George Martin - Karalių kova

— Pasistenk atsargiau. — Semas apėjo aplink stalą ir paėmė ritinį Jonui iš rankų taip, tarsi tai būtų koks sužeistas gyvas padaras. — Svarbias knygas prireikus perrašinėdavo. Seniausios tikriausiai perrašytos bent po pusšimtį kartų.

— Na, dėl šito neverta vargti. Dvidešimt trys statinės sūdytų menkių, aštuoniolika ąsočių žuvų taukų, druskos dėžė…

— Atsargų aprašas, — tarė Semas, — o gal pardavėjo sąskaita.

— Kam dabar įdomu, kiek sūdytų menkių jie suvalgė prieš šešis šimtus metų? — nusistebėjo Jonas.

— Man, — Semas rūpestingai įdėjo ritinį atgal į tą dėžę, iš kurios Jonas jį ištraukė. — Iš tokių kaip ši sąskaitų galima tiek daug sužinoti. Be galo daug. Toks popierius gali atskleisti, kiek žmonių tuo metu tarnavo Nakties sargyboje, kaip jie gyveno, kuo maitinosi…

— Maitinosi, — įsiterpė Jonas, — ir gyveno taip, kaip mes.

— Na, galbūt sužinotum netikėtų dalykų. Jonai, šitas rūsys — tikras lobis.

— Gal tu ir teisus, — Jono balse skambėjo abejonė. Lobis reiškė auksą, sidabrą ir brangakmenius, o ne dulkes, voratinklius ir trūnijančią odą.

— Žinoma, teisus, — išpyškino storulis. Už Joną buvo vyrėlesnis, pagal amžių jau suaugęs vyras, bet žiūrint į jį visada atrodydavo dar berniukas. — Radau piešinių, vaizduojančių veidus ant medžių kamienų, pasitaikė knyga apie miškavaikių kalbą… tokių neturi net Citadelė, senosios Valyrijos ritiniai, metų laikų apskaičiavimai, atlikti prieš tūkstantį metų mirusių meisterių…

— Kai grįšime, šitos knygos vis dar bus čia.

— Jeigu grįšime…

— Senasis Lokys ima du šimtus užsigrūdinusių vyrų, iš jų trys ketvirtadaliai žvalgų. Korinas Pusrankis iš Šešėlių bokšto atsives dar šimtą brolių. Tau bus taip saugu, tarsi būtum sugrįžęs pas savo lordą tėvą į jo pilį Rago Kalvoje.

Semvelis Tarlis vargais negalais išspaudė liūdną šypsnį.

— Ir tėvo pilyje niekada nesijaučiau labai saugus.

Dievai kartais krečia žiaurius pokštus , mąstė Jonas. Pipas ir Rupūžius nėrėsi iš kailio kaip įmanydami, kad tik galėtų dalyvauti didžiame žygyje, bet jiems buvo skirta likti Juodojoje pilyje. O štai drovaus storulio Semvelio Tarlio, kuris atvirai prisipažįsta esąs bailys ir žirgą valdo beveik taip pat prastai kaip kalaviją, lauks kerų kupina giria. Senasis Lokys ketino imti su savimi du narvus su varnais, kad keliaudamas galėtų pasiųsti apie save žinią. Meisteris Eimonas beveik nebematė ir buvo per daug silpnas keliauti, tad jo vietą turėjo užimti padėjėjas.

— Semai, mums reikia tavęs, kad prižiūrėtum varnus. Be to, kas nors turi padėti suvaldyti Greną, kad per daug neriestų nosies.

Semo pagurkliai suvirpėjo.

— Varnus gali prižiūrėti ir tu, ir Grenas. Bet kas, — atsakė jis su vos girdima neviltimi. — Parodyčiau, ką reikia daryti. Juk pažįsti raides, galėtum užrašyti lordo Mormonto pranešimus ne blogiau už mane.

— Aš — Senojo Lokio padėjėjas. Privalau tvarkyti jo ginklus, rūpintis jo žirgu, statyti palapinę. Paukščiams neturėsiu laiko. Semai, jau esi davęs priesaiką. Dabar tu — Nakties sargybos brolis.

— Nakties sargybos brolis neturėtų taip bijoti.

— Visi mes bijome. Jei nebijotume, būtume kvailiai.

Per pastaruosius porą metų pražuvo per daug žvalgų, net ir Bendžinas Starkas, Jono dėdė. Du dėdės vyrus jie rado girioje nužudytus, bet gilią naktį lavonai prisikėlė. Tai prisiminus, apdegę Jono pirštai ėmė trūkčioti. Sapnuose jis vis dar regėdavo tą padarą — negyvą Otorą liepsnojančiomis mėlynomis akimis ir šaltomis juodomis rankomis, tačiau Semui apie tai priminti jokiu būdu nereikėjo.

— Baimės nedera gėdytis, sakydavo man tėvas, svarbu, kaip ją pasitinkame. Eime, padėsiu tau surinkti žemėlapius.

Semas niūriai linktelėjo. Lentynos stovėjo taip glaudžiai, kad išeiti jie turėjo vienas paskui kitą. Durys iš rūsio vedė į vieną iš tunelių, kuriuos broliai vadino kirminų landomis — tai buvo po žeme vingiuojantys takai, jungiantys Juodosios pilies bokštus ir rūmus. Vasarą tose kirminų landose būdavo tuščia, tik lakstydavo žiurkės ir kitokia bjaurastis, tačiau žiemą viskas pasikeisdavo. Kai pusnys užaugdavo iki keturiasdešimties ar penkiasdešimties pėdų ir stūgaudavo iš šiaurės atlėkęs ledinis vėjas, tik tie tuneliai palaikydavo Juodosios pilies gyvybę.

Jau greitai , mąstė Jonas kopdamas su Semu aukštyn. Jau anksčiau jis matė pas meisterį Eimoną su žinia apie vasaros pabaigą atvykusį pasiuntinį — didįjį Citadelės varną, baltą ir tylų tarsi Vaiduoklis. Kadaise, dar vaikystėje, jis regėjo žiemą, bet visi sutarė, kad tada ji buvusi trumpa ir švelni. Šį kartą būsią kitaip. Jis jautė tai visu kūnu.

Lipti reikėjo stačiais akmeniniais laiptais, ir jų viršuje Semas pūškavo kaip kalvio dumplės. Lauke juos pasitiko gaivus vėjas, nuo jo gūsių Jono apsiaustas ėmė plasnoti ir pliaukšėti. Vaiduoklis miegojo išsitiesęs palei iš molio drėbtą svirno sieną, tačiau pasirodžius Jonui tuoj pat pabudo ir, stačiai iškėlęs papurusią baltą uodegą, atbėgo arčiau.

Semas prisimerkęs pažvelgė į Sieną. Ji dunksojo virš jų — septynių šimtų pėdų aukščio apledėjusi uola. Jonui ji kartais net atrodydavo gyva, tarsi vis kitokios nuotaikos. Vos tik pasikeisdavo šviesa, mainė spalvą ir Sienos ledas. Tai jis atrodydavo tamsiai mėlynas lyg sušalusi upė, tai purvinai baltas kaip senas sniegas, o debesiui užstojus saulę, patamsėdavo iki blyškiai pilko rauplėto akmens. Siena tęsėsi į rytus ir vakarus kiek tik akys užmato ir buvo tokia milžiniška, kad rąstiniai pilies namai ir akmeniniai bokštai atrodė menki ir mažučiai. Tai buvo pasaulio kraštas.

O mes ketiname žengti už jo.

Ryto danguje driekėsi pavieniai ploni pilki debesėliai, tačiau po jais ryškėjo ir blyški raudona linija. Juodieji broliai tą klajoklę vadino Mormonto deglu ir sakė (bet tik pusiau juokais), kad ją dievai bus atsiuntę nušviesti senajam kariui kelio per grėsmingą mišką.

— Kometa dabar tokia ryški, kad ji matoma ir dieną, — tarė Semas, knygų krūvele prisidengdamas akis.

— Pamiršk tą kometą, Senajam Lokiui reikia žemėlapių.

Priekyje šuoliavo Vaiduoklis. Aikštė šį rytą atrodė tuščia, nes daug brolių patraukė į viešnamį Kurmių mieste, kiti kapstėsi ieškodami paslėptų lobių ar gėrė tol, kol nebepastovėjo ant kojų. Su jais išėjo ir Grenas. Jo pirmojo žygio proga Pipas, Halderis ir Rupūžius pasisiūlė sumokėti už jo pirmąją moterį. Jie kvietė kartu ir Joną su Semu, tačiau Semas kekšių bijojo beveik taip pat, kaip ir baisiosios girios, o Jonui tokie reikalai apskritai nepatiko.

— Darykite ką tinkami, — pasakė jis Rupūžiui. — Aš esu davęs įžadą.

Praeinant pro septą, pasigirdo kelių balsų traukiama giesmė. Vieniems vyrams prieš mūšį reikia kekšių, kiti šaukiasi dievų . Kažin, kuriems vėliau būna geriau, svarstė Jonas. Septa jo neviliojo lygiai kaip ir viešnamis; jo dievų šventyklos buvo tyruose, kur savo baltas tarsi kaulas šakas skleidžia burtmedžiai. Septynetas už Sienos nebeturi galios, o mano dievai manęs lauks .

Šalia ginklinės seras Endrius Tartas darbavosi su keliais naujokais. Jie atkeliavo vakar vakare su Konviu, vienu iš tų brolių keliauninkų, kurie klajoja po Septynias Karalystes ir renka žmones tarnybai ant Sienos. Šį kartą jis atsivedė lazda pasiramsčiuojantį žilabarzdį, du šviesiaplaukius berniukus, atrodančius tarsi būtų broliai, purvinu aksomu vilkintį jauną puošeivą, skarmaluotą šleivakojį vyrą ir kažkokį išsiviepusį pakvaišėlį, kuris tikriausiai įsivaizdavo esąs tikras karžygys. Seras Endrius kaip tik įrodinėjo, kad taip manydamas jis klysta. Seras Endrius su savo auklėtiniais elgdavosi švelniau negu seras Aliseris Tornas kadaise, tačiau po jo pamokų mėlynių vis dėlto likdavo. Semas krūpčiojo nuo kiekvieno smūgio, bet Jonas Snou pratybas stebėjo dėmesingai.