George Martin - Karalių kova

— Pusbrolis, — pataisė seras Brindenas. — Lordo Taivino velionės žmonos brolis, tad giminystė dviguba. Jau senas ir ne itin protingas, bet turi sūnų. Serą Deiveną, šis pavojingesnis.

— Tada tikėkimės, kad kariuomenę į mūšį ves tėvas, o ne sūnus.

— Dar turime šiek tiek laiko, kol reikės su jais kautis. Jų žmonės — tai samdiniai, laisvieji raiteliai ir žali berneliai iš Lanisporto landynių. Serui Stafordui reikės pasirūpinti, kad jie gautų ginklų ir būtų apmokyti, tik tada jis galės galvoti apie kovą… ir nepainiokime, lordas Taivinas — tai ne Karalžudys. Jis veiks apgalvotai ir neskubės. Kantriai lauks, kol išžygiuos seras Stafordas, ir tik tada pajudės iš už Harenholo sienų.

— Nebent… — tarstelėjo Ketlina.

— Nagi, nagi, — paragino seras Brindenas.

— Nebent būtų priverstas palikti Harenholą, — pasakė ji, — dėl kokios kitos grėsmės.

Dėdė žvelgė į ją susimąstęs.

— Lordas Renlis.

— Karalius Renlis.

Jeigu ji ketina prašyti to žmogaus pagalbos, privalo pripažinti tą titulą, kurį jis sau priskyrė.

— Gal ir taip, — Juodoji Žuvis grėsmingai šyptelėjo. — Tačiau jis už tai pageidaus ką nors gauti.

— Pageidaus to, ko nori visi karaliai, — tarė Ketlina. — Priesaikos.

Janas Slintas buvo mėsininko sūnus ir juokdavosi taip, tarsi kapotų mėsą.

— Dar vyno? — pasiteiravo Tirionas.

— Neturėčiau prieštarauti, — atsiliepė lordas Janas tiesdamas taurę. Sudėjimu jis priminė statinę, gal todėl jam daug tilpdavo. — Tikrai neturėčiau prieštarauti. Puikus raudonasis. Matyt, iš Arboro?

— Iš Dorno. — Tirionas mostelėjo, tarnas prišoko su ąsočiu. Mažojoje menėje jiedu su lordu Janu buvo vieni, neskaitant tarnų, prie nedidelio stalo, kurį apšvietė žvakės, o viską aplinkui gaubė tamsa. — Labai retas. Nedažnai rasi Dorno vyno, kurio skonis būtų toks sodrus.

— Sodrus, — tarė lordas varlę primenančiu veidu, kaip reikiant gurkštelėdamas vyno. Ne, siurbčioti jis nemėgo, tas Janas Slintas. Tirionas tai pastebėjo iš karto. — Taip, sodrus, kaip tik šito žodžio ieškojau, kaip tik šito žodžio. Turite dovaną rasti žodžių, lorde Tirionai, drįsčiau sakyti. Ir nuostabiai pasakojate. Iš tiesų nuostabiai.

— Man malonu, kad taip galvojate… bet aš ne lordas, kaip jūs. Pakaks ir paprastai — Tirionas, lorde Janai.

— Kaip pageidausite. — Jis vėl atsigėrė, laistydamas vyną ant juodo atlaso liemenės. Dar vilkėjo trumpą aukso spalvos audinio apsiaustą, susegtą mažute ietimi, kurios smaigalį dengė tamsiai raudonas emalis. Lordas Slintas buvo akivaizdžiai girtutėlis.

Tirionas užsidengė burną ir mandagiai atsiraugėjo. Skirtingai nuo Slinto, vyno jis taip uoliai neskanavo, tačiau buvo labai visa ko pilnas. Vos apsigyvenęs Rankos bokšte, jis iš karto išklausinėjo, kas mieste geriausia virėja, ir tučtuojau ją pasisamdė. Šį vakarą jiems buvo patiekta jaučio uodegų sriubos, vasaros žalėsių su karijų riešutais, vynuogėmis, raudonaisiais pankoliais ir trupintu sūriu, karšto apkepo su krabais, moliūgų su prieskoniais bei aliejuje keptų putpelių. Kiekvienam patiekalui buvo skirtas vis kitoks vynas. Lordas Slintas tikino dar niekada taip puikiai nevalgęs.

— Be abejo, atsigriebsite gyvendamas Harenhole, — tarė Tirionas.

— Tai jau būtinai. Galbūt reikėtų prikalbinti tą jūsų virėją pereiti tarnauti pas mane, kaip manote?

— Karai kartais kyla ir dėl menkesnių dalykų, — pasakė Tirionas, ir abu ilgai ir skaniai juokėsi. — Esate drąsus vyras, jei ryžtatės kraustytis į Harenholą. Niūroka vieta, didžiulė… brangi išlaikyti. Dar sako, esą ji prakeikta.

— Negi turėčiau bijoti akmenų krūvos? — pagalvojęs apie tai, Slintas net šūktelėjo. — Drąsus vyras, sakote? Turi būti drąsus, jei nori iškilti. Kaip kad aš iškilau. Taip, iki Harenholo! O kodėl gi ne? Jūs tai suprantate. Jūs taip pat drąsus, aš tai jaučiu. Gal ir nedidukas, bet drąsus.

— Jūs per daug malonus. Dar vyno?

— Ne. Ne, iš tiesų, aš… ak, tebus dievai prakeikti, taip. Kodėl gi ne? Drąsūs vyrai geria nesivaržydami.

— Tikrai. — Tirionas pripildė lordo Slinto taurę iki kraštų. — Žiūrinėjau vardus žmonių, kuriuos nurodėte kaip galinčius užimti jūsų pareigas — tapti miesto sargybos vadu.

— Geri vyrai. Puikūs. Tiks bet kuris iš tų šešių, bet aš pasirinkčiau Alarą Dimą. Mano dešinioji ranka. Labai labai geras vyras. Ištikimas. Skirkite jį ir nesigailėsite. Jeigu tik jis bus priimtinas karaliui.

— Žinoma, — Tirionas truputį gurkštelėjo iš savo taurės. — Galvojau apie serą Džeisliną Baivoterį. Jis trejus metus tarnavo kapitonu prie Purvo vartų, narsiai kovėsi per Beilono Greidžojaus sukilimą. Karalius Robertas prie Paiko pakėlė jį į riterius. Tačiau jo vardo jūsų sąraše nėra.

Lordas Janas Slintas nugėrė didelį gurkšnį vyno ir kelias akimirkas pateliūskavo burnoje prieš nurydamas.

— Baivoteris. Ką gi. Drąsus vyras, tikrai, bet… labai jau nelankstus. Turi keistenybių. Vyrai jo nemėgsta. Dar ir luošas, prie Paiko neteko rankos, už tai ir tapo riteriu. Prasti mainai, jei norite žinoti, ranka už „serą“, — jis nusijuokė. — Seras Džeislinas, mano akimis, labai jau geros nuomonės apie save ir savo garbę. Verčiau palikite tą vyrą ramybėje, milor… Tirionai. Alaras Dimas — štai kas jums tinkamiausias.

— Man sakė, kad Dimas gatvėse ne itin mylimas.

— Jo bijo. Tai kur kas geriau.

— Girdėjau apie jį dar kažką. Tarsi koks kivirčas viešnamyje?

— Ak, tas. Jis dėl to nekaltas, milor… Tirionai. Ne. Jis visai nesiruošė žudyti tos moters, ji pati dėl to kalta. Jis įspėjo ją, kad pasitrauktų ir leistų jam atlikti pareigą.

— Na, vis dėlto… motinos, vaikai, jam turėjo ateiti į galvą, kad ji mėgins gelbėti tą kūdikį, — Tirionas nusišypsojo. — Paragaukite sūrio, nuostabiai dera su šituo vynu. Sakykite, kodėl pasirinkote Dimą tokiai bjauriai užduočiai?

— Geras vadas pažįsta savo vyrus, Tirionai. Vieni tinkami vienam darbui, kiti — kitam. Nudėti kūdikį, ir dar žindomą — čia reikia ypatingo žmogaus. Ne kiekvienas vyras to imtųsi. Net jeigu tai šiaip kokia kekšė su savo išpera.

— Manau, kad taip ir yra, — tarė Tirionas girdėdamas tik žodžius „šiaip kokia kekšė“ ir galvodamas apie Šają, o dar anksčiau — Tišą, ir visas kitas moteris, kurioms jis per daugelį metų dalijo savo pinigus ir sėklą.

— Rūstus vyras rūsčiam darbui — toks yra tas Dimas, — varė toliau Slintas nieko nepastebėdamas. — Daro kaip liepiamas, o paskui — nė žodžio. — Jis atsipjovė gabalą sūrio. — Puikus. Aštrus. Duokite man gerą aštrų peilį ir gero aštraus sūrio — štai aš jau ir laimingas.

— Gardžiuokitės, kol įmanoma, — Tirionas gūžtelėjo pečiais. — Upių žemėse liepsnoja karas, Haigardene karaliauja Renlis, tad netrukus gero sūrio gauti bus sunku. Tiesa, kas pasiuntė jus medžioti to kekšvaikio?

Lordas Janas suklusęs pažvelgė į Tirioną, paskui nusikvatojo ir pagrasė jam sūrio gabalu.

— O jūs gudrutis, Tirionai. Manėte mane prigauti, ką? Kad Janas Slintas pasakytų daugiau, negu dera, vien vyno ir sūrio nepakanka. Tuo didžiuojuosi. Neklausinėju be reikalo, o paskui — nė žodžio. Aš toks.

— Kaip ir Dimas.

— Taip, taip. Skirkite jį vadu, kai išvyksiu į Harenholą, ir tikrai nesigailėsite.

Tirionas atsilaužė trupinį sūrio. Iš tiesų buvo aštrus ir puikiai tiko prie vyno, labai geras derinys.

— Kad ir ką skirtų karalius, esu tikras, tam žmogui bus nelengva stoti jūsų vieton. Lordas Mormontas dabar panašiai vargsta.