George Martin - Karalių kova

Tuo metu jį jau traukė tamsioji vieta, šnabždesių namas, kur visi žmonės akli. Jautė jos besiglaudžiančius šaltus pirštus. Jos akmeninis kvapas nesiliovė kutenęs nosį. Jis mėgino priešintis. Tamsa jam nepatiko. Jis — vilkas, medžiotojas, sėlinantis žudikas, jo vieta — miško tankmėje šalia brolių ir seserų, kur visi jie laksto laisvėje po žvaigždėtu dangum. Atsitūpė ant užpakalinių kojų, pakėlė galvą ir užkaukė. Neisiu , šaukė jis. Aš — vilkas, neisiu. Tačiau tamsa vis tiek tirštėjo, kol pagaliau užklojo akis, užkimšo nosį ir ausis, tad jis nebegalėjo nei matyti ar uosti, nei klausytis ar bėgti, pilkosios uolos išnyko, dingo ir negyvas arklys, ir brolis, viskas buvo juoda ir sustingę, juoda ir šalta, juoda ir negyva, juoda ir…

— Branai, — šnibždėjo tylus balsas, — Branai, sugrįžk. Sugrįžk dabar, Branai. Branai…

Jis užmerkė trečiąją akį, pramerkė kitas dvi, senąsias. Tamsoje visi žmonės akli. Tačiau jį kažkas laikė. Jautė apglėbusias rankas, prisiglaudusio kūno šilumą. Girdėjo, kaip Hodoras tyliai pats sau dainuoja — „Hodoras, Hodoras, Hodoras“.

— Branai? — tai buvo Miros balsas. — Blaškeisi, baisiai triukšmavai. Ką tu regėjai?

— Vinterfelą, — liežuvis burnoje atrodė keistas ir storas. Kada nors grįžęs nebemokėsiu kalbėti. — Ten buvo Vinterfelas. Jis visas degė. Kvepėjo arkliais, plienu, krauju. Mira, jie visus išžudė.

Pajuto ant veido jos ranką, braukiančią atgal plaukus.

— Tu permirkęs prakaitu, — tarė ji. — Nori gerti?

— Taip, gerti, — sutiko jis. Mira jam prie lūpų priglaudė vandenmaišį, Branas puolė ryti taip skubėdamas, kad vanduo liejosi pro lūpų kamputį. Grįžęs visada būdavo nusilpęs ir ištroškęs. Ir alkanas. Prisiminė stimpantį arklį, kraujo skonį burnoje, degančios mėsos kvapą ryto ore. — Ilgai?

— Tris dienas, — atsakė Džodženas. Priėjo negirdimai, o gal visą laiką buvo greta. Šitame juodame aklame pasaulyje Branas nieko negalėjo suprasti. — Nuogąstavome dėl tavęs.

— Buvau su Vasara, — tarė Branas.

— Per daug ilgai. Išseksi nuo alkio. Mira lašindavo tau į gerklę vandens, tepdavome liežuvį medumi, bet šito nepakanka.

— Aš valgiau, — atsiliepė Branas. — Sumedžiojome briedį, teko vaikyti medžių katę, kuri norėjo jį pavogti.

Ta katė buvo gelsvai ruda, perpus mažesnė už didvilkius, bet nuožmi. Atsiminė, kaip ji kvepėjo muskusu, kaip urzgė tupėdama ant ąžuolo šakos.

— Vilkas valgė, — nesutiko Džodženas, — ne tu. Būk atsargus, Branai. Neužmiršk, kas esi iš tiesų.

Jis labai gerai atsiminė, kas jis — berniukas Branas, sužalotasis Branas. Geriau žvėriukas Branas. Argi keista, kad jam mieliau sapnuoti vilkiškus, Vasaros sapnus? Čia, šaltoje, drėgnoje kapo tamsoje, galų gale atsivėrė jo trečioji akis. Dabar jis galėjo kada panorėjęs pasiekti Vasarą, o kartą net palietė Vaiduoklį ir kalbėjo su Jonu. Nors gal tik susapnavo juos. Jis niekaip nesuprato, kodėl Džodženas dabar visada stengiasi traukti jį atgal. Pasiremdamas rankomis Branas rangėsi, kol atsisėdo.

— Turiu papasakoti Ošai, ką mačiau. Ji čia? Kur ji nuėjo?

Tyržmogių moteris atsiliepė pati.

— Niekur, milorde. Man jau gana tų klaidžiojimų tamsoje.

Jis išgirdo kulną brūkštelint į akmenį, pakreipė galvą į tą garsą, bet nieko nepamatė. Pamanė galįs ją užuosti, bet nelabai susigaudė. Visi jie dvokė vienodai, o jis nebeturėjo Vasaros nosies, kad galėtų atskirti vieną nuo kito.

— Aną naktį apšlapinau karaliui koją, — pasakė Oša. — O gal jau ir rytas buvo, kas dabar pasakys? Anksčiau miegojau, bet dabar jau ne.

Visi jie daug miegodavo, ne tik Branas. Daugiau nebuvo ką veikti. Miegoti, valgyti, vėl miegoti, kartais šiek tiek pasikalbėti… bet ne per ilgai ir tik pašnibždomis, dėl visa ko. Ošai būtų kur kas labiau patikę, jeigu jie niekada nekalbėtų, bet nebuvo įmanoma nutildyti Rikono ar užčiaupti Hodoro, kad be galo pats sau nemurmėtų: „Hodoras, Hodoras, Hodoras“.

— Oša, — tarė Branas, — mačiau Vinterfelą degant.

Kažkur kairėje buvo girdėti, kaip tyliai šnarpščia Rikonas.

— Tai sapnas, — atsakė Oša.

— Vilkiškas sapnas, — nesutiko Branas. — Ir užuodžiau. Ugnies ar kraujo kvapo su niekuo nesupainiosi.

— Kieno kraujo?

— Žmonių, arklių, šunų, visų. Turime eiti ir pasižiūrėti.

— Na, šitą liesą kailį turiu tik vieną, — atsiliepė Oša. — Jei tas aštuonkojis princas mane sučiuptų, tai jau mikliai rimbu jį nuluptų.

Miros ranka tamsoje užčiuopė Brano pirštus ir spustelėjo.

— Jeigu tau baisu, aš eisiu.

Branas išgirdo, kaip kažkas čiupinėja odą, paskui į titnagą džerkštelėjo plienas. Dar kartą. Žybtelėjo kibirkštis, suruseno žarija. Oša švelniai pūstelėjo. Pabudo ilga blyški liepsna, besistiebianti aukštyn tarsi mergaitė ant pirštų galų. Virš jos sklandė Ošos veidas. Ji palietė liepsną deglo galu. Branas gavo užsimerkti, kai derva įsidegė pripildydama pasaulį oranžinio švytėjimo. Šviesa pabudino Rikoną, jis žiovaudamas atsisėdo.

Šešėliams judant, akimirką atrodė, tarsi keliasi ir negyvėliai. Liana ir Brandonas, jų tėvas lordas Rikardas Starkas, jo paties tėvas Edvilas, lordas Vilamas ir jo brolis Artosas Nepermaldaujamasis, lordas Donoras ir lordas Beronas, lordas Rodvelis, vienakis lordas Džonelis, lordas Bartas ir lordas Brandonas, lordas Kreganas, kovęsis su Drakono riteriu. Jie sėdėjo savo akmeniniuose sostuose su akmeniniais vilkais prie kojų. Čia jie atkeliaudavo, kai šiluma išsisklaidydavo iš jų kūno. Tai buvo tamsioji mirusių menė, kur gyvieji bijojo įkelti koją.

O prie angos, vedančios į tuščią, lordo Edardo Starko laukiantį kapą, po jo didingu granitiniu pavidalu, aplink nedidelę dėžę su duona, vandeniu ir džiovinta mėsa gūžėsi šeši bėgliai.

— Ne kažin kas liko, — sumurmėjo Oša, mirksinčiomis akimis apžvelgdama atsargas. — Vis tiek netrukus reikės lipti viršun vogti maisto, kitaip teks valgyti Hodorą.

— Hodoras, — šypsodamasis jai atsiliepė Hodoras.

— Ten dabar diena ar naktis? — pasidomėjo Oša. — Visai susipainiojau.

— Diena, — atsakė jai Branas, — bet labai tamsu nuo visų tų dūmų.

— Milordas tikrai žino?

Nekrusteldamas savo sulaužyto kūno, jis vis dėlto siekė toli — ir akimirkai jo regėjimas susidvejino. Štai stovi Oša su deglu rankoje, Mira ir Džodženas, ir Hodoras, dviguba aukštų granito kolonų eilė, už jų seniai mirę lordai, tolstantys į tamsą… tačiau ir Vinterfelas, gaubiamas pilkų dūmų, didžiuliai ąžuoliniai, geležimi kaustyti vartai apanglėję ir sukrypę, pakeliamasis tiltas nukritęs, jo grandinės sutraukytos, lentos išlaužytos. Griovyje plaukioja lavonai — varnų nutūptos salelės.

— Tikrai, — pareiškė jis.

Oša valandėlę kažką gromuliavo mintyse.

— Tada pamėginsiu žvilgtelėti. Jūs visi turite eiti paskui mane neatsilikdami. Mira, surask Brano krepšį.

— Eisime namo? — džiugiai sukruto Rikonas. — Noriu savo arkliuko. Ir dar obuolių pyrago, ir sviesto, ir medaus, ir Gauriaus. Eisime pas Gauruočių?

— Taip, — pažadėjo Branas, — tik turi eiti tyliai.

Mira pritvirtino Brano krepšį Hodorui ant nugaros ir padėjo įkelti Braną, prakišdama į skyles jo bevertes kojas. Branas pajuto pilve keistą virptelėjimą. Žinojo, kas laukia viršuje, bet vis tiek buvo baugu. Visiems susiruošus, paskutinį kartą atsigręžė į tėvą, ir jam pasirodė, kad lordas Edardas žvelgia liūdnai, tarsi nenorėdamas, kad jie išeitų. Mums reikia eiti , pagalvojo jis. Jau laikas.