George Martin: Karalių kova

Oša vienoje rankoje nešėsi ilgą ąžuolinę ietį, kitoje deglą. Jai už nugaros kybojo nuogas kalavijas, vienas paskutiniųjų su Mikeno ženklu. Nukalė jį lordo Edardo kapui, kad jo vėlė ilsėtųsi ramiai. Tačiau Mikenui žuvus, geležies žmonėms saugant ginklinę, gerą plieną palikti buvo gaila, net jeigu tai galėjo atrodyti kaip kapo apiplėšimas. Mira pasiėmė lordo Rikardo kalaviją, bet skundėsi, kad jis per sunkus. Brandonas turėjo ginklą, skirtą jo bendravardžiui, dėdei, kurio niekada nepažinojo. Suprato, kad mūšyje iš jo nebus daug naudos, bet vis tiek buvo smagu laikyti tą kalaviją rankoje.

Tačiau čia buvo tik žaidimas, ir Branui tai buvo aišku.

Jų žingsniai aidėjo nesuskaitomose kriptose. Už nugaros šešėliai prarijo tėvą, bet priešakyje tie šešėliai traukėsi atskleisdami kitas statulas — čia ilsėjosi jau nebe lordai, o senieji Šiaurės karaliai. Ant kaktų jie turėjo akmenines karūnas. Torenas Starkas, Klūpantis Karalius. Edvinas, Pavasario Karalius. Teonas Starkas, Alkanasis Vilkas. Brandonas Degintojas ir Brandonas Laivadirbys. Džora ir Jonosas, Brandonas Blogasis, Voltonas Mėnulio Karalius, Ederionas Jaunikis, Eironas, Bendžinas Saldusis ir Bendžinas Kartusis, karalius Edrikas Sniegabarzdis. Jų veidai buvo rūstūs ir valingi, kai kurie tų karalių padarė baisių dalykų, bet visi iki vieno buvo Starkai, ir Branas žinojo visų jų istorijas. Kriptos jo niekada negąsdino; tai buvo jo namų dalis, jo paties dalis, jis visada žinojo, kad vieną dieną ir pats čia atguls.

Tačiau dabar jis tarsi suabejojo. Jeigu užlipsiu viršun, ar dar kada nors nusileisiu žemyn? Kur keliausiu numiręs?

— Palaukite, — tarė Oša, jiems pasiekus įvijus akmeninius laiptus, vedančius aukštyn į kiemą arba žemyn į dar gilesnius rūsius, kur savo sostuose tebesėdėjo dar senesni karaliai. Ji padavė deglą Mirai. — Viršun užlipsiu apgraibom.

Valandėlę buvo girdėti jos žingsniai, bet jie po truputį tilo, ir galų gale stojo tyla.

— Hodoras, — neramiai pratarė Hodoras.

Branas buvo sau šimtus kartų sakęs, kaip nekenčia to slapstymosi tamsoje, kaip nori vėl matyti saulę, jodinėti savo žirgu per vėją ir lietų. Tačiau dabar, kai ta akimirka atėjo, jis bijojo. Tamsoje jautėsi saugus: jeigu negali įžiūrėti net savo rankos prieš akis, nesunku patikėti, kad tavęs nesuras ir priešai. Drąsos teikė ir akmeniniai lordai. Net ir nematydamas jų žinojo, kad jie ten sėdi.

Regis, praėjo daug laiko, kol jie vėl kažką išgirdo. Branas jau buvo ėmęs baimintis, kad Ošai kas nors nutiko. Brolis nuolat neramiai muistėsi.

— Noriu namo! — pareiškė jis garsiai.

Hodoras linktelėjo galva ir pasakė:

— Hodoras.

Tada jie vėl išgirdo žingsnius, jie vis garsėjo, ir po kelių akimirkų šviesoje išniro Oša. Atrodė niūriai nusiteikusi.

— Kažkas užgriuvę ant durų. Negaliu jų pajudinti.

— Hodoras gali pajudinti bet ką, — tarė Branas.

Oša vertindama nužvelgė vaikiną.

— Gal ir gali. Ką gi, eime.

Laiptai buvo siauri, lipti teko po vieną. Pirma ėjo Oša, paskui ją Hodoras, ant nugaros nešdamas Braną, susigūžusį kuo žemiau, kad nestukteltų galva į lubas. Toliau su deglu žengė Mira, už rankos vesdama Rikoną. Jie sukosi laiptų vijomis vis aukštyn, aukštyn. Branui atrodė, kad jau užuodžia dūmus, bet gal tai buvo tik nuo deglo.

Įėjimą į kriptas saugojo geležmedžio durys. Senos, sunkios ir įdėtos įžambiai žemės atžvilgiu. Prie jų prieiti buvo galima tik po vieną. Jas pasiekusi Oša dar kartą pamėgino atidaryti, bet Branas matė, kad durys nė trupučio nejuda.

— Tegu bando Hodoras.

Iš pradžių teko ištraukti iš krepšio Braną, kad jo nesuspaustų. Pritūpusi šalia ant laiptelio, Mira viena ranka jį ramindama apkabino per pečius. Tuo metu Oša su Hodoru susikeitė vietomis.

— Atidaryk duris, Hodorai, — paliepė Branas.

Abu delnus įrėmęs į duris, milžinas arklininkas ėmė stumti net kriokdamas.

— Hodoras? — jis trenkė kumščiu į medį, bet durys nė nevirptelėjo. — Hodoras.

— Pamėgink nugara, — paragino Branas. — Ir kojomis.

Apsigręžęs Hodoras įsirėmė į duris nugara ir vėl pastūmė. Dar kartą. Ir dar kartą.

— Hodoras!

Vieną pėdą užkėlė ant aukštesnio laiptelio, tad po įžambiomis durimis dabar stovėjo susirietęs ir mėgino stotis. Šį kartą medis sudejavo ir girgžtelėjo.

— Hodoras!

Ir kita koja atsistojęs aukščiau, Hodoras plačiai išskėtė kojas, įsirėmė ir pradėjo tiestis. Jo veidas įraudo, Branas matė ant kaklo iššokusias gyslas, Hodorui įsiręžus po durų svoriu.

— Hodoras, Hodoras, Hodoras, HODORAS!

Viršuje kažkas dusliai subildėjo. Paskui durys staiga pasidavė virsteldamos aukštyn, ir Branui tiesiai į veidą tvykstelėjo, akimirką apakindamas, dienos šviesos pluoštas. Dar šiek tiek pastangų, čiūžtelėjo į šoną slenkantys akmenys, ir kelias liko laisvas. Oša pirma iškišo ietį, tada išsiropštė pati, jai iš paskos Mirai pro kojas prasispraudė Rikonas. Hodoras plačiai atlapojo duris ir išlipo laukan. Ridams teko užnešti Braną per kelis paskutinius laiptelius.

Dangus buvo blausiai pilkas, visur aplinkui sūkuriavo dūmai. Jie stovėjo Pirmosios tvirtovės arba, tiksliau tariant, to, kas iš jos liko, šešėlyje. Viena pastato pusė nuo viršaus iki apačios atplyšo ir nugriuvo. Visą kiemą užvertė akmenys ir sudužusių pabaisų liekanos. Jos virto kaip tik ten, kur kritau aš , išvydęs jas pagalvojo Branas. Kai kurios pabaisos subyrėjo į tokius smulkius trupinius, kad jis nusistebėjo apskritai likęs gyvas. Netoliese kelios varnos lesė kūną, kurį sutraiškė nuvirtęs akmuo, bet lavonas gulėjo veidu žemyn, ir Branas negalėjo atpažinti, kas ten toks.

Pirmoji tvirtovė jau daug šimtmečių stovėjo nenaudojama, tačiau dabar iš tiesų virto niekam nebetinkamais griuvėsiais. Viduje išdegė grindys ir sijos. Ten, kur nuvirto siena, galėjai pažvelgti tiesiai į kambarius, net ir į išvietę. Tačiau bokštas už jos vis dar laikėsi tvirtai, apdegęs ne daugiau negu anksčiau. Džodženas Ridas nuo dūmų užsikosėjo.

— Einam namo! — pareikalavo Rikonas. — Noriu namo!

Hodoras sukosi ratu trypdamas kojomis.

— Hodoras, — gailiu balsu inkštė jis.

Jie stovėjo susiglaudę mažu būreliu, iš visų pusių supami mirties ir griuvėsių.

— Sukėlėme tiek triukšmo, kad būtų nubudęs net ir drakonas, — tarė Oša, — bet niekas nepasirodė. Pilis sudeginta ir nebegyva, kaip Branas ir sapnavo, bet mums verčiau… — Staiga ji nutilo, išgirdusi už nugaros triukšmą, ir žaibiškai atsisuko su parengta smūgiui ietimi.

Du tamsūs, grakštūs šešėliai išnėrė pro apgriuvusį bokštą ir lėtai tapeno per nuolaužas artyn.

— Gaurius! — džiaugsmingai suklykė Rikonas, ir juodas didvilkis pasileido šuoliais. Vasara priėjo lėčiau, pasitrynė galva Branui į ranką ir lyžtelėjo veidą.

— Verčiau eitume, — tarė Džodženas. — Aplinkui tiek daug mirties, ji netrukus atvilios ir kitus vilkus, ne tik Vasarą ir Gauruočių, ir ne visi jie bus keturkojai.

— Tai jau taip, ilgai netruks, — pritarė Oša, — tačiau mums reikia maisto, tikriausiai jo kažkiek dar liko. Laikykitės visi kartu. Mira, nenuleisk skydo ir saugok užnugarį.

Praslinko vos ne pusdienis, kol jie lėtai apėjo pilį. Didžiulės granito sienos tebestovėjo tai vienur, tai kitur aprūkusios nuo ugnies, bet smarkiau nenukentėjusios. Didžiosios menės durys buvo apanglėjusios ir dar smilko, viduje įgriuvo gegnės ir visas stogas nuvirto žemyn ant grindų. Geltoni ir žali stiklo sodų langeliai virto šukėmis, medžiai, gėlės, vaisiai buvo išlaužyti ir pasmerkti nudžiūti. Iš medinių, šiaudais dengtų arklidžių liko vien pelenai, žarijos ir negyvi arkliai. Branas prisiminė Šokėją ir vos nepravirko. Bibliotekos bokšto papėdėje telkšojo negilus garuojantis ežerėlis, pro plyšį sienoje lauk plūdo karštas vanduo. Tiltas tarp Varpo bokšto ir varnų pastogės gulėjo nuvirtęs į kiemą apačioje, meisterio Luvino bokštelio nebebuvo. Siauruose Didžiosios pilies rūsio languose tebešvytėjo blausiai raudona pašvaistė, ugnis vis dar liepsnojo ir viename iš sandėlių.