George Martin - Karalių kova

— Laisviesiems žmonėms bailių nereikia.

— Jis ne bailys, — vienas iš lankininkų nusitraukė dygsniuotą avikailio šalmą ir papurtė raudonų pasišiaušusių plaukų kupetą. — Tai Vinterfelo pavainikis, kuris mane paleido. Tegu gyvena.

Išvydęs Igritę, Jonas neteko amo.

— Geriau tegu miršta, — tvirtino Kaulų Lordas. — Juoda varna — suktas paukštis. Nepasitikiu aš juo.

Virš jų ant uolos erelis suplasnojo sparnais, orą perskrodė įtūžio kupinas jo riksmas.

— Tas paukštis tavęs nekenčia, Jonai Snou, — tarė Igritė. — Ir nieko nuostabaus. Anksčiau, prieš tau jį nužudant, jis buvo žmogus.

— Aš nežinojau, — nuoširdžiai prisipažino Jonas, mėgindamas prisiminti veidą to žmogaus, kurį nužudė perėjoje. — Sakei, kad Mensas mane priims.

— Ir priims, — patvirtino Igritė.

— Menso čia nėra, — atšovė Barškalas. — Ragvila, paleisk jam žarnas.

Stambioji ietininkė prisimerkusi tarė:

— Jei varna nori dėtis prie laisvųjų žmonių, tegu parodo, ką moka, ir įrodo, kad nemeluoja.

— Padarysiu, ką liepsite, — tai pasakyti buvo sunku, bet Jonas prisivertė ištarti tuos žodžius.

Barškalas nusikvatojo, jo kauliniai šarvai sutarškėjo.

— Tai užmušk Pusrankį, mergvaiki.

— Tarsi jis pajėgtų, — atsiliepė Korinas. — Atsigręžk, Snou, ir mirk.

Po akimirkos Korino kalavijas jau lėkė jam į veidą, bet Ilganagis kažkaip spėjo iššokti jam priešais. Smūgio jėga vos neišmušė ginklo Jonui iš rankos, jis pats susverdėjęs gavo kelis žingsnius atsitraukti. Privalai nepalūžti, kad ir ką tau palieptų. Jis stvėrė kalaviją abiem rankomis ir spėjo smogti pats, bet didysis žvalgas atmušė lengvai ir su panieka. Plevėsuodami juodais apsiaustais, jie puolė vienas kitą ir gynėsi — jaunystės veržlumas prieš laukinę Korino kirčių kaire ranka jėgą. Pusrankio kalavijas, regis, spėdavo vienu metu atsirasti visur, kapodamas iš vienos pusės ir čia pat iš kitos, varinėdamas jį kur panorėjęs, neleisdamas atgauti pusiausvyros. Jonas jau jautė, kaip ima stingti rankos.

Net ir tuomet, kai Vaiduoklio dantys negailestingai susmigo žvalgui į blauzdą, Korinas kažkaip išsilaikė ant kojų. Tačiau tą akimirką jis kryptelėjo ir atsidengė. Jonas sukdamasis užsimojo ir kirto. Žvalgas loštelėjo atgal, atrodė, kad ašmenys jo taip ir nepasiekė. Bet netrukus ties aukštojo vyro gerkle atsirado raudonų ašarų gija, ryški tarsi rubinų vėrinys, paskui plūstelėjo kraujas, ir Korinas Pusrankis krito ant žemės.

Nuo Vaiduoklio snukio lašėjo kraujas, bet Jono kalavijo smaigalys buvo kruvinas vos per pusę colio. Čiupęs Vaiduoklį, atitraukė jį šalin ir suklupo viena ranka apkabinęs Pusrankį per pečius. Korino akyse šviesa jau geso.

— …aštrus, — tepratarė kilsteldamas sužalotąją ranką. Paskui ta ranka krito žemyn, ir jo nebeliko.

Jis žinojo , bukai galvojo Jonas. Žinojo, ko jie paprašys. Tada pagalvojo apie Semvelį Tarlį, apie Greną ir Paniurėlį Edą, apie Juodojoje pilyje likusius Pipą ir Rupūžių. Negi jis dabar prarado juos visus, kaip jau prarado Braną ir Rikoną, ir Robą? Kas jis dabar?

— Pakelkite jį, — šiurkščios rankos trūktelėjusios pastatė jį ant kojų. Jonas nesipriešino. — Turi vardą?

Už jį atsakė Igritė:

— Jo vardas — Jonas Snou. Jis — Edardo Starko kraujo, iš Vinterfelo.

— Kas būtų galėjęs pamanyti? — nusijuokė Ragvila. — Koriną Pusrankį paklojo kažkokio lordo netyčiukas.

— Paleiskite jam žarnas, — varė savo Barškalas, vis dar raitas. Erelis atskrido ir klykdamas nutūpė ant jo kaulinio šalmo viršugalvio.

— Jis pasidavė, — priminė visiems Igritė.

— Taigi, ir nudėjo savo brolį, — pridūrė nedidukas kresnas vyras rūdžių suėstu geležiniu pusšalmiu.

Tarškėdamas kaulais, Barškalas prijojo arčiau.

— Tą darbą už jį padarė vilkas. Nešvariai atlikta. Pusrankį nudėti turėjau aš.

— Mes visi matėme, kaip tu veržeisi tai padaryti, — nusišaipė Ragvila.

— Jis persivertėlis, — nenurimo Kaulų Lordas, — ir varna. Man jis nepatinka.

— Gal ir persivertėlis, — tarė Igritė, — bet mūsų tai nebaugina.

Kiti prapliupo šūkauti pritardami. Barškalo žvilgsnis pageltusios kaukolės akiduobėse buvo kupinas pykčio, bet jis nenoromis pasidavė. Iš tiesų laisvi žmonės , pagalvojo Jonas.

Sukrovę laužą iš spyglių, krūmokšnių, nulūžusių šakų, Koriną Pusrankį sudegino ten, kur jis žuvo. Dalis malkų dar buvo žalios, ugnis degė vangiai, rūkdama dūmų kamuoliais į akinančiai ryškią dangaus mėlynę. Paskui Barškalas pareikalavo atiduoti jam kai kuriuos apanglėjusius kaulus, kiti metė burtus, kam atiteks žvalgo daiktai. Igritė laimėjo apsiaustą.

— Grįšime per Aidžiąją perėją? — paklausė jos Jonas. Jis nebuvo tikras, ar galės vėl žengti į tas aukštybes, ar jo arklys ištvers dar vieną tokį žygį.

— Ne, — atsakė Igritė. — Ten jau nieko nebėra, — ji pažvelgė į jį liūdnomis akimis. — Dabar Mensas jau tolokai nužygiavo Balsvosios upės slėniu. Traukia prie tavo Sienos.

Pelenai krito lyg švelnus pilkas sniegas.

Jis nutipeno per sausus spyglius ir parudavusius lapus į miško pakraštį, kur pušys augo ne taip tankiai. Už plačių laukų matė didžiules žmonių uolų krūvas, aplink jas sūkuriais siautė liepsnos. Iš ten pūtė karštas, kraujo ir degančios mėsos kvapų pritvinkęs vėjas. Kvapai buvo tokie stiprūs, kad jam ėmė tekėti seilės.

Vienas kvapas juos viliojo pirmyn, bet kiti gąsdino ir stūmė atgal. Jis pauostė sklandančius dūmus. Žmonės, daug žmonių, daug arklių ir ugnis, ugnis, ugnis. Už šitą pavojingesnio kvapo nebuvo, jam neprilygo net kietas šaltas geležies kvapas, kuriuo atsidavė žmonių nagai ir kailis. Dūmai ir pelenai temdė akis, danguje atsirado didžiulė sparnuota gyvatė, staugianti liepsnų upėmis. Jis iššiepė nasrus, bet gyvatė jau buvo išnykusi. Už uolų iki dangaus kylančios liepsnos rijo žvaigždes.

Ugnis traškėjo per visą naktį, kartą pasigirdo baisus ūžesys ir trenksmas, nuo kurio po kojomis šoktelėjo žemė. Šunys lojo ir inkštė, persigandę žvengė arkliai. Nakties tamsą sudrebino staugsmas, žmonių gaujos staugimas, baimės klyksmai, laukiniai riksmai, juokas ir aimanos. Joks žvėris nekelia tokio triukšmo, kaip žmogus. Jis pastatė ausis ir klausė, o brolis urzgė išgirdęs kiekvieną garsą. Jie sėlino po medžiais, o degėsiais atsiduodantis vėjas dangumi nešė kibirkštis ir pelenus. Ilgainiui liepsnos nuslopo, o žmonės dingo. Tą rytą saulė tekėjo pilka ir padūmavusi.

Tik tuomet jis išlindo iš miško ir lėtai, atsargiai nusliūkino per lauką. Brolis bėgo kartu, jį traukė kraujo ir mirties kvapai. Jie be garso risnojo pro urvus, žmonių pastatytus iš medžio, žolės ir žemės. Daugybė jų buvo sudegę, kiti sugriuvę, kai kurie stovėjo tokie pat, kaip ir anksčiau. Tačiau niekur jie nei matė, nei užuodė gyvų žmonių. Negyvėlius tirštai aptūpusios varnos kildavo aukštyn karkdamos, vos tik jie su broliu prisiartindavo. Laukiniai šunys traukėsi jiems iš kelio.

Didžiulių pilkų uolų papėdėje triukšmingai stipo arklys su sulaužyta koja, jis vis mėgindavo stotis ir klaikiai žvengdavo vėl griūdamas. Brolis apibėgo aplink jį kelis kartus, tada perkando jam gerklę. Arklys tik pasispardė ir užvertė akis. Jis pribėgo artyn, bet brolis mėgino grybštelėti dantimis, tad teko šerti jam letena ir įkąsti į koją. Jie pešėsi tarp žolių, purvynų ir krintančių pelenų, kol brolis pasiduodamas apsivertė ant nugaros ir paspraudė uodegą. Dar kartą krimstelėjo jam į atgręžtą gerklę, tada paėdė, leido ėsti ir broliui, paskui nulaižė nuo juodo jo kailio kraują.