George Martin - Karalių kova

— Karūnos keistai paveikia galvas, ant kurių jos atsiduria, — pritarė Tirionas. — Visas tas reikalas su Edardu Starku… Džofrio darbas?

Karalienė vyptelėjo.

— Jam buvo liepta Starkui dovanoti, leisti jam vilktis juodai. Tas žmogus būtų amžiams pasitraukęs mums iš kelio, tad būtume galėję su jo sūnumi sudaryti taiką, bet Džofas pats nusprendė parodyti miniai įdomesnį reginį. Ką turėjau daryti? Jis pareikalavo lordo Edardo galvos vos ne pusės miesto akivaizdoje. O Janas Slintas ir Ilinas Peinas negaišdami stvėrėsi darbo ir nušniojo tam vyrui galvą, man nespėjus ištarti nė žodžio! — Jos plaštaka susispaudė į kumštį. — Aukštasis septonas dabar priekaištauja, kad mes išniekinome Beiloro septą aptaškę ją krauju, nes melavome apie savo ketinimus.

— Na, atrodo, jis turi pagrindo taip sakyti, — atsiliepė Tirionas. — Vadinasi, čia prikišo nagus šitas lordas Slintas, ar ne taip? Dar sakyk, kam kilo nuostabi mintis atiduoti jam Harenholą ir paskirti į tarybą?

— Tuo rūpinosi Mažasis Pirštas. Mums reikėjo Slinto auksinių apsiaustų. Edardas rezgė sąmokslą su Renliu ir siuntė laišką lordui Staniui, siūlydamas jam sostą. Galėjome viską prarasti. Tiesą sakant, visai nedaug trūko, kad būtume praradę. Jeigu Sansa nebūtų atėjusi pas mane ir papasakojusi apie visus tėvo planus…

Tirionas apstulbo.

— Tikrai? Jo paties duktė?

Sansa visada atrodė tokia miela mergaitė, švelni ir mandagi.

— Ji buvo iki ausų įsimylėjusi. Dėl Džofrio būtų padariusi bet ką, kol jis nenukirto jos tėvui galvos ir nepavadino šito malone. Tada meilė baigėsi.

— Jo malonybė pasižymi ypatingu gebėjimu patraukti savo pusėn pavaldinių širdis, — kreivai šypsodamasis tarė Tirionas. — Ar atleisti serą Baristaną Selmį iš karaliaus sargybos taip pat norėjo Džofris?

Sersėja atsiduso.

— Džofas norėjo kam nors suversti kaltę dėl Roberto mirties. Veiris pasiūlė serą Baristaną. Kodėl gi ne? Tai leido Džeimiui tapti karaliaus sargybos vadu ir gauti vietą mažojoje taryboje, o Džofas galėjo numesti kaulą savo šuniui. Jis labai myli tą Sandorą Kligeiną. Buvome pasiruošę pasiūlyti Selmiui žemės ir pilaitę — kur kas daugiau, negu tas senas niekam tikęs kvailys nusipelnė.

— Girdėjau, kad tas senas niekam tikęs kvailys nudūrė du Slinto auksinius apsiaustus, kai tie bandė jį sučiupti prie Purvo vartų.

Sesuo sėdėjo labai nusiminusi.

— Janui derėjo nusiųsti daugiau vyrų. Jis ne toks sumanus, kaip norėtųsi.

— Seras Baristanas vadovavo Roberto Barateono karališkajai sargybai, — atkreipė dėmesį Tirionas. — Jis su Džeimiu vieninteliai likę gyvi iš Eirio Targarieno septyneto. Žmonės apie jį kalba taip pat, kaip ir apie Serviną Veidrodinį Skydą ar princą Eimoną — Drakono riterį. Kaip manai, ką jie sakys išvydę Baristaną Narsųjį jojantį šalia Robo Starko ar Stanio Barateono?

Sersėja nudelbė akis.

— Apie tai nepagalvojau.

— Užtat tėvas pagalvojo, — tarė Tirionas. — Todėl mane ir atsiuntė. Kad baigtųsi visos šitos kvailystės ir tavo sūnus ateitų į protą.

— Vargu ar Džofas su tavimi bus sukalbamesnis negu su manimi.

— Gal ir bus.

— Kodėl?

— Jis žino, kad tu jo niekada nepaliesi.

Sersėjos akys susiaurėjo.

— Jeigu manai, kad leisiu jam kenkti, tai tikriausiai karščiuoji.

Tirionas atsiduso. Ji visai nesuprato, tai atsitikdavo ne taip jau retai.

— Džofriui su manimi lygiai taip pat saugu, kaip ir su tavimi, — patikino jis seserį, — tačiau jausdamas grėsmę, bus labiau nusiteikęs klausyti, kas jam sakoma. — Jis paėmė Sersėją už rankos. — Juk žinai, aš — tavo brolis. Tau manęs reikia, ir nesvarbu, ar pati tai pripažįsti, ar ne. Manęs reikia ir tavo sūnui, jeigu jis nori bent kiek ilgiau pasėdėti tame bjauriame geležiniame krėsle.

Jo sesuo atrodė apstulbusi, kad jis drįso ją paliesti.

— Visada buvai gudrus.

— Aš mažas, ir gudrybės mano mažos, — nusišypsojo jis.

— Gal ir verta pamėginti… bet nesuklysk, Tirionai. Jeigu sutiksiu, pagal titulą būsi karaliaus ranka, bet iš tiesų — mano ranka. Prieš imdamasis veikti visada dalysies su manimi visais planais ir ketinimais, ir nieko nedarysi be mano pritarimo. Ar supranti?

— Ak, taip.

— Sutinki?

— Žinoma, — pamelavo jis. — Sesute, aš tavo. — Kol man tai reikalinga . — Tad dabar, kai siekiame vieno tikslo, neturėtume ko nors slėpti vienas nuo kito. Sakai, Džofris liepė nužudyti lordą Edardą, Veiris pašalino serą Baristaną, o Mažasis Pirštas parūpino mums lordą Slintą. Kas gi nužudė Joną Ariną?

Sersėja staigiai atitraukė ranką.

— Iš kur aš žinau?

— Gedinti našlė Slėnyje, regis, mano, kad tai padariau aš. Kažin, kaip jai kilo tokia mintis?

— Visiškai neįsivaizduoju. Tas kvailys Edardas Starkas tuo pačiu kaltino ir mane. Jis užsiminė, kad lordas Arinas įtarė ar… na, gal manė…

— Kad tu dulkiniesi su mūsų mieluoju Džeimiu?

Sersėja šėrė jam per veidą.

— Gal manei, kad aš toks pat aklas kaip tėvas? — Tirionas pasitrynė skruostą. — Man visai nerūpi, su kuo tu gulinėji… nors neatrodo labai teisinga, kad vienam broliui duodi, o kitam — ne.

Ji vėl skėlė jam antausį.

— Būk švelnesnė, Sersėja. Juk aš tik juokauju su tavimi. Be to, jei atvirai, mieliau susirasčiau kokią dailią kekšiukę. Niekada negalėjau suprasti, ką Džeimis tavyje mato, išskyrus tik savo paties atspindį.

Ji vėl trenkė jam per veidą.

Tiriono skruostai degė raudoniu, bet jis tebesišypsojo.

— Jeigu ir toliau taip darysi, galiu supykti.

Sersėjos ranka sustingo.

— Ko man turėtų rūpėti tavo pykčiai?

— Susiradau naujų draugų, — tarė Tirionas. — Kai kurie tau labai nepatiks. Kaip nužudei Robertą?

— Jis pats pasistengė. Mums tereikėjo jam padėti. Lanselis, pamatęs, kad Robertas ruošiasi nudobti šerną, pasiūlė jam stipraus vyno. Jo mėgstamo rūgštaus raudonojo, bet triskart stipresnio, negu jis buvo pratęs. Tam stambiam dvokiančiam kvailiui patiko. Galėjo bet kada liautis, tačiau ne, ištuštino vieną vynmaišį ir liepė Lanseliui atnešti kitą. Toliau viską baigė šernas. Gaila, Tirionai, kad nedalyvavai puotoje. Tokio puikaus šerno dar nebuvau ragavusi. Jį ištroškino su grybais ir obuoliais, skonis buvo tikrai šventiškas.

— Iš tiesų, sesute, tu gimusi būti našle. — Tirionas kadaise labai mėgo Robertą Barateoną, kad ir koks didelis bei triukšmingas mulkis jis buvo… žinoma, iš dalies ir todėl, kad sesuo taip juo bjaurėjosi. — Na, jei jau lioveisi mane talžyti, aš keliausiu.

Jis apsisuko ir nerangiai nušliaužė nuo krėslo.

Sersėja susiraukė.

— Aš tau neleidau išeiti. Noriu išgirsti, kaip ketini išvaduoti Džeimį.

— Papasakosiu, kai žinosiu. Sąmokslai — kaip vaisius, turi prinokti. Dabar manau pajodinėti gatvėmis ir pažiūrėti, kaip šitas miestas laikosi. — Tirionas ranka atsirėmė į duris saugančio sfinkso galvą. — Prieš mums išsiskiriant — dar vienas prašymas. Labai pasistenk, kad Sansai Stark nenutiktų nieko bloga. Būtų prastai, jeigu prarastume abi dukteris.

Išėjęs iš tarybos menės, Tirionas linktelėjo serui Mendonui ir patraukė per ilgą skliautuotą salę. Šalia atsirado Bronas. Timetas, Timeto sūnus, buvo dingęs.

— Kur mūsų raudonoji ranka? — paklausė Tirionas.

— Užsimanė ištyrinėti pilį. Tokie kaip jis nesutverti ilgai laukti koridoriuose.

— Tikiuosi, kad nenudės jokio svarbaus žmogaus.

Kariai, kuriuos Tirionas atsivedė iš Mėnulio kalnų, buvo jam savaip, atšiauriai ištikimi, tačiau išdidūs ir linkę veltis į kivirčus, į tikrus ar menamus įžeidimus greiti atsakyti ginklu.