George Martin - Karalių kova

Arija nesusilaikiusi vis žvilgčiojo per petį nerimaudama, kada juos pasivys auksiniai apsiaustai. Naktį pabusdavo nuo menkiausio triukšmo ir čiupdavo Adatos rankeną. Dabar aplink stovyklą visada budėdavo sargybiniai, bet Arija jais, ypač našlaičiais, nepasitikėjo. Gal Karaliaus Uosto gatvėse jie ir tiko, bet čia, toli nuo miesto, nieko nesusigaudė. Sumaniusi elgtis tyliai tarsi šešėlis, Arija jiems po nosimi žvaigždžių šviesoje nesunkiai išsmukdavo nusilengvinti į mišką, kur niekas jos nepamatytų. Kartą, budint Lomiui Žaliarankiui, ji užsliuogė į ąžuolą ir karstėsi nuo vieno medžio ant kito, kol galų gale atsidūrė tiesiai jam virš galvos, o tas taip nieko ir nepastebėjo. Jai knietėjo nušokti ant Lomio, bet buvo aišku, kad savo klyksmu jis pažadintų visą stovyklą, o tada Jorinas, ko gero, vėl stvertųsi lazdos.

Lomis ir kiti našlaičiai dabar su Jaučiu elgėsi pagarbiai, nes jo galvos troško karalienė, tačiau pačiam Jaučiui tai visiškai nepatiko.

— Niekuo aš jai nenusikaltau, — kalbėjo jis piktai. — Dirbau savo darbą, ir tiek. Dumplės, žnyplės, čia paduok, ten nunešk. Turėjau tapti ginklininku, bet vieną dieną meistras Motas man staiga sako, kad privalau stoti į Nakties sargybą. Daugiau nieko ir nežinau.

Tada vėl imdavo blizginti savo šalmą. Tai buvo gražus daiktas, dailiai išlenktas ir užapvalintas, su plyšiu akims ir dviem puikiais metaliniais jaučio ragais. Arija vis žiūrėdavo, kaip jis valo šalmą aliejuje sumirkytu skuduru ir šveičia iki tokio blizgesio, kad plienas kuo ryškiausiai atspindi laužo liepsną. Vis dėlto ant galvos jo niekada neužsidėdavo.

— Galiu lažintis, jis išdaviko mergvaikis, — vieną vakarą patyliukais, kad Gendris nenugirstų, tarė Lomis. — To vilkų lordo, kurį nugalabijo ant Beiloro laiptų.

— Tikrai ne, — pareiškė Arija. Mano tėvas turėjo tik vieną pavainikį, tai Jonas . Ji nusėlino į tankmę trokšdama pasibalnoti žirgą ir joti namo. Dabar turėjo gerą kumelę — kaštoninio plauko, su balta žvaigžde kaktoje. Arija visada buvo gera jojikė. Nušuoliuotų ir niekas jos daugiau nebematytų, nebent ji pati apsigalvotų. Tačiau tada neturėtų žvalgų, kurie sektų, kas darosi priekyje ar už nugaros, niekas nebudėtų, kol ji miegotų, o jeigu pasivytų auksiniai apsiaustai, ji būtų vienut vienutėlė. Likti su Jorinu ir kitais buvo saugiau.

— Jau esame netoli Dievo Akies, — vieną rytą tarė juodasis brolis. — Karališkajame kelyje bus nesaugu, kol nepersikelsime per Trišakį. Tad suksime aplink ežerą vakariniu krantu, jie ten mūsų neieškos.

Artimiausioje kryžkelėje jis pasuko vilkstinę į vakarus.

Vietoj dirbamų žemių ten pasirodė miškai, sodybos ir kaimai tapo mažesni, toliau vieni nuo kitų, kalvos aukštesnės, o slėniai gilesni. Vis sunkiau buvo rasti maisto. Mieste Jorinas prikrovė vežimus sūdytos žuvies, duonos džiūvėsių, lašinių, ropių, miežių ir pupų, ne vieną galvą geltono sūrio, bet viskas iki paskutinio kąsnelio jau buvo suvalgyta. Teko maitintis tuo, ką rasdavo pakeliui, ir Jorinas pasišaukė Kosą ir Kurcą — šie buvo įkliuvę už medžioklę svetimuose miškuose. Siųsdavo juos pirma visų į girią, ir temstant jiedu grįždavo ant lazdos pasikabinę elnią ar su pora putpelių prie diržo. Jaunesni berniukai pakeliui rinkdavo gervuoges arba, jei šalia pasitaikydavo sodas, persiropštę per tvorą priskindavo maišą obuolių.

Arija puikiai laipiojo medžiais, mikliai rinkdavo uogas, bet mėgo bastytis ir viena. Kartą jai visiškai atsitiktinai pasipainiojo triušis. Jis buvo rudas ir riebus, ilgomis ausimis ir juokingai krutančia nosimi. Triušiai laksto greičiau už kates, bet į medį įsilipti nesugeba. Arija tvojo jam savo lazda ir čiupo už ausų. Jorinas ištroškino tą triušį su kažkokiais grybais ir laukiniais svogūnais. Arijai davė visą šlaunį, nes tai buvo jos triušis. Ji pasidalijo su Gendriu. Visi kiti gavo po samtį, net ir tie trys, kur sėdėjo supančioti. Džakenas Hagaras už tokį skanumyną jai mandagiai padėkojo, Kandžius palaimos kupinu veidu laižė taukus nuo purvinų pirštų, bet Rordžas, tas benosis, tik nusijuokė ir pareiškė:

— Pamanykit, atsirado medžiotojas. Gumbaveidis Gumbagalvis Triušmušys.

Prie sodybos, kurią vadino Baltuoju Erškėčiu, kažkokie valstiečiai apsupo juos kukurūzų lauke, reikalaudami sumokėti už nuskintas burbuoles. Jorinas pasižiūrėjo į jų pjautuvus ir švystelėjo kelis variokus.

— Kadaise juodai apsivilkęs žmogus nuo Dorno iki Vinterfelo valgydavo iki soties, net aukštieji lordai laikydavo garbe jį priglausti po savo stogu, — karčiai pasakė jis, — o dabar tokie kaip jūs bailiai reikalauja pinigo net už sukirmijusį obuolį. — Ir nusispjovė.

— Tai saldieji kukurūzai, tokie seni dvokiantys varnai kaip tu jų net nenusipelno, — šiurkščiai atrėžė vienas valstiečių. — Nešdinkis iš mūsų laukų su visais šitais vagimis ir galvažudžiais, nes pamausime tave ant kuolo ir pastatysim tarp kukurūzų, kad nubaidytume kitas tokias varnas.

Tą vakarą jie kepė neaižytus kukurūzus, vartydami burbuoles ilgomis dvišakomis lazdelėmis, ir graužė dar karštus tiesiai nuo koto. Arijai toks valgis labai patiko, bet Jorinas taip širdo, kad net nevalgė. Vaikštinėjo po stovyklą piktas, murmėdamas panosėje, tarsi paniręs į debesį, tokį pat juodą ir sudriskusį kaip jo apsiaustas.

Kitą dieną Kosas parskuodė įspėti Jorino, kad priekyje rado stovyklą.

— Dvidešimt ar trisdešimt vyrų, su šarvais ir pusšalmiais, — pasakojo jis. — Kai kurie gerokai apdaužyti, vienas, sprendžiant pagal dejones, mirtimi vaduojasi. Jis kėlė daug triukšmo, todėl prislinkau visai arti. Turi iečių ir skydų, bet tik vieną arklį, o ir tas apšlubęs. Man atrodo, jie čia jau senokai, labai aplink juos dvokia.

— Vėliavą matei?

— Laukinė katė, geltonai ir juodai dėmėta, purvinai rudame lauke.

Jorinas susigrūdo į burną rūgštlapį ir ėmė kramtyti.

— Nepamenu tokio, — pagaliau tarė. — Nesupaisysi, kieno jie pusėje. Kad ir kas jie tokie, jei taip smarkiai gavę į kailį, tikriausiai atimtų mūsų arklius. Gal ir ne vien juos. Manau, reikia apeiti juos plačiu lanku.

Teko pasukti iš kelio ne vieną mylią, prapuolė mažiausiai dvi dienos, bet senis tvirtino, kad tai niekai.

— Ant Sienos laiko turėsite į valias. Ko gero, visą likusį gyvenimą. Man regis, nėra ko labai tenai skubintis.

Vėl pasukus į šiaurę, Arija vis dažniau pastebėdavo žmones, saugančius laukus. Neretai jie tylėdami stovėdavo palei kelią ir niauriai žiūrėdavo į visus keliautojus. Kitur budėdavo raiteliai — jodinėdavo palei laukų gyvatvores, prie balnų pasikabinę kirvius. Kartą ji matė išdžiūvusiame medyje tupintį vyrą su lanku rankoje, greta ant šakos kybojo strėlinė. Vos išvydęs juos, tas žmogus į lanką įsidėjo strėlę ir nenuleido nuo jų akių, kol tolumoje nepranyko paskutinis vežimas. O Jorinas nesiliovė plūdęsis:

— Tupi jis, matai, medyje, pažiūrėsim, ar labai jam ten patiks, kai jo iškelti ateis Kiti. Klyks tada šitas niekdarys, šauksis Sargybos.

Kitą dieną Doberis vakaro danguje pamatė raudoną pašvaistę.

— Arba šitas kelias bevingiuodamas atsisuko atgal, arba čia saulė leidžiasi šiaurėje.

Jorinas, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasilipo į kalvelę.

— Gaisras, — pareiškė jis. Lyžtelėjęs nykštį, iškėlė aukštyn. — Vėjas pučia nuo mūsų. Bet žiopsoti negalima.

Jie ir nežiopsojo. Kai viskas paskendo tamsoje, ugnis, regis, švytėjo vis ryškiau, kol pagaliau ėmė atrodyti, kad liepsnoja visas šiaurės dangus. Retkarčiais atsklisdavo dūmų kvapas, nors vėjo kryptis nesikeitė ir liepsna taip ir nepriartėjo. Apyaušriu gaisras nuslopo, bet visi jie tą naktį miegojo prastai.