George Martin - Karalių kova

Kol pasiekė tą vietą, kur anksčiau buvo kaimas, atėjo vidurdienis. Per kelias mylias aplinkui plytėjo ugnies nusiaubti, pajuodę laukai, vietoj namų — tik apanglėję jų griaučiai. Visur voliojosi negyvi, apdegę, išpjauti gyvuliai, tirštai nutūpti maitėdų varnų, kurios pabaidytos kildavo įnirtingai karkdamos. Daug kur dar rūko dūmai. Kaimą juosianti statinių tvora iš tolo atrodė tvirta, bet, matyt, jos nepakako.

Jodama pirma vežimų, Arija išvydo apsvilusius lavonus, pamautus ant užaštrintų kuolų ir užkeltus ant sienų, jų rankos styrojo atkištos, tarsi mėginant gintis nuo juos laižančių liepsnų. Jorinas liepė sustoti geroku atstumu, paliko Ariją ir kitus berniukus saugoti vežimų, o pats su Murču ir Kapokliu toliau patraukė pėsčiomis. Jiems perlipus sulaužytus vartus, iš už tvoros pakilo varnų pulkas, į jų krankimą garsiais klyksmais atsiliepė narvuose tupintys varnai.

— Gal einam ir mes iš paskos? — pasiūlė Arija, kai Jorinas ir visi kiti ilgai negrįžo.

— Jorinas sakė laukti, — Gendrio balsas skambėjo dusliai. Atsigręžusi Arija išvydo, kad jis užsidėjęs savo šalmą su dviem puikiais lenktais ragais, visą tviskantį nušveistu plienu.

Jiems pagaliau grįžus, Jorinas ant rankų turėjo mažą mergytę, o Murčas ir Kapoklis, pasidarę iš senos suplyšusios antklodės neštuvus, nešė moterį. Mergaitė buvo ne daugiau kaip dvejų metų ir be paliovos verkė, gal greičiau knirkė tyliu, prislopintu balseliu, lyg jai kas nors būtų įstrigę gerklėje. Gal ji dar nemokėjo kalbėti ar jau buvo užmiršusi, kaip tarti žodžius. Moteris vietoj dešinės rankos teturėjo kruviną strampą iki alkūnės, jos akys tarsi nieko nematė, nors ir žvelgė tiesiai. Ji kalbėjo, bet kartojo tik du žodžius: „Prašau, nereikia, — raudojo ji be galo, — prašau, nereikia, prašau, nereikia.“ Rordžui tai pasirodė juokinga. Jis nusikvatojo pro skylę veide, kur anksčiau buvo nosis, prapliupo juoktis ir Kandžius, kol Murčas juos iškeikė ir liepė užsičiaupti.

Jorinas liepė įtaisyti tą moterį vieno vežimo gale.

— Ir pasiskubinkite, — pridūrė, — nes sutemus čionai sulėks vilkai, o gal ir dar kas nors.

— Man baisu, — sumurmėjo Pyragėlis, žiūrėdamas į vežime besiblaškančią vienarankę moterį.

— Ir man, — prisipažino Arija.

— Iš tikrųjų, Ari, nesu jokio berniuko mirtinai suspardęs, — jis spustelėjo jai petį. — Pardavinėjau mamos bandeles, ir tiek.

Arija jojo nuo vežimų kiek tik drįso toliau, kad nereikėtų klausytis mergaitės verksmo ar tos moters šnabždesio: „Prašau, nereikia.“ Ji prisiminė vieną senosios auklės pasaką apie žmogų, kurį piktieji milžinai įkalino pilyje. Jis buvo labai narsus ir sumanus, pergudravo tuos milžinus ir paspruko… bet vos ištrūkęs iš pilies pateko į nagus Kitiems, ir šie gėrė jo karštą raudoną kraują. Dabar ji žinojo, kaip tas žmogus turėjo jaustis.

Vakarop vienarankė moteris mirė. Gendris su Kapokliu kalvos šlaite po svyrančiu gluosniu iškasė jai kapo duobę. Arijai pasirodė, kad vėjui pučiant girdėti, kaip nulinkusios ilgos šakos šnibžda: „Prašau, nereikia.“ Ji pajuto, kaip šiurpsta plaukeliai ant sprando, ir vos ne bėgte pasitraukė toliau nuo to kapo.

— Šiąnakt laužų nekursime, — perspėjo Jorinas.

Vakarienei buvo sauja Koso rastų laukinių ridikų, puodukas sausų pupų ir vandens iš greta tekančio upelio. Jo skonis atrodė keistas, ir Lomis ėmė aiškinti, kad tai dėl kažkur aukščiau pūvančių lavonų. Pyragėlis norėjo jam trenkti, bet senasis Reisenas spėjo juos išskirti.

Arija prisigėrė per daug vandens, mat norėjo kažko pripildyti pilvą. Manė, kad iš viso nesugebės užmigti, bet vis dėlto užsnūdo. Atsibudus buvo tamsu, nors į akį durk, o jos šlapimo pūslė buvo tokia pilna, kad, atrodė, tuoj sprogs. Aplink ją susigrūdę, susisupę į antklodes ir apsiaustus, miegojo kiti. Arija susirado Adatą, atsistojo, pasiklausė. Girdėjo tylius sargybinio žingsnius, neramiai besivartančių vyrų šiugždesį, garsų Rordžo knarkimą ir keistą šnypščiantį garsą, kurį miegodamas leisdavo Kandžius. Iš kito vežimo sklido vienodas ritmingas į akmenį besitrinančio plieno grikšėjimas — tai Jorinas sėdėjo ir, kramtydamas rūgštlapį, aštrino durklo briauną.

Kartu su kitais budėjo ir Pyragėlis.

— Kur eini? — paklausė jis pamatęs Ariją traukiant į tankmę.

Ji tik mostelėjo miško pusėn.

— Niekur neisi, — tarė Pyragėlis. Turėdamas už diržo kardą, dabar jis vėl išdrąsėjo, nors tai buvo tik trumpas kalavijas, kurį jis naudojo kaip kapoklę. — Senis sakė, kad niekas iš stovyklos nesitrauktų.

— Man reikia nusičiurkšti, — paaiškino Arija.

— Na, varyk kad ir prie šito medžio, — dūrė jis pirštu. — Nežinia, kas ten miške tyko. Anksčiau girdėjau staugiant vilkus.

Jorinui nepatiks, jeigu jie vėl susipeš. Arija apsimetė išsigandusi.

— Vilkus? Iš tikrųjų?

— Savo ausimis girdėjau, — patikino jis.

— Gal tada geriau neisiu.

Ji vėl susisupo į antklodę ir apsimetė mieganti, kol Pyragėlio žingsniai nutolo. Tada vėl atsikėlė ir tyliai tarsi šešėlis išsmuko į mišką pro kitą stovyklos pusę. Ten taip pat budėjo sargybiniai, bet Arija jų nesunkiai išvengė. Dėl visa ko nuėjo dvigubai toliau negu visada. Kai jau buvo tikra, kad arti nieko nėra, pritūpė savo reikalu.

Besišlapindama su nuleistomis kelnėmis, ji staiga išgirdo kažką po medžiais šiurenant. Pyragėlis , persigando Arija, jis sekė man iš paskos . Paskui pamatė tamsoje švytinčias, mėnesieną atspindinčias akis. Jai nusmelkė visą kūną; stverdama Adatą, jau nebesirūpino, ar neapšlapins kelnių, tik skaičiavo akis — dvi, keturios, aštuonios, dvylika, visa ruja…

Vienas vilkas atitipeno arčiau. Spoksojo į ją šiepdamas dantis, o Arija tik galvojo, kokia ji kvailė ir kaip piktdžiugiškai rytoj šnekės Pyragėlis, kai jie ras jos apgraužtą kūną. Bet vilkas apsisuko ir nušuoliavo į tamsą. Iš karto dingo ir visos kitos akys. Ji drebėdama susitvarkė, užsirišo kelnes ir pasuko ten, kur tolumoje tebebuvo girdėti brūžavimas, — atgal į stovyklą, pas Joriną. Įsiropštusi į vežimą, atsisėdo greta vis dar virpanti.

— Vilkai, — kimiai sušnibždėjo. — Ten, miške.

— Taigi. Yra ten jų, — Jorinas net nepakėlė galvos.

— Jie mane išgąsdino.

— Ko gi dabar? — jis nusispjovė. — Regis, taviškiai vilkus mėgo.

— Naimirija buvo didvilkė, — Arija sėdėjo susitraukusi. — Tai visai kas kita. Bet ir šiaip jos nebėra. Mes su Džoriu svaidėme į ją akmenimis, kol ji pagaliau pabėgo, kitaip karalienė būtų ją užmušusi, — kalbėdama apie tai, Arija pajuto užplūstant liūdesį. — Lažinuosi, jeigu būtų buvusi mieste, ji nebūtų leidusi, kad jie nukirstų tėvui galvą.

— Berniukai našlaičiai tėvų neturi, — tarė Jorinas, — gal pamiršai? — Nuo rūgštlapio jo seilės buvo raudonos, atrodė, kad burna kraujuoja. — Vieninteliai vilkai, kurių reikia bijoti, — tai tie, kur su žmogaus oda. Tokie aname kaime pasidarbavo.

— Noriu namo, — gailiai pratarė Arija. Taip, žinoma, ji labai stengėsi būti drąsi ir smarki kaip ernis, bet kartais vis dėlto pasijusdavo esanti tik maža mergaitė.

Juodasis brolis iš vežime gulinčio ryšulio ištraukė šviežią rūgštlapį ir susikimšo į burną.

— Verčiau reikėjo palikti tave ten, kur radau, berniuk. Ir ne tik tave. Ko gero, mieste saugiau.

— Man nesvarbu. Noriu namo.

— Vedžioju vyrus prie Sienos jau beveik trisdešimt metų, — Jorinui ant lūpų švysčiojo putos lyg kraujo purslai. — Per visą tą laiką praradau tik tris. Vieną senį paguldė karštinė, miesto berniokui, kai atsitūpė su reikalu, įgėlė gyvatė, o vienas kvailys norėjo nudėti mane miegantį, bet už savo vargą teko jam raudonai išsišiepti. — Kad Arijai būtų aiškiau, brūkštelėjo durklu sau per gerklę. — Tris per trisdešimt metų, — jis išspjovė sukramtytą rūgštlapį. — Gal dabar laivu būtų buvę protingiau. Pakeliui daugiau vyrų nerasčiau, bet… kur gudresni, plaukia laivu, o aš… jau trisdešimt metų pėdinu Karališkuoju keliu. — Jis įsikišo durklą į makštį. — Eik miegoti, berniuk. Girdi?