George Martin - Karalių kova

— Milorde, kodėl pasakojote man visa šitai apie meisterį Eimoną?

— Negi reikia kokių nors priežasčių? — Mormontas pasisuko krėsle raukydamasis. — Tavo brolis Robas karūnuotas Šiaurės karalium. Tuo esate su Eimonu panašūs. Turite brolį karalių.

— Panašūs ir dar kai kuo, — atsiliepė Jonas. — Priesaika.

Senasis Lokys garsiai prunkštelėjo, varnas suplasnojęs pakilo ir apsuko ratą palubėje.

— Jei už kiekvieną mano akyse sulaužytą priesaiką gaučiau po vyrą, Sienai gynėjų niekada nepritrūktų.

— Visada žinojau, kad Robas bus Vinterfelo lordas.

Mormontas švilptelėjo, paukštis vėl atskrido ir nutūpė jam ant rankos.

— Lordas — tai viena, o karalius — visai kas kita. — Ištraukęs iš kišenės, jis pakišo varnui saują kukurūzų. — Tavo brolis bus išpuoštas šilkais, atlasais ir aksomais, žėrės šimtais įvairiausių spalvų, o tu gyvensi ir mirsi vilkėdamas juodus grandininius marškinius. Jis ves kokią dailią princesę, kuri pagimdys jam sūnų. Tu žmonos neturėsi ir niekada ant rankų nesūpuosi savo kraujo kūdikio. Robas valdys, tu tarnausi. Žmonės tave pravardžiuos varna. Į jį kreipsis „jūsų malonybe“. Dainiai garbstys kiekvieną jo žingsnį, o tavo žygdarbiai liks niekam nežinomi. Na, pasakyk, kad dėl viso to nesikamuoji, Jonai… o aš paskelbsiu tave didžiausiu melagiu ir žinau, kad būsiu teisus.

Jonas išsitiesė virpėdamas tarsi įtempta lanko templė.

— O jeigu ir kamuojuosi, ką turėčiau daryti, būdamas štai toks pavainikis?

— Tai ką gi tu darysi? — paklausė Mormontas. — Būdamas štai toks pavainikis?

— Kamuosiuos, — atsakė Jonas, — ir laikysiuos savo priesaikos.

Jos sūnaus karūna buvo ką tik nukalta, ir Ketlinai Stark atrodė, kad savo svoriu ji smarkiai spaudžia Robui galvą.

Senoji Žiemos karalių karūna pradingo prieš tris šimtus metų, patekusi į Eigono Užkariautojo rankas, kai Torenas Starkas atsiklaupęs pripažino jo valdžią. Niekas nežinojo, kur Eigonas ją dėjo. Lordo Hosterio kalvis darbą atliko gerai, ir Robo karūna atrodė lygiai tokia pat, kaip ji vaizduojama sakmėse apie Starkų karalius senovėje: iš bronzos nukaltas atviras vainikas su išraižytomis Pirmųjų Žmonių runomis ir devyniais kalavijo pavidalo dantimis. Nepuošė jos nei auksas, nei sidabras, nei brangieji akmenys: žiemos metalai — tai bronza ir geležis, tamsūs ir tvirti, kad atsilaikytų prieš šaltį.

Visiems susirinkusiems į didžiąją Riverano menę belaukiant, kol bus atvestas belaisvis, Ketlina matė, kad Robas karūną nustūmė atgal, ant tankios kaštoninių plaukų kupetos. Po valandėlės vėl patraukė į priekį, paskui dar pasuko per ketvirtį apskritimo, tarsi tada ji galėtų patogiau priglusti prie galvos. Nešioti karūną — nelengvas dalykas , pagalvojo Ketlina, ypač penkiolikamečiam berniukui .

Sargybiniams įvedus belaisvį, Robas liepė atnešti jo kalaviją. Oliveris Frėjus padavė jį rankena į priekį, o jos sūnus ištraukė ginklą iš makštų ir nuogą pasidėjo sau ant kelių — tai buvo grėsmingas įspėjimas, kurį turėjo matyti visi.

— Jūsų malonybe, štai žmogus, kurį kvietėte, — paskelbė seras Robinas Rigeris, Tulių apsaugos kapitonas.

— Klaupkis prieš karalių, Lanisteri! — riktelėjo Teonas Greidžojus. Seras Robinas privertė kalinį kristi ant kelių.

Jis neatrodo panašus į liūtą, toptelėjo Ketlinai. Šitas seras Kleosas Frėjus buvo ledi Dženos sūnus, o ši — lordo Taivino Lanisterio sesuo, tačiau Kleosas nepasižymėjo nė vienu garsiojo Lanisterių grožio bruožu — nei šviesiais plaukais, nei žalsvomis akimis. Iš savo tėvo sero Emono Frėjaus, senojo lordo Valderio sūnaus, buvo paveldėjęs neklusnias rudas garbanas, menką smakrą ir pailgą veidą. Jo akys buvo blausios, pavandenijusios, regis, jis niekaip negalėjo liautis mirksėjęs, bet gal tik dėl šviesos. Riverano požemiai tamsūs, drėgni… o šiais laikais dar ir prigrūsti kalinių.

— Stokitės, sere Kleosai, — jos sūnus kalbėjo lediniu balsu, nors ir ne taip šaltai, kaip būtų kalbėjęs jo tėvas, tačiau tai jau buvo toli gražu ne penkiolikametis berniukas. Karas jį pavertė vyru gerokai anksčiau. Ryto šviesa neryškiai atsispindėjo nuo plieninių ašmenų, gulinčių jam ant kelių.

Tačiau serui Kleosui Frėjui nerimą kėlė ne kalavijas; jis žiūrėjo į žvėrį. Į Pilkąjį Vėją — taip jos sūnus vadino tą didvilkį. Didesnis už bet kurį skaliką, grakštus, lieknas ir tamsus tarsi dūmas, gelsvomis lydyto aukso akimis. Žvėriui nutipenus apuostyti belaisvio riterio, visi esantys salėje pajuto baimės kvapą. Seras Kleosas nelaisvėn pateko per mūšį prie Kuždesių girios, Pilkasis Vėjas tada perplėšė gerkles bent pustuziniui vyrų.

Riteris pašoko traukdamasis taip spėriai, kad kai kurie žiūrintys garsiai susijuokė.

— Dėkoju jums, milorde.

— Jūsų malonybe, — sudundėjo lordas Amberis, Didysis Džonas, skambiausias balsas iš Robo vasalų… na, ir ištikimiausias bei smarkiausias, bent jau pats taip tvirtino. Jis pirmasis paskelbė jos sūnų Šiaurės karalium ir neketino leisti nė menkiausiu žodeliu įžeisti naujojo valdovo garbės.

— Jūsų malonybe, — kuo skubiau pasitaisė seras Kleosas. — Prašau man atleisti.

Na ne, šitas — ne drąsuolis , mąstė Ketlina. Tiesą sakant, labiau Frėjus, ne Lanisteris. Jo pusbrolis Karalžudys elgtųsi kitaip. Per jo dailiai sukąstus dantis tokio pagarbaus kreipinio išgauti niekada nepavyktų.

— Liepiau jus atvesti čionai iš požemio, kad nugabentumėte į Karaliaus Uostą mano laišką savo pusseserei Sersėjai Lanister. Keliausite su taikos vėliava, lydimas trisdešimties mano geriausių vyrų.

Seras Kleosas aiškiai lengviau atsiduso.

— Su didžiausiu džiaugsmu pristatysiu jūsų malonybės laišką karalienei.

— Manau, suprantate, — tarė Robas, — kad nedovanoju jums laisvės. Jūsų senelis lordas Valderis prisiekė man paramą savo ir Frėjų giminės vardu. Daugelis jūsų pusbrolių ir dėdžių kovėsi su mumis Kuždesių girioje, bet jūs pasirinkote vietą po liūto vėliava. Todėl esate Lanisteris, o ne Frėjus. Noriu, kad riterio garbe prisiektumėt, jog įteikęs mano laišką grįšite su karalienės atsakymu ir toliau būsite belaisvis.

— Prisiekiu, — iš karto atsakė seras Kleosas.

— Jūsų žodžius girdėjo kiekvienas žmogus, esantis šioje menėje, — įspėjo Ketlinos brolis seras Edmuras Tulis, kalbantis Riverano ir Trišakio lordų vardu vietoj jų mirštančio tėvo. — Jeigu negrįšite, visas kraštas žinos, kad sulaužėte duotą žodį.

— Padarysiu viską taip, kaip pasižadėjau, — išdidžiai pareiškė seras Kleosas. — Kas rašoma laiške?

— Tai taikos pasiūlymas, — laikydamas kalaviją rankoje, Robas atsistojo. Jam iš šono atsirado Pilkasis Vėjas. Menė nuščiuvo. — Perduokite karalienei regentei, kad jeigu ji priims mano sąlygas, šį kalaviją įsikišiu į makštis ir užbaigsiu mūsų karą.

Ketlina menės gale pastebėjo aukštą liesą lordo Rikardo Karstarko figūrą; prasibrovęs pro sargybinių gretą, jis žengė pro duris lauk. Visi kiti nė nekrustelėjo. Robas to sumišimo nepaisė.

— Oliveri, raštą! — įsakė jis.

Ginklanešys paėmė kalaviją ir įteikė suvyniotą pergamentą.

Robas ritinį išvyniojo.

— Visų pirma, karalienė privalo paleisti mano seseris ir pasirūpinti jų kelione per jūrą iki Baltojo Uosto. Savaime suprantama, Sansos ir Džofrio Barateono sužadėtuvės nutrūksta. Gavęs žinią iš savo pilies valdytojo, kad abi seserys laimingai grįžo į Vinterfelą, paleisiu laisvėn karalienės pusbrolius, Vilemą Lanisterį ir jūsų brolį Tioną Frėjų, taip pat duosiu jiems palydą iki Kasterlių Uolos ar kokios kitos vietos jos nuožiūra.