George Martin - Karalių kova

Pastaruoju metu jis dažnai sapnuodavo didvilkius. Jie kalba su manimi, brolis su broliu , sakydavo sau išgirdęs didvilkius staugiant. Beveik suprasdavo juos… gal ne visai, gal ne iš tikrųjų, bet beveik … tartum jie ringuotų sava kalba, kurią jis kadaise mokėjo, o dabar pamiršo. Valderius jie gąsdino, tačiau Starkai buvo vilkų kraujo. Taip jam sakė senoji auklė. „Nors vienų tas kraujas stipresnis, kitų — menkesnis“, — įspėjo ji.

Vasara staugdavo liūdnai, pratisai, su ilgesiu ir sielvartu. Gauruočius labiau priminė laukinį žvėrį. Jų balsai aidėjo per kiemus ir sales, kol imdavo rodytis, kad Vinterfele siaučia kažkokia baisi didvilkių gauja, nors iš tiesų jų tebuvo du… tik du iš anksčiau čia gyvenusių šešių. Ar jie taip pat pasiilgsta brolių ir seserų? — svarstė Branas. Ar jie taip šaukiasi Pilkojo Vėjo ir Vaiduoklio, Naimirijos ir Ledi šešėlio? Kviečia sugrįžti namo, kad vėl visi būtų viena gauja?

— Ar kas galėtų atspėti vilko mintis? — tarė seras Rodrikas Kaselis, Brano paklaustas, kodėl jie kaukia. Brano ledi motina, kol jos nebus, serui Rodrikui pavedė valdyti Vinterfelo pilį, ir tos pareigos nepalikdavo jam laiko mąstyti apie nesvarbius dalykus.

— Jie šaukiasi laisvės, — pareiškė šunidės viršininkas Farlenas, nemėgęs didvilkių lygiai taip pat kaip ir jo skalikai. — Jiems nepatinka būti uždarytiems, argi gali juos dėl to kaltinti? Laukiniai padarai turi gyventi laukiniuose tyruose, o ne pilyje.

— Jie nori medžioti, — pritarė virėjas Geidžas, į didžiulį troškinio puodą mesdamas ketvirtainiškus taukų gabalėlius. — Vilkas užuodžia kur kas geriau negu žmogus. Gal mums ir nelabai patinka, bet jie užuodžia grobį.

Meisteris Luvinas manė kitaip.

— Vilkai dažnai staugia į mėnulį. Šitie staugia į kometą. Branai, matai, kokia ji ryški? Tikriausiai jie mano, kad tai mėnulis.

Kai Branas persakė tai Ošai, ši garsiai nusikvatojo.

— Tie vilkai turi daugiau proto negu tas tavo meisteris, — tarė tyržmogių moteris. — Jie žino tai, ką pilkas žmogus jau užmiršo.

Ji kalbėjo taip, kad Branas nejučia suvirpėjo, o į klausimą, ką gi kometa reiškia, tepasakė:

— Tai kraujas ir ugnis, berniuk, ir jokios laimės.

Apie kometą Branas pasiteiravo ir septono Čeilio, kai jie tvarkė iš degančios bibliotekos išgelbėtus ritinius.

— Tai kalavijas, kertantis metų laiką, — atsakė septonas, ir netrukus iš Senmiesčio, pranešdamas apie rudenį, atskrido baltas varnas, tad Čeilis, matyt, buvo visiškai teisus.

Tačiau senoji auklė taip nemanė, o ji jau gyveno ilgiau už juos visus.

— Drakonai, — tarė ji pakeldama galvą ir uosdama orą. Buvo beveik akla ir kometos nematė, tačiau aiškino galinti ją užuosti. — Bus drakonų, vaike, — tvirtino ji.

Princu auklė jo niekada nevadino.

Hodoras tepasakė: „Hodoras.“ Jis ir šiaip daugiau nieko nesakydavo.

Tačiau didvilkiai ir toliau kaukė. Ant sienų pusbalsiu keikėsi sargybiniai, būdose įnirtingai amsėjo skalikai, arklidžių garduose spardėsi žirgai, prie savo ugniakuro muistėsi Valderiai, ir net meisteris Luvinas skundėsi negalįs užmigti. Tik vienam Branui jie netrukdė. Po to, kai Gauruočius įkando mažajam Valderiui, seras Rodrikas tuos vilkus laikė uždaręs dievų giraitėje, tačiau Vinterfelo mūrai su garsais krėsdavo keistus pokštus, ir kartais atrodydavo, kad didvilkiai staugia čia pat kieme, tiesiai po Brano langais. Kitu metu jis būtų galėjęs prisiekti, kad jie tarsi sargybiniai laksto išorinėmis pilies sienomis. Jis taip troško juos pamatyti.

Užtat jis puikiai regėjo kometą, pakibusią virš sargybos būstinės ir Varpo bokšto bei nusitęsusią už apvalainos ir nedidukės Pirmosios pilies, ją puošiančių baugių figūrų juodi pavidalai šmėkšojo krauju pasruvusiose purpuro spalvos sutemose. Kadaise Branas žinojo visus tų statinių akmenis, kiekvieną jų gūbrelį; visais jais buvo laipiojęs ir kabarodavosi sienomis aukštyn taip pat lengvai, kaip kiti berniukai strykčiodavo laiptais žemyn. Stogai buvo jo slaptavietės, o su varnomis, gyvenančiomis apgriuvusio bokšto viršūnėje, jį siejo ypač didelė draugystė.

Bet paskui jis nukrito.

Paties kritimo Branas neatsiminė, bet kiti pasakojo, kad taip buvo, tad jam neliko nieko kita, tik manyti, jog tai tiesa. Jis vos nežuvo. Žiūrėdamas į vėjų nugairintas figūras virš Pirmosios pilies, kur tai nutiko, viduriuose pajusdavo keistą sunkų jausmą. Dabar nebegalėjo nei laipioti, nei vaikščioti, nei bėgti ar kautis kalaviju, ir jo puoselėtos svajonės apie riterystę jau seniai buvo apkartusios.

Vasara staugė tą dieną, kai Branas krito, ir dar ilgai per visą tą laiką, kol jis sulaužytas gulėjo lovoje. Apie tai jam prieš išeidamas į karą pasakojo Robas. Vasara jo gedėjo, o Gauruočius ir Pilkasis Vėjas jį palaikė. Vilkai tarsi žinodami atsiliepė ir tą naktį, kai kruvinas varnas atnešė žinią apie jų tėvo mirtį. Branas tuo metu su Rikonu meisterio bokšte aptarinėjo miško vaikus, tik staiga meisterio Luvino balsą paskandino Vasaros ir Gauruočiaus giesmė.

Ko jie gedi dabar? Gal koks priešas nužudė Šiaurės karalių — jo brolį Robą? Gal nuo sienos nukrito jo pavainikis brolis Jonas Snou? Gal mirė motina ar viena iš seserų? Ar čia dar kažkas kita, kaip, regis, mano ir septonas, ir meisteris, ir senoji auklė?

Jeigu iš tikrųjų būčiau didvilkis, suprasčiau jų giesmę , galvojo apimtas ilgesio. Savo vilkiškuose sapnuose jis lėkdavo per slėnius ir dantytus, ledu pasidengusius, aukščiau už bet kokius bokštus iškilusius kalnus, paskui stovėdavo viršūnėje po mėnulio pilnatimi, o visas pasaulis driekėsi apačioje, kaip kadaise.

— Ūūūū, — pamėgino staugti Branas. Sudėjęs delnus kaušeliu prie burnos, pakėlė galvą į kometą. — Ūūūūūūūūūūūūūūūūūū, aūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū, — kaukė jis. Skambėjo kvailai, garsas buvo aukštas, tęvas, drebantis, ne vilko, o tik mažo berniuko. Tačiau Vasara atsiliepė, sodriu staugimu goždamas ploną Brano balsą, jam tuojau pritarė ir Gauruočius. Branas vėl stūgtelėjo. Jie staugė kartu, paskutinieji iš gaujos.

Išgirdęs triukšmą, prie durų sukruto Šiengalvis, jo sargybinis su gumbu ant nosies. Įkišęs galvą pamatė Braną, kaukiantį pro langą, ir paklausė:

— Kas gi čia dabar, prince?

Vadinamas princu Branas jausdavosi keistai, nors jis iš tiesų buvo Robo įpėdinis, o Robas dabar buvo Šiaurės karalius. Jis atsigręžė ir sustaugė į sargybinio pusę.

— Ūūūūūūūū. Ūū-ūū-ūūūūūūūūūūūūūū.

Šiengalvis susiraukė.

— Nagi, liaukitės tučtuojau.

— Ūūū-ūūū-ūūūūūūūū. Ūūū-ūūū-ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū.

Sargybinis išėjo. Kai grįžo, kartu su juo įžengė ir meisteris Luvinas, visas apsitaisęs pilkai, su ankšta meisterio grandine ant kaklo.

— Branai, tie žvėrys kelia užtektinai triukšmo ir be tavo pagalbos, — priėjęs prie Brano, jis palietė ranka jo kaktą. — Jau vėlu, turėtum jau seniai miegoti.

— Aš kalbuosi su vilkais. — Branas nustūmė jo ranką šalin.

— Paprašysiu Šiengalvio, kad nuneštų tave į lovą, gerai?

— Pats galiu atsigulti.

Mikenas palei jo kambario sienas įkalė geležinių strypų, tad Branas galėjo judėti po kambarį prisitraukdamas rankomis. Aišku, lėtai ir sunkiai, nuo tų pastangų skaudėdavo pečius, bet Branas labai nemėgo būti nešiojamas.

— Be to, neprivalau miegoti, jei man nesinori.

— Visi žmonės turi miegoti. Net ir princai.

— Miegodamas pavirstu vilku. — Branas nusigręžė ir vėl pažvelgė į tamsą už lango. — Ar vilkai sapnuoja?