George Martin - Karalių kova

Šaja linksmai šūktelėjo.

— O tada milordas ir sako, kad jei jis būtų iš Juodaausių, tai niekada neišsimiegotų, nes vis sapnuotų vienaausius priešus.

— Man tokia bėda niekaip negresia, — tarė Tirionas, — siaubingai bijau savo priešų, todėl visus užmušu.

Veiris sukikeno.

— Ar paragausite su mumis vyno, milorde?

— Mielai.

Tirionas įsitaisė greta Šajos. Jis puikiai suprato, kas čia vyksta, nors Čela ir Šaja nieko nesusigaudė. Veiris norėjo šį bei tą pasakyti. Tardamas: „Staiga panorau susipažinti su jūsų jaunąja ledi“, — jis teigė: „Mėginai ją paslėpti, bet aš sužinojau, kas ji yra ir kur ji, ir štai aš čia.“ Tirionas suko galvą, kas galėjo jį išduoti. Smuklininkas, tas berniukas iš arklidės, sargas prie vartų… ar kuris iš saviškių?

— Visada mėgstu grįžti į miestą pro Dievų vartus, — tarė Veiris Šajai, pripildydamas taures. — Raižiniai ant vartų pastato tiesiog nuostabūs, kaskart juos pamačius man ištrykšta ašaros. Tos akys… sutikite, jos tokios išraiškingos. Regis, seka jus jojant po vartų grotomis.

— Niekada nepastebėjau, milorde, — atsiliepė Šaja. — Paklausiusi jūsų, rytoj būtinai dar kartą žvilgtelėsiu.

Nesivargink, mieloji , galvojo Tirionas, teliūskuodamas vyną taurėje. Tie raižiniai jam nė trupučio nerūpi. Tos akys, kurioms žarsto pagyras, — jo paties. Ir nori pasakyti, kad jis stebėjo, kad žinojo mus čia esant, vos tik įžengėme pro vartus.

— Vaikeli, būkite atsargi, — įspėjo Veiris. — Dabar Karaliaus Uoste nėra visiškai saugu. Gerai pažįstu šias gatves, bet vis dėlto buvo baisoka ateiti čionai taip, kaip atėjau, — vienam ir neginkluotam. Ak, patikėkite, įstatymų nesilaikantys žmonės šiais tamsiais laikais šlaistosi visur. Ginkluoti šaltu plienu ir dar šaltesnėmis širdimis.

Ten, kur ateinu vienas ir beginklis, kiti gali ateiti sugniaužę kalavijus , štai ką jis kalbėjo iš tiesų.

Šaja tik nusijuokė.

— Tegu tik pamėgina kabinėtis, liks vienaausiai, nes Čela juos kaipmat sudoros.

Veiris nusikvatojo taip, tarsi juokingesnio dalyko niekada nebūtų girdėjęs, tačiau, kai atsigręžė į Tirioną, jo akys žvelgė rimtai.

— Jūsų jaunoji ponia be galo miela ir maloni. Jumis dėtas, nenuleisčiau nuo jos akių.

— Taip ir darau. Jei kas sumanys ją skriausti… na, esu per daug mažas, kad elgčiausi kaip Juodaausis, drąsuoliu apsimetinėti nenoriu.

Girdi? Kalbu ta pačia kalba, kaip ir tu, eunuche. Tik paliesk ją — ir galvos nebeturėsi .

— Dabar jus paliksiu, — Veiris atsistojo. — Žinau, koks esate pavargęs. Tenorėjau pasveikinti jus, milorde, ir pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog atvykote. Taryboje esate nepaprastai reikalingas. Ar matėte kometą?

— Esu mažo ūgio, tačiau ne aklas, — atsiliepė Tirionas. Keliaujant Karališkuoju keliu, kometa švytėjo, regis, per pusę dangaus, užgoždama mėnulio pjautuvą.

— Mieste ją vadina Raudonąja Žinia, — tarė Veiris. — Sako, ji ateina tarsi šauklys prieš karalių, įspėdama apie būsimą ugnį ir kruvinus laikus. — Eunuchas pasitrynė pudruotas rankas. — Gal užminčiau mįslę atsisveikinimui, lorde Tirionai?

Atsakymo jis nė nelaukė.

— Sėdi kambaryje trys didūs vyrai — karalius, žynys ir auksu aptekęs turtuolis. Tarp jų stovi samdomas karys, paprastas žemakilmis, nedidelio proto žmogelis. Kiekvienas didžiūnas įtikinėja jį nužudyti kitus du. Karalius sako: „Užmušk juos, nes esu tavo teisėtas valdovas.“ Žynys sako: „Užmušk, nes tokia yra dievų valia.“ Turtuolis sako: „Užmušk juos, ir tau atiteks visas mano auksas.“ Tad dabar ir atspėkite — kas liks gyvas, o kas mirs?

Žemai nusilenkęs ir minkštai žengdamas šlepetėmis apautomis kojomis, eunuchas išskubėjo iš smuklės.

Jam išėjus, Čela prunkštelėjo, o Šaja suraukė savo dailų veidelį.

— Turtuolis liks gyvas. Juk taip?

Tirionas susimąstęs gurkštelėjo vyno.

— Tikriausiai. O gal ir ne. Regis, tai priklauso nuo samdinio. — Jis pastatė taurę ant stalo. — Eime, lipkime viršun.

Laiptų viršuje jai teko palaukti, nes jos kojos buvo grakščios ir tvirtos, o Tiriono — trumpos, silpnos ir pilnos skaudulių. Tačiau jam pagaliau užsiropštus, Šaja šypsojosi.

— Pasiilgai manęs? — paerzino imdama už rankos.

— Nežmoniškai, — pripažino Tirionas. Šaja ūgiu siekė vos penkias pėdas, bet jam vis tiek reikėjo žvelgti į ją iš apačios… tačiau su Šaja jam tai, pasirodo, netrukdė. Žiūrėti į ją iš apačios buvo malonu.

— Savo Raudonojoje pilyje visą laiką manęs ilgėsies, — tarė ji vesdamasi Tirioną į savo kambarį. — Nuolat būsi vienišas savo Rankos bokšte, šaltame guolyje.

— Tikra tiesa.

Tirionas būtų su džiaugsmu ją pasiėmęs su savimi, tačiau jo lordas tėvas uždraudė. Kekšės į dvarą nesiveši , — taip įsakė lordas Taivinas. Atsivežė ją į miestą — didesnio neklusnumo rodyti jis nedrįso. Visa jo valdžia priklausė nuo tėvo, mergina turėjo tai suprasti. „Būsi netoliese, — žadėjo jai, — turėsi namą su sargybiniais ir tarnais, o aš lankysiu tave kaip įmanydamas dažniau.“

Paspyrusi koja, Šaja užtrenkė duris. Pro blausius siauro lango stiklus Tirionas įžiūrėjo ant Visenijos kalvos stūksančią Didžiąją Beiloro septą, tačiau jo dėmesį tuojau patraukė visai kitoks reginys. Pasilenkusi Šaja čiupo suknelės palanką, nusitraukė drabužį per galvą ir metė šalin. Apatinių ji nepripažindavo.

— Niekada negalėsi pailsėti, — tarė ji, stovėdama priešais Tirioną rausva, nuoga ir graži, viena ranka įsirėmusi į klubą. — Kaskart atsigulęs lovon, galvosi apie mane. Tada tau sustandės, bet niekas tau nepagelbės ir niekaip neužmigsi, nebent pats… — Ji nušvito ta gudria šypsena, kuri taip patikdavo Tirionui. — Ak, ar tik ne dėl to jį vadina Rankos bokštu, milorde?

— Nutilk ir pabučiuok mane, — paliepė jis.

Ant jos lūpų, regis, dar buvo justi vyno skonis, mažos tvirtos krūtys prisispaudė prie jo, kol Šajos pirštai mazgė kelnių raištelius.

— Mano liūtas, — sušnibždėjo ji, kai Tirionas, norėdamas nusirengti, liovėsi ją bučiavęs. — Mano meilusis lordas, manasis Lanisterių milžinas.

Tirionas stumtelėjo ją link lovos. Kai įsibrovė į ją, ji sukliko taip garsiai, kad būtų galėjusi pažadinti kape besiilsintį Beilorą Palaimintąjį, o jos nagai paliko brūžes Tirionui ant nugaros. Jis niekada nebuvo patyręs skausmo, kuris būtų buvęs bent perpus tiek malonus.

Kvailys , vėliau tylomis mąstė jis, kai jie gulėjo įdubusio čiužinio viduryje tarp suglamžytų paklodžių. Nykštuk, ar tu kada pasimokysi? Ji — kekšė, kad tave nelabieji, jai patinka tavo pinigai, o ne pimpalas. Prisimeni Tišą? Tačiau jo pirštams vos vos brūkštelėjus vieną spenelį, tas paliestas sustandėjo, o ant krūties, toje vietoje, kur jis įkando aistros pagautas, buvo matyti žymė.

— Tad ką dabar veiksi, mano lorde, tapęs karaliaus ranka? — paklausė jo Šaja, kai jis sugniaužė tą šiltą mielą kauburėlį.

— Tai, ko Sersėja nė už ką nesitiki, — sumurmėjo Tirionas, įsikniaubęs į jos grakštų kaklą. — Vykdysiu… teisingumą.

Branas labiau mėgo kietą palangės akmenį negu savo minkštą pūkų čiužinį ir antklodes. Gulint lovoje, sienos aplinkui susispausdavo, o lubos visu svoriu prislėgdavo iš viršaus. Gulint lovoje, kambarys virsdavo vienute, Vinterfelas — kalėjimu. O už lango plytėjo viliojantis pasaulis.

Jis nepajėgė nei vaikščioti ar laipioti, kaip kadaise, nei medžioti ar kautis mediniu kalaviju, bet galėjo žiūrėti . Mėgo stebėti, kaip visame Vinterfele sušvinta langai, — tai už jų rombo pavidalo stiklų sužimba žvakės, užkuriama ugnis židiniuose. Dar jam patikdavo klausytis, kaip į žvaigždes staugia didvilkiai.