George Martin - Karalių kova

— Ką apie juos manai, Snou? — ginklinės tarpduryje stovėjo Donalas Nojus, po odine prijuoste iki pusės nuogas, jo kairės rankos strampas šį kartą kyšojo nepridengtas. Storas pilvas, krūtinė kaip statinė, suplota nosis, juodais šeriais apšepęs žandikaulis — vargu ar kas būtų pavadinęs jį gražuoliu, bet Jonas džiaugėsi jį matydamas. Ginklininkas ne kartą pasirodė esąs geras draugas.

— Jie atsiduoda vasara, — tarė Jonas, o seras Endrius tuo metu smogė priešininkui, ir šis krito ant žemės paslikas. — Kur Konvis tokių surado?

— Vieno lordo požemyje prie Kirų miesto, — atsiliepė kalvis. — Plėšikas, barzdaskutys, elgeta, du našlaičiai ir vaikinukas kekšius. Štai su tokiais turime ginti kraštus, kur žmonės gyvena.

— Nieko, tiks, — Jonas šyptelėjo Semui. — Ir mes tikome.

Nojus prisitraukė jį arčiau.

— Girdėjai kalbas apie savo brolį?

— Vakar vakare.

Konvis ir jo naujokai, atkeliavę į šiaurę, papasakojo naujienų, tad bendrojoje menėje visi tik apie tai ir kalbėjo. Jonas dar negalėjo susigaudyti, ką jam apie tai galvoti. Robas — karalius? Brolis, su kuriuo žaista, peštasi, kartu pirmą kartą ragauta vyno? Bet ne motinos pieno, ne. Vadinasi, dabar Robas gurkšnos vasarvynį iš brangakmeniais nusagstytų taurių, o aš klūposiu prie kokio upelio ir, pasėmęs rieškučiomis, čiulpsiu tirpstantį sniegą .

— Robas bus geras karalius, — taikiai tarė jis.

— Ar tikrai? — kalvis atvirai žvelgė į Joną. — Tikėkimės, kad taip ir bus, vaikine, bet kadaise tą patį būčiau galėjęs pasakyti ir apie Robertą.

— Sako, tu jam nukalei kovos kūjį, — prisiminė Jonas.

— Taigi. Buvau jo žmogus, Barateonų žmogus, kalvis ir ginklininkas Vėtrų Gūžtoje, bet paskui netekau rankos. Esu toks senas, kad atsimenu lordą Stefoną, kurį vėliau pasiglemžė jūra, o tris jo sūnus pažįstu nuo tada, kai jie dar tik gavo vardus. Štai ką tau pasakysiu — užsidėjęs tą karūną, Robertas pasidarė visai kitoks žmogus. Kai kurie vyrai tarsi kalavijai — sutverti mūšiui. Pakabini tokį ant sienos, o jis ir surūdija.

— O kaip jo broliai?

Ginklininkas valandėlę mąstė.

— Robertas buvo tikras plienas. Stanis — grynas ketus, juodas, tvirtas, žinoma, kietas, bet trapus — su ketumi taip būna. Nelinksta, bet lūžta. O Renlis, tas tai kaip varis, ryškus, švytintis, gražus pažiūrėti, bet iš tikrųjų ne kažin ko vertas.

Iš kokio metalo Robas? Bet Jonas nutylėjo. Nojus buvo Barateonų žmogus; ko gero, jis Džofrį laikė teisėtu karalium, o Robą — išdaviku. Nakties sargybos brolijoje galiojo nerašytas susitarimas niekada per daug nesigilinti į tokius dalykus. Prie Sienos susirinkdavo vyrai iš visų Septynių Karalysčių, tad senus ryšius ir ištikimybes pamiršti būdavo nelengva, kad ir kiek kartų visi prisiekdavo… Jonas ir pats tai buvo patyręs. Štai net ir Semas — jo tėvo giminė buvo prisiekusi Haigardenui, kurio galva lordas Tairelis rėmė karalių Renlį. Apie tokius reikalus geriau nekalbėti. Nakties sargyba nepalaikė nė vienos pusės.

— Mūsų laukia lordas Mormontas, — tarė Jonas.

— Na, nekliudysiu jums patekti pas Senąjį Lokį, — Nojus paplojo jam per petį ir nusišypsojo. — Tegu rytoj su jumis keliauja dievai, Snou. Susigrąžink tą savo dėdę, girdi?

— Būtinai, — pažadėjo Jonas.

Po gaisro, nusiaubusio jo bokštą, lordas vadas Mormontas buvo įsikūręs Karaliaus bokšte. Vaiduoklį Jonas paliko prie durų šalia sargybinių.

— Ir vėl laiptai, — pradėjus lipti, gailiai pratarė Semas. — Nekenčiu laiptų.

— Ką gi, girioje jų tikrai nebus.

Įžengusius į menę juos tučtuojau pastebėjo varnas.

— Snou , — klyktelėjo paukštis.

Mormontas nutraukė pokalbį.

— Ilgokai užtrukote su tais žemėlapiais. — Jis nustūmė į šalį pusryčių likučius, padarydamas ant stalo vietos. — Klokite juos čionai. Peržiūrėsiu vėliau.

Torinas Smolvudas, liesas raumeningas žvalgas smulkiu smakru ir dar smulkesne burna, besislepiančia po skysta barzdele, šaltai nužvelgė abu atėjusius. Anksčiau jis buvo vienas Aliserio Torno parankinių ir nemėgo nei Jono, nei Semo.

— Lordo vado vieta — Juodojoje pilyje, jis turi valdyti ir vadovauti, — kalbėjo jis Mormontui nekreipdamas dėmesio į jaunuosius brolius. — Taip bent atrodo man.

Varnas suplasnojo dideliais juodais sparnais.

— Man, man, man.

— Jei kada būsi lordas vadas, galėsi elgtis kaip tinkamas, — pareiškė Mormontas žvalgui, — tačiau man atrodo, kad dar nesu miręs ir broliai dar nepaskyrė tavęs į mano vietą.

— Dabar, kai Benas Starkas dingęs, o seras Džeremis žuvęs, aš esu pirmasis žvalgas, — užsispyręs tvirtino Smolvudas. — Todėl turiu vadovauti žygiui.

Mormontui tokios išvados netiko.

— Išsiunčiau į žygį Beną Starką, dar anksčiau serą Veimarą. Nesirengiu jiems iš paskos siųsti tavęs, kad turėčiau, likęs čia, sėdėti ir svarstyti, ar jau užtektinai laiko praėjo, ar jau laikyti jus dingusiais, — atšovė jis. — Be to, Starkas lieka pirmasis žvalgas, kol nebūsime tvirtai įsitikinę, kad jis nebegyvas. Jei tokia diena ateis, jo įpėdinį skirsiu aš, o ne tu. Dabar nebegaišink man laiko. Išjojame švintant, gal pamiršai?

Smolvudas atsistojo.

— Kaip milordas įsakys.

Išeidamas jis susiraukęs pažvelgė į Joną, tarsi šis būtų kažkaip dėl to kaltas.

— Pirmasis žvalgas! — Senojo Lokio akys užkliuvo už Semo. — Jau verčiau pirmuoju žvalgu paskirsiu tave. Jis turi įžūlumo sakyti man į akis, kad esu per daug senas joti į žygį. Vaikine, ar atrodau tau senas?

Plaukai, nuslinkę nuo jo dėmėto viršugalvio, susitelkė po smakru į pasišiaušusią žilą barzdą, dengiančią beveik visą krūtinę. Jis iš visų jėgų dunkstelėjo kumščiu į ją.

— Ar atrodau paliegęs?

Semas prasižiojo, bet tik negarsiai cyptelėjo. Senasis Lokys jam kėlė siaubą.

— Ne, milorde, — skubiai įsiterpė Jonas. — Atrodote stiprus kaip… na…

— Gerai, nereikia manęs apgaudinėti, Snou, juk žinai, kad šito nepakenčiu. Pažiūrėkime į tuos žemėlapius. — Mormontas atsainiai pasklaidė juos, vos mesdamas akį į kiekvieną ir suniurnėdamas. — Ar tai viskas, ką radote?

— Aš… mi-mi-milorde, — sumikčiojo Semas, — buvo… buvo jų ir daugiau, b-b-bet… netvarka…

— Šitie labai seni, — nepatenkintas tarė Mormontas, o jo varnas pritarė šaižiai klykdamas: — Seni, seni.

— Kaimai galbūt atsiranda ir išnyksta, tačiau kalnai ir upės bus ten, kur ir anksčiau, — pasakė Jonas.

— Teisybė. Tarli, ar jau išsirinkai varnus?

— M-m-meisteris Eimonas n-n-nori išrinkti juos sutemus, kai p-p-alesins.

— Man reikia pačių geriausių. Turi būti gudrūs paukščiai ir tvirti.

— Tvirti , — pritarė jo paties paukštis, kedendamas snapu sau plunksnas. — Tvirti , tvirti .

— Jei kartais mus visus tenai nugalabytų, noriu, kad mano įpėdinis žinotų, kur ir kaip mes kritome.

Kalbos apie nugalabijimą iš Semvelio Tarlio atėmė žadą. Mormontas palinko priekin.

— Tarli, vaikystėje, kai buvau perpus už tave jaunesnis, mano ledi motina sakydavo, kad jei stypsosiu išsižiojęs, žebenkštis gali mano burną supainioti su savo urvu ir įšokti man į gerklę. Jei nori ką nors sakyti — sakyk. O jei ne, tai saugokis žebenkščių, — jis šiurkščiai mostelėjo Semui eiti. — Gana čia su tavimi, neturiu kada užsiiminėti kvailystėmis. Tikriausiai meisteris turi tau kokio darbo.

Semas nurijo seiles, atsitraukė atbulas ir iškūrė taip skubėdamas, kad vos nesuklupo ant slenksčio.