George Martin - Karalių kova

Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Ketlina pakėlė galvą.

— Kalbėjote apie naujienas, kurias Robui būtina išgirsti?

Lordas Hosteris sudejavo ir pasirito ant šono, tarsi būtų išgirdęs.

Brindenas atsistojo.

— Išeikime laukan. Geriau jo nežadinkime.

Ketlina išėjo paskui jį į akmeninį balkoną, trikampiu, lyg laivo pirmagalys, išsikišusį iš pastato sienos. Jos dėdė susiraukęs pažvelgė aukštyn.

— Dabar ji matoma jau ir dieną. Mano vyrai vadina ją Raudonąja Žinia… tačiau ką ji skelbia?

Ketlina pakėlė akis į tamsiai mėlyną dangų, kur nutįso blausiai raudona kometos linija — tarsi ilgas rėžis dievo veide.

— Didysis Džonas Robui aiškino, kad senieji dievai išskleidė raudoną keršto už Nedą vėliavą. Edmuras mano, kad tai ženklas, lemiantis Riverano pergalę, — jis regi žuvį ilga uodega ir Tulių spalvas — raudoną mėlyname fone, — ji atsiduso. — Norėčiau ir aš taip tvirtai tikėti. Tamsiai raudona — tai ir Lanisterių spalva.

— Tas daiktas nėra tamsiai raudonas, — atsiliepė seras Brindenas. — Ir ne Tulių spalvos, ne raudono upės purvo. Ten, vaikeli, kraujas, ištiškęs per visą dangų.

— Mūsų kraujas ar jų?

— Nejaugi būna karų, kai liejasi tik vienos pusės kraujas? — jos dėdė papurtė galvą. — Upių žemės skęsta kraujyje, aplink Dievo Akį visur siaučia liepsnos. Mūšiai išplito į pietus nuo Juodųjų Vandenų ir į šiaurę už Trišakio, beveik iki Dvynių. Markas Paiperis su Karilu Vensu pasiekė keletą nereikšmingų pergalių, o tas pietietis lordvaikis Berikas Dondarionas vis puldinėja plėšikautojus, iškapodamas lordo Taivino maisto paieškos būrius ir vėl išnykdamas miškuose. Kalbama, esą seras Bertonas Kreikholas gyrėsi Dondarioną nužudęs, kol su visu pulku neįžygiavo į vienus lordo Beriko spąstus, ir ten krito jo vyrai visi iki vieno.

— Pas tą lordą Beriką atsidūrė kai kurie Nedo kariai iš Karaliaus Uosto, — prisiminė Ketlina. — Tesaugo juos dievai.

— Jeigu tai, kas apie juos pasakojama, yra tiesa, tai Dondarionas ir tas raudonas žynys, kur kartu su juo kaunasi, pakankamai protingi ir gudriai apsisaugo, — tarė jos dėdė, — tačiau su tavo tėvo vasalais reikalai liūdnesni. Robas jokiu būdu neturėjo leisti jiems išvykti. Dabar jie pasklido į šalis lyg putpelės, kiekvienas stengiasi apsaugoti savus, bet tai kvailystė, Kete, tikra kvailystė. Jonosas Brakenas buvo sužeistas tarp savo pilies griuvėsių, jo sūnėnas Hendris žuvo. Titas Blekvudas išvijo Lanisterius iš savo žemių, bet jie išsivedė visas karves iki paskutinės, visas kiaules, išsėmė grūdus iš aruodų, tad jam nebeliko ką ginti, išskyrus Varnamedį ir išdegusius tyrus. Dario vyrai atmušė savo lordo pilį, bet išlaikė ją tik porą savaičių, o tada juos užgriuvo Gregoris Kligeinas ir išžudė visą įgulą, net ir patį lordą.

Ketlina sustingo iš siaubo.

— Daris buvo dar visai vaikas.

— Taigi, ir net paskutinis savo giminėje. Už berniuką buvo galima gauti puikią išpirką, bet ką auksas reiškia tokiam apsiputojusiam šuniui kaip Gregoris Kligeinas? Prisiekiu, to žvėries galva taptų puikia dovana visiems krašto žmonėms.

Ketlina žinojo, kokia prasta šlovė sklinda paskui serą Gregorį, bet vis dėlto…

— Nekalbėk man apie galvas, dėde. Sersėja Nedo galvą pamovė ant smaigo virš Raudonosios pilies sienų ir paliko varnoms ir musėms. — Net ir dabar jai vis dar buvo sunku patikėti, kad jo iš tiesų nebėra. Kartais naktį ji pabusdavo tamsoje, ir akimirką atrodydavo, kad ras jį šalia. — Kligeinas tėra tik lordo Taivino įrankis.

Tikrąjį pavojų, Ketlinos nuomone, kėlė Taivinas Lanisteris — Kasterlių Uolos lordas, Vakarų sergėtojas, karalienės Sersėjos, Džeimio Lanisterio ir Tiriono Kipšo tėvas, naujojo berniuko karaliaus Džofrio Barateono senelis.

— Tai tiesa, — pripažino seras Brindenas. — O Taivinas Lanisteris tikrai nekvailas. Sėdi saugiai už Harenholo sienų, maitina kariuomenę mūsų derliumi, o ko nepaima — sudegina. Gregoris — ne vienintelis jo nuo grandinės paleistas žvėris. Krašte siaučia ir seras Eimoris Lorčas, ir kiti samdiniai iš Kohoro, kurie stengiasi ne nužudyti priešą, bet jį suluošinti. Mačiau, ką jie palieka praeidami. Ištisi kaimai nuniokoti ugnies, moterys išprievartautos ir išniekintos, sukapoti vaikai palikti gulėti, kad priviliotų vilkus ir sulaukėjusius šunis… Tokio vaizdo neištvertų net mirusieji.

— Šitai išgirdęs Edmuras įtūš.

— O lordas Taivinas kaip tik šito ir trokšta. Net bauginimas turi tam tikrą tikslą, Kete. Lanisteris nori, kad stotume į kovą.

— Robas ketina tokį jo norą įvykdyti, — tarė Ketlina virpėdama. — Sėdėdamas čia, jis vis labiau nerimsta, tad ir Edmuras, ir Didysis Džonas ragins jį eiti pirmyn.

Jos sūnus laimėjo dvi didžias pergales — sutriuškino Džeimį Lanisterį Kuždesių girioje ir privertė bėgti jo be vado likusią kariuomenę Stovyklų mūšyje prie Riverano sienų, bet, pasiklausius kai kurių jo vasalų kalbų, jį jau derėjo garbinti kaip naująjį Eigoną Užkariautoją.

Tankūs žili Brindeno Juodosios Žuvies antakiai išsirietė puslankiu.

— Na ir ką, tikri kvailiai. Kete, pirmoji mano taisyklė kare — jokiu būdu nepasiduok priešo norui. Lordas Taivinas norėtų kautis ten, kur jam patogiau. Jis nori, kad pultume Harenholą.

— Harenholą?

Bet kuris vaikas Trišakyje girdėjo pasakojimų apie tą didžiulę tvirtovę, karaliaus Hareno Juodojo pastatytą prie Dievo Akies vandenų prieš tris šimtus metų, kai Septyniose Karalystėse iš tiesų buvo septynios karalystės, o upių žemes valdė geležies žmonės iš salų. Apimtas didybės Harenas užsimanė, kad jo pilis ir bokštai būtų aukščiausi visame Vesterose. Prireikė keturiasdešimties metų, kol ta pilis tarsi milžiniškas šešėlis iškilo ant ežero kranto, ir visą tą laiką Hareno pulkai siaubė kaimynus, gabendami iš jų akmenis, medieną, auksą ir darbininkus. Tūkstančiai belaisvių mirė jo akmens skaldyklose grandinėmis prikaustyti prie vilktuvų ar kamuodamiesi tų penkių bokštų statyboje. Žiemą juos svilino speigas, vasarą — kaitra. Tris tūkstančius metų augusius burtmedžius kirto sijoms ir gegnėms. Dėl savo nuostabios svajonės Harenas nuskurdino ir upių žemes, ir Geležies salas. Bet tą pačią dieną, kai pagaliau Harenholas buvo baigtas ir karalius Harenas atvyko jame apsigyventi, Karaliaus Uoste išsilaipino Eigonas Užkariautojas.

Ketlina dar atminė, kaip senoji auklė Vinterfele pasakodavo tą istoriją jos vaikams. „Ir karalius Harenas įsitikino, kad storos sienos ir aukšti bokštai prieš drakonus nieko nereiškia, — taip visada baigdavosi jos pasakojimas, — nes drakonai skraido.“ Harenas ir visi jo palikuonys žuvo liepsnose, kurios prarijo visą milžinišką tvirtovę, nuo tų laikų blogai baigė ir visos Harenholą valdžiusios giminės. Gal ta pilis ir buvo galinga, bet tai — tamsi vieta. Ir prakeikta.

— Nenorėčiau, kad Robas stotų į mūšį tų sienų šešėlyje, — sutiko Ketlina. — Dėde, turime kažko imtis.

— Ir kuo skubiau, — pritarė seras Brindenas. — Vaikeli, dar nepasakiau to, kas blogiausia. Į vakarus mano pasiųsti žmonės grįžo su žinia, kad Kasterlių Uoloje renkasi nauja kariauna.

Dar viena Lanisterių kariuomenė. Nuo tos minties jai pasidarė bloga.

— Reikia tuojau pat pranešti Robui. Kas jai vadovaus?

— Sako, kad seras Stafordas Lanisteris. — Jis pažvelgė tolyn, į upes; vėjas pleveno jo raudoną ir mėlyną apsiaustą.

— Dar vienas sūnėnas?

Kasterlių Uolos Lanisteriai buvo šėtoniškai didelė ir vaisinga giminė.