su niekuo.

Lordas Tulis — mano senelis , pagalvojo Arija. Jai nebuvo vis vien, bet ji prikando lūpą ir tylėdama klausėsi toliau.

— Ten ne vien Lanisteriai ir Tuliai, — kalbėjo smuklininkas. — Nuo Mėnulio kalnų nusileidžia laukiniai, tu jiems pamėgink išaiškinti, kad su niekuo nesidedi. Įsikišo ir Starkai, jų priešakyje stojo jaunasis lordas, mirusio rankos sūnus…

Arija ištempė kaklą, stengdamasi išgirsti aiškiau. Nejaugi jis kalba apie Robą?

— Girdėjau, tas vaikinas į mūšį joja raitomis ant vilko, — tarė geltonplaukis vyras su puoduku rankoje.

— Kvailių tauškalai, — nusispjovė Jorinas.

— Tas, iš kurio girdėjau, matė savo akimis. Vilkas didumo sulig arkliu, jis net prisiekė.

— Priesaika dar nereiškia tiesos, Hodai, — atsiliepė smuklininkas. — Tu man vis prisiekinėji, kad sumokėsi, ką man esi įsiskolinęs, bet dar negavau nė varioko.

Visas kambarys sugriaudėjo nuo juoko, ir geltonplaukis vyras išraudo.

— Šiais metais su vilkais prastai, — įsiterpė pabalęs vyras žaliu, kelionėje apspurusiu apsiaustu. — Aplink Dievo Akį jų gaujos labai išdrąsėjo, niekas neatsimena, kad taip būtų kada buvę. Avys, karvės, šunys — jie pjauna bet ką, kas tik papuola. Ir žmonių nebijo. Naktį į tas girias išėjęs gali ir nebegrįžti.

— Et, dar viena pasaka, ir tiesos joje ne daugiau nei kitose.

— Tą patį girdėjau iš savo pusseserės, o ji ne iš tų, kur kalba niekus, — tarė senyva moteris. — Ji sakė, kad jų laksto didžiulė gauja, šimtai žvėrių, tų žmogėdrų. O juos veda vilkė, pabaisa iš pragaro.

Vilkė . Arija susimąsčiusi nurijo alaus gurkšnį. Ar ta Dievo Akis netoli nuo Trišakio? Būtų gerai žvilgtelėti į žemėlapį. Naimiriją ji paleido prie Trišakio. Nenorėjo paleisti, bet Džoris sakė, kad kitaip negalima: jei vilkė grįš kartu su jais, ją užmuš, nes ji įkando Džofriui, nors šis ir buvo nusipelnęs. Jie rėkavo, klykė, svaidė akmenis, ir tik tada, kai Arija kelis kartus pataikė jai akmeniu, didvilkė liovėsi sekusi iš paskos. Ji manęs tikriausiai net nebepažintų , galvojo Arija. O jei atpažintų, tai nekęstų .

Vyras žaliu apsiaustu pasakojo:

— Girdėjau, kaip kartą šita pragaro vilkė atėjo į kaimą… buvo turgaus diena, aplink pilna žmonių, o ji sau ramiai atžingsniuoja ir išplėšia kūdikį iš motinos rankų. Kai garsas apie tai pasiekė lordą Mutoną, jis su sūnumis prisiekė nudėsią ją. Būrys skalikų rado jos irštvą, bet vyrai vos išnešė sveiką kailį. O iš tų šunų negrįžo nė vienas. Nė vienas.

— Tai plepalai, — nespėjusi net pati susigaudyti, išpoškino Arija. — Vilkai neėda kūdikių.

— O ką tu išmanai apie tai, vaikine? — paklausė vyras žaliu apsiaustu.

Jai dar nespėjus sugalvoti, ką atsakyti, Jorinas jau laikė ją už rankos.

— Berniukas prisilaižė per daug alaus, ir tiek.

— Ne, neprisilaižiau. Jie neėda kūdikių…

— Eik laukan, berniuk… ir nesirodyk, kol neišmoksi užsičiaupti, kai kalba vyresni. — Jis šiurkščiai stumtelėjo ją pro šonines duris, vedančias į arklidę. — Eik. Pasirūpink, kad arklininkas duotų mūsų arkliams vandens.

Arija nėrė iš smuklės ne juokais įpykusi.

— Neėda! — sumurmėjo ji ir praeidama spyrė į akmenį. Šis nusirito pasišokinėdamas ir atsidūrė po vežimu.

— Berniuk, — pasigirdo draugiškas balsas. — Mielas berniuk.

Ją kalbino vienas iš grandinėmis sukaustytų vyrų. Arija atsargiai, vieną ranką laikydama ant Adatos rankenos, prisiartino prie vežimo.

Barkštelėjęs grandine, kalinys pakėlė tuščią puoduką.

— Žmogus norėtų dar alaus. Tampant tokias sunkias apyrankes, žmogų kamuoja troškulys.

Jis buvo jauniausias iš tų trijų, lieknas, dailių bruožų, visada besišypsantis. Jo plaukai vienoje pusėje buvo raudoni, kitoje — šviesūs, aišku, susivėlę ir purvini nuo sėdėjimo narve ir kelionės.

— Žmogui nekenktų ir nusiprausti, — pridūrė pamatęs, kad Arija žiūri į jį. — Berniukas turėtų draugą.

— Draugų ir taip turiu, — atšovė Arija.

— Nematau aš jų, — įsiterpė benosis. Šis buvo kresnas ir storas, didžiulėmis rankomis, visas apžėlęs juodais plaukais — kojos, rankos, krūtinė, net nugara. Arijai jis priminė kartą knygoje matytą piešinį, kuris vaizdavo beždžionę iš Vasaros salų. Dėl tos skylės veide į jį ilgai žiūrėti buvo sunku.

Nuplikęs kalinys pravėrė burną ir sušnypštė lyg koks didžiulis baltasis driežas. Arija krūptelėjusi žengtelėjo atgal, o tas plačiai išsižiojo ir ėmė vartyti liežuvį, bet vietoj jo burnoje kyšojo tik liekana.