George Martin - Karalių kova

Jonas nusivilko šlapią apsiaustą, tačiau daugiau nesirengė, oras buvo per daug šaltas ir drėgnas. Vaiduoklis išsitiesė greta, lyžtelėjo jo pirštinę ir susirangė miegoti. Jonas jautėsi jam dėkingas už šilumą. Prisiminė paliktą laužą ir pagalvojo, ar jis teberusena, o gal jau užgesęs. Jei kada nors Siena griūtų, ugnis užgestų visur. Pro krintančio vandens užuolaidą šviečianti mėnesiena ant smėlio tiesė tviskantį blyškų ruožą, tačiau ilgainiui ir tas nublanko išnykdamas tamsoje.

Miegas vis dėlto jį įveikė, kartu grįžo ir baisūs sapnai. Jonas regėjo degančias pilis ir iš kapų kylančius sutrikdytus negyvėlius. Kai Korinas jį pažadino, dar buvo tamsu. Pusrankis užmigo, o Jonas liko sėdėti nugara atsirėmęs į olos sieną, klausydamas vandens ošimo ir laukdamas aušros.

Dienai brėkštant, abu sukramtė po pusiau sušalusią juostelę arklienos, vėl pasibalnojo arklius, ant pečių užsimetė juoduosius apsiaustus. Budėdamas Korinas surišo pustuzinį deglų, samanas mirkydamas aliejuje, kurio turėjo maiše prie balno. Dabar uždegė pirmąjį ir žengė pirmas, laikydamas prieš save blausią liepsną ir šviesdamas kelią. Jonas ėjo iš paskos vesdamas arklius. Akmenuotas takas vingiavo ir sukiojosi, iš pradžių žemyn, paskui aukštyn, vėl žemyn, tik kur kas stačiau. Vietomis taip susiaurėdavo, kad arklius būdavo sunku įtikinti, jog prasisprausti įmanoma. Kai išlįsime, būsime nuo jų atitrūkę , sakė eidamas sau Jonas. Pro kietas uolas net ir erelis nieko nemato. Būsime nuo jų atitrūkę, tada kuo greičiau josime prie Kumščio ir papasakosime Senajam Lokiui visa, ką žinome.

Tačiau, po daugelio valandų vėl išlindus į šviesą, erelis jų jau laukė, atsitūpęs ant sauso medžio šakos per šimtą pėdų aukščiau olos. Vaiduoklis šuoliais jį nusivijo, bet paukštis suplasnojo sparnais ir pakilo į orą.

Žvelgdamas jam įkandin, Korinas kiečiau sučiaupė lūpas.

— Gintis kuo puikiausiai tiks ir šita vieta, — pareiškė jis. — Olos anga saugo mus iš viršaus, jie negali atsidurti mums už nugaros neperėję po kalnu. Ar tavo kalavijas aštrus, Jonai Snou?

— Taip.

— Dabar pašersime arklius. Jie mums narsiai tarnavo, vargšai gyvuliai.

Jonas atidavė savajam paskutines avižas ir paglostė jo gauruotus karčius, o Vaiduoklis tuo metu neramiai šniukštinėjo tarp akmenų. Jonas tvirčiau užsitraukė pirštines ir pamankštino apdegusius pirštus. Esu žmonių šalį saugantis skydas.

Per kalnus nuaidėjo medžioklės ragas, po akimirkos Jonas išgirdo lojant skalikus.

— Netrukus jie bus čia, — tarė Korinas. — Laikyk savo vilką arčiau prie savęs.

— Vaiduokli, pas mane, — šūktelėjo Jonas. Didvilkis nenoriai grįžo pabrukęs uodegą.

Tyržmogiai lalėdami pasirodė ant keteros maždaug už pusmylio. Jų skalikai bėgo priekyje, pikti, akivaizdžiai daug vilkiško kraujo turintys, rusvai pilkšvi žvėrys. Vaiduoklis iššiepė dantis ir pasišiaušė.

— Ramiai, — sumurmėjo Jonas. — Tupėk.

Virš galvos sušiureno sparnai. Ant uolos kyšulio nutūpė ir pergalingai suklykė erelis.

Persekiotojai artinosi atsargiai, tikriausiai baimindamiesi strėlių. Jonas suskaičiavo jų keturiolika su aštuoniais šunimis. Jų dideli skydai buvo iš odos, užtemptos ant pintų vytelių skritulio, su nupieštomis kaukolėmis. Gal pusė slėpė veidus po negrabiais šalmais iš medžio ir kietintos odos. Iš kraštų jojo lankininkai, paruošę mažus medinius ir raginius lankus, bet strėlių dar neleido. Kiti, regis, buvo ginkluoti ietimis ir vėzdais. Vienas turėjo nuskelto akmens kirvį. Šarvų dėvėjo tik paskirus gabalus, nuimtus nuo žuvusių žvalgų ar pavogtus plėšikaujant. Tyržmogiai nekasė ir nelydė geležies, į šiaurę nuo Sienos kalvių buvo tik vienas kitas, o veikiančių žaizdrų — dar mažiau.

Korinas išsitraukė kalaviją. Kiekvienas pasakodamas apie jo žygius paminėdavo, kaip jis, praradęs pusę dešinės plaštakos, išmoko kautis kaire ranka; kalbėta, esą dabar jis kalaviją valdo geriau negu anksčiau. Jonas atsistojo petys į petį su aukštuoju žvalgu ir ištraukė Ilganagį iš makšties. Oras buvo šaltas, tačiau akis graužė prakaitas.

Likus iki olos angos dešimčiai jardų, persekiotojai stabtelėjo. Priekin žengė tik jų vadas, raitas ant gyvulio, kuris gebėjimu ropštis nelygiu šlaitu atrodė panašesnis į ožką, o ne į arklį. Raiteliui artinantis, Jonas išgirdo barškėjimą — abu, ir žmogus, ir arklys, buvo šarvuoti kaulais. Karvių ir avių, ožkų ir taurų, briedžių, didžiuliais plaukuotųjų mamutų… taip pat ir žmonių.

— Barškalas, — šaltai mandagiu balsu tarė Korinas.

— Varnoms aš Kaulų Lordas.

Raitelio šalmas buvo padarytas iš prakirstos milžino kaukolės, jo rankovių kietinta oda visa apsiūta lokių nagais.

Korinas prunkštelėjo.

— Nematau čia jokio lordo. Tik vištų kaulais apsidangsčiusį šunį, kuris jodamas barška.

Tyržmogis net sušnypštė iš pykčio, o jo arklys pasibaidęs atsistojo piestu. Jis tikrai barškėjo, Jonas dabar aiškiai išgirdo — kaulai tarpusavyje buvo netvirtai suraišioti, todėl jam judant kaukšėjo vienas į kitą.

— Pusranki, netrukus barškinsiu ir tavo kaulus. Nuvirinsiu tavo mėsą ir iš šonkaulių pasidarysiu šarvus. Tavo dantys man tiks lošti vietoj kauliukų, o iš tavo kaukolės srėbsiu avižinę košę.

— Jei tau reikia mano kaulų, ateik ir pasiimk.

Šito daryti Barškalas, regis, nesiveržė. Jo žmonių buvo daugiau, bet ankštame plote tarp uolų, kur stovėjo juodieji broliai, tai nieko nereiškė. Norėdami ištraukti juos iš olos, tyržmogiai turėjo pulti tik dviese. Bet prie Barškalo arklio prisigretino kitas, ant jo sėdėjo viena iš kariaujančių moterų — ietininkė.

— Varnos, mūsų dešimt ir dar keturi prieš jus du, ir aštuoni šunys prieš jūsų vilką, — riktelėjo ji. — Galit kautis, galit bėgti, jūs — mūsų rankose.

— Parodyk jiems, — įsakė Barškalas.

Moteris kyštelėjo ranką į kraujo dėmių išmargintą maišą ir ištraukė laimikį. Ebeno galva buvo plika kaip kiaušinis, tad ji siūbavo ją laikydama už ausies.

— Jis mirė garbingai, — tarė ta moteris.

— Bet mirė, — pridūrė Barškalas, — mirsite ir jūs.

Čiupęs kirvį, iškėlė aukštai virš galvos. Abiejose jo pusėse grėsmingai blykstelėjo gero plieno ašmenys — savo ginklus Ebenas visada prižiūrėjo labai rūpestingai. Kiti tyržmogiai jau grūdosi arčiau, visa gerkle laidydami patyčias. Keli taikiniu pasirinko Joną.

— Berniuk, ar čia tavo vilkas? — šūktelėjo liesas jaunikaitis, sukdamas virš galvos spragilą su pririštais akmenimis. — Dar saulei nenusileidus, bus man iš jo apsiaustas.

Priešingame gretos gale kita ginklamergė, praskleidusi apspurusius kailius, atkišo Jonui sunkią baltą krūtį.

— Gal vaikelis mamos pasiilgo? Eikš, berniuk, gausi pažįsti.

Be paliovos lodami jiems pritarė ir šunys.

— Jie erzina mus, nori, kad pultume karštakošiškai, — Korinas įdėmiai pažvelgė Jonui į akis. — Nepamiršk, kas tau įsakyta.

— Manau, kad reikia išbaidyti tas varnas, — perrėkdamas triukšmą, užbaubė Barškalas. — Nupešt jas!

— Ne! — tas žodis išsprūdo Jonui, lankininkams dar nespėjus atleisti templių. Jis žengė du žingsnius į priekį. — Mes pasiduodame!

— Įspėjo mane, kad mergvaikiai — bailaus kraujo, — už nugaros pasigirdo šaltas Korino balsas. — Pasirodo, taip ir yra. Bėk pas savo naujuosius šeimininkus, baily.

Išraudęs Jonas nusileido šlaitu tenai, kur raitas laukė Barškalas. Tyržmogis pažvelgė į jį pro savo šalmo akiduobes ir tarė: