George Martin - Karalių kova

— Pasistenk jį surasti. Ir pasirūpink, kad likusieji būtų apgyvendinti ir pamaitinti. Noriu, kad jie įsikurtų kareivinėse po Rankos bokštu, tačiau tegu pilies valdytojas Akmenines Varnas talpina toliau nuo Mėnulio Brolių, o Apdegėliams reikia duoti visiškai atskirą salę.

— Ką veiksi tu?

— Josiu atgal į „Sudaužytą priekalą“.

Bronas įžūliai išsiviepė.

— Reikia palydos? Sako, miesto gatvėse pavojinga.

— Užsuksiu pas sesers sargybos kapitoną ir priminsiu, kad esu ne menkesnis Lanisteris už ją. Jis neturi pamiršti, kad yra prisiekęs Kasterlių Uolai, o ne Sersėjai ar Džofriui.

Po valandos Tirionas jojo iš Raudonosios pilies lydimas tuzino Lanisterių gvardiečių tamsiai raudonais apsiaustais ir pusšalmiais, kurių viršugalvį puošė liūtas. Ties vartais jis pastebėjo virš sienų iškeltas galvas. Jau buvo pajuodusios nuo deguto ir puvėsių, seniai nebeatpažįstamos.

— Kapitone Vilarai, — šūktelėjo jis, — noriu, kad rytoj jos būtų nuimtos. Atiduokite tyliosioms seserims sutvarkyti.

Bus vargo atskirti, kuri galva kuriam kūnui priklauso, galvojo jis, bet tai reikia atlikti. Net ir siaučiant karui privalu laikytis bent šiokio tokio padorumo.

Vilaras tarsi dvejojo.

— Jo malonybė mums sakė norįs, kad išdavikų galvos liktų ant sienų, kol jis ras ką pamauti ant ana tų trijų likusių smaigų.

— Nagi, pamėginsiu spėti. Vienas — Robui Starkui, kiti du lordams Staniui ir Renliui. Pataikiau?

— Taip, milorde.

— Mano sūnėnui, Vilarai, šiandien sukako trylika. Pasistenkite šitai įsidėmėti. Rytoj rytą tų galvų čia nebebus, arba vienas iš tų tuščių smaigų gali sulaukti ir kitokio veido. Ar supratote, kapitone, ką noriu pasakyti?

— Milorde, pats pasirūpinsiu, kad jos būtų nuimtos.

— Gerai. — Tirionas spustelėjo pentinais arklio šonus ir risčia nujojo tolyn, palikęs raudonuosius apsiaustus vytis jį kaip išmano.

Sersėjai jis sakė ketinąs apžiūrėti miestą. Melavo tik iš dalies. Didžiuma to, ką matė, Tirionui Lanisteriui nepatiko. Karaliaus Uosto gatvėse visada knibždėjo minios žmonių, jos ūžė nuo triukšmo ir riksmų, bet dabar visur buvo justi pavojus; anksčiau lankydamasis čia, jis to nepastebėjo. Audėjų gatvės griovyje tysojo nuogas lavonas, jį draskė gauja benamių šunų, bet niekam tai, regis, nerūpėjo. Dažnai galėjai išvysti sargybinius aukso spalvos apsiaustais ir juodais grandininiais marškiniais, vaikštančius poromis ir nepaleidžiančius iš rankų geležinių vėzdų. Turguje būriavosi apskurę žmonės, pardavinėjantys savo namų apyvokos reikmenis už bet kokią, kad ir menkiausią kainą… bet akivaizdžiai mažai valstiečių turėjo parduoti maisto. Tai, ką valgoma jis matė parduodant, kainavo triskart daugiau negu prieš metus. Vienas prekijas siūlė ant iešmo keptas žiurkes. „Šviežios žiurkės, šviežios žiurkės!“ — garsiai šūkavo jis. Be abejo, palyginti su senomis, pradvisusiomis ir pagedusiomis žiurkėmis, šviežios žiurkės turėjo daug privalumų. Tačiau baugino tai, kad žiurkės atrodė patraukliau už didžiumą prekių, kurias siūlė mėsininkai. Miltų gatvėje vos ne prie kiekvienos parduotuvės Tirionas matė sargybinius. Stojus sunkesniems laikams, mąstė jis, net ir kepėjams ginkluoti samdiniai tampa pigesni už duoną.

— Atrodo, kad ne kažin kiek maisto atvežama? — paklausė jis Vilaro.

— Tikrai mažokai, — sutiko kapitonas. — Aplink upes siaučia karas, lordas Renlis kelia maištą Haigardene, tad į pietus ir į vakarus vedantys keliai uždaryti.

— O ką dėl to daro mano brangiausioji sesutė?

— Ji imasi priemonių apsaugoti karaliaus ramybei, — užtikrino jį Vilaras. — Lordas Slintas patrigubino miesto sargybą, karalienė tūkstantį amatininkų nusiuntė statyti gynybinių įtvirtinimų. Mūrininkai stiprina sienas, dailidės gamina šimtus katapultų ir strėlių svaidyklių, lankininkai ruošia strėles, kalviai grūdina kalavijus, o alchemikų gildija įsipareigojo patiekti dešimt tūkstančių ąsočių su laukine ugnimi.

Tirionas nepatogiai pasimuistė balne. Jam patiko, kad Sersėja nesėdi rankų sudėjusi, bet laukinė ugnis — klastingas dalykas, o dešimties tūkstančių ąsočių užtektų visam Karaliaus Uostui paversti plėnimis.

— Kurgi sesuo randa pinigo visam tam apmokėti?

Niekam nebuvo paslaptis, kad karalius Robertas paliko karūną skendinčią skolose, o alchemikai negarsėjo kaip mėgėjai darbuotis labdaringai.

— Lordas Mažasis Pirštas visada ką nors sugalvoja, milorde. Jis apdėjo mokesčiu norinčius patekti į miestą.

— Taip, tai nebloga mintis, — tarė Tirionas pamąstęs.

Gudri. Gudri ir žiauri . Dešimtys tūkstančių žmonių nuo mūšių sprunka į tariamai saugų Karaliaus Uostą. Matė juos Karališkajame kelyje, būrius motinų su vaikais, nerimo kamuojamų tėvų, kurie pavydžiomis akimis nužvelgdavo jo žirgus ir vežimus. Pasiekę miestą, jie, be abejo, atiduos viską, ką turi, kad tik galėtų už šitų sienų pasislėpti nuo siaučiančio karo… nors jeigu žinotų apie laukinę ugnį, jų nuomonė galbūt pasikeistų.

Smuklė po sudaužytą priekalą vaizduojančia iškaba stovėjo taip, kad tos sienos buvo gerai matyti, netoli Dievų vartų, pro kuriuos jie įžengė rytą. Įjojus į kiemą, Tirionui padėti nulipti nuo arklio atbėgo berniukas.

— Vesk savo vyrus atgal į pilį, — tarė Tirionas Vilarui. — Aš nakvosiu čia.

Kapitonas žvelgė neryžtingai.

— Ar jums bus saugu, milorde?

— Na, kaip čia pasakius, kapitone, kai rytą išjojau iš šitos smuklės, ji buvo pilna Juodaausių. Neįmanoma jaustis visiškai saugiam, jei kur nors netoliese yra Čela, Čeiko duktė.

Tirionas nukrypavo prie smuklės durų, palikęs Vilarą spėlioti, ką tai galėtų reikšti.

Besibraunantį į bendrą svetainę jį užklupo linksmybių gūsis. Tirionas pažino gomurinį Čelos kvatojimą ir skambesnę Šajos juoko melodiją. Ta mergina sėdėjo netoli židinio, prie apskrito medinio stalo ir siurbčiojo vyną su trimis Juodaausių vyrais, kuriems išeidamas paliko ją saugoti, ir dar vienu apkūniu, nugara į jį nusigręžusiu žmogum. Matyt, smuklininkas, nusprendė jis… bet Šaja šūktelėjo Tirioną vardu ir svetimasis pakilo.

— Gerasis lorde, man taip malonu jus matyti, — prapliupo jis, švytėdamas minkšta eunucho šypsena nupudruotame veide.

Tirionas suglumęs akimirką patylėjo.

— Lorde Veiri, nemaniau jus čia sutiksiąs.

Kad jį nelabieji nujotų, kaip jis taip greitai jas aptiko?

— Prašau man atleisti, jeigu įsibroviau, — tarė Veiris. — Staiga panorau susipažinti su jūsų jaunąja ledi.

— Jaunąja ledi, — pakartojo Šaja, mėgaudamasi žodžių skambesiu. — Esate pusiau teisus, milorde, aš iš tiesų jauna.

Aštuoniolikos , mąstė Tirionas. Aštuoniolikos ir kekšė, bet nuovoki, lovoje lanksti lyg katė, didelėmis tamsiomis akimis ir puikiais juodais plaukais, miela, švelnia, alkana burnyte… ir ji mano! Prakeiktas eunuchas .

— Bijau, kad įsibrovėlis čia aš, lorde Veiri, — prisiversdamas išlaikyti mandagumą tarė jis. — Man įeinant, jūs labai smagiai linksminotės.

— Milordas Veiris gyrė Čelos ausis ir sakė, kad tokiam puikiam vėriniui turbūt reikėjo daug vyrų nudėti, — paaiškino Šaja. Tirionui dilgtelėjo paširdžius, išgirdus ją tokiu balsu kalbant apie „milordą“ — taip ji sakydavo, jiems dūkstant lovoje. — O Čela jam paaiškino, kad tik bailiai žudo nugalėtuosius.

— Žmogų palikti gyvą reikia daugiau drąsos, tada jam lieka galimybė nusiplauti gėdą ir atsikovoti savo ausį, — išdėstė Čela, smulkutė tamsaus gymio moteris, ant jos kraupaus papuošalo kybojo ne mažiau kaip keturiasdešimt šešios išdžiūvusios, susiraukšlėjusios ausys. Tirionas kartą jas suskaičiavo. — Tik šitaip gali įrodyti, kad nebijai priešų.