George Martin - Karalių kova

— Paleiskite, prašau, milorde… to pieno reikia nuo skausmo… grandinę, ne, prašau paleisti, ne…

Tirionui atgniaužiant pirštus, rausvasis veidas jau gerokai patamsėjo. Meisteris atsilošė, burna gaudydamas orą. Giliai įsispaudusios baltos duobutės ant paraudusios gerklės aiškiai rodė, kur ją buvo suveržusi grandinė. Baltai švietė ir jo akys. Tirionas pakėlė ranką prie veido ir brūkštelėjo per sukietėjusią kaukę lyg plėšdamas. Dar kartą. Ir dar kartą.

— Jūs… jūs norite nuimti tvarsčius, taip? — pagaliau pratarė meisteris. — Bet aš ne… tai būtų… būtų itin neišmintinga, milorde. Jūs dar nepagijęs, karalienė bus…

Išgirdęs minint seserį Tirionas net suurzgė. Tai gal tu vienas iš jų? Dūrė į meisterį pirštu, tada sugniaužė plaštaką į kumštį. Spaudė pirštus kietai, tarsi traiškydamas, tarsi žadėdamas, kas bus, jeigu šitas kvailys nedarys, kaip jam įsakyta.

Laimei, jis suprato.

— Aš… aš padarysiu kaip milordas liepia, būtinai padarysiu, bet… tai neišmintinga, jūsų žaizdos…

— Da-ryk.

Šį kartą skambėjo aiškiau.

Nusilenkęs meisteris išėjo iš kambario, bet po valandėlės grįžo, nešinas ilgu peiliu su plonais pjūkliškais ašmenimis, vandens dubeniu, glėbiu minkšto audeklo atraižų ir keliais buteliukais. Tuo metu Tirionas šiaip ne taip pasislinko per kelis colius atgal, tad dabar pusiau sėdėjo atsirėmęs į pagalvę. Liepęs visiškai nejudėti, meisteris įkišo peilio galiuką jam po kauke, prie pat kaklo. Sudrebėtų jam dabar ranka, ir Sersėja nuo manęs išsivaduotų , pagalvojo jis. Jautė, kaip tas pjūklelis dreskia sustandėjusią drobę vos per colį nuo jo gerklės.

Laimei, šis minkštas rausvas žmogus nebuvo iš Sersėjos drąsiausiųjų. Po akimirkos Tirionas ant skruosto pajuto gaivaus oro dvelktelėjimą. Žinoma, skaudėjo, bet jis pasistengė nekreipti dėmesio. Meisteris nuėmė tvarsčius su pridžiūvusiais vaistų likučiais.

— Sėdėkite ramiai, dabar privalau išplauti žaizdą.

Jo rankos lietė švelniai, šiltas vanduo ramino. Žaizda , mąstė Tirionas, prisimindamas netikėtą ryškiai sidabrišką žybsnį, atrodo, švystelėjusį po pat akimi.

— Dabar šiek tiek skaudės, — įspėjo meisteris, merkdamas audeklo skiautę į vyną, kvepiantį trintomis žolelėmis. Iš tiesų suskaudo, ir toli gražu ne šiek tiek. Skausmas ugniniu brūkšniu įstrižai perrėžė visą veidą ir degantį žarsteklį sugrūdo giliai į nosį. Tirionas suleido nagus į patalus, užgniaužė alsavimą, bet sugebėjo ištverti neklykęs. Meisteris šalia jo kudakavo lyg višta perekšlė.

— Būtų buvę geriau palikti kaukę, kol žaizda užsitrauks, milorde. Bet, šiaip ar taip, ji atrodo švari, gerai, labai gerai. Kai radome jus ten, apačioje, tame rūsyje tarp negyvėlių ir mirštančiųjų, jūsų žaizdos buvo užsiteršusios. Vienas šonkaulis sulaužytas, tikriausiai ir dabar jaučiate, gal nuo smūgio buože ar kur nors parkritus, sunku pasakyti. Į ranką buvo pataikiusi strėlė, prie pat peties. Ten jau mačiau apmirusių audinių ir ilgokai bijojau, kad galite netekti visos rankos, tačiau plovėme žaizdą verdančiu vynu, dėjome kirminų, ir dabar, atrodo, ji gyja švariai…

— Vardas, — sušvokštė jam Tirionas. — Vardas.

Meisteris sumirksėjo.

— Na, jūs juk Tirionas Lanisteris, milorde. Karalienės brolis. Ar pamenate mūšį? Kartais po sužeidimų į galvą…

— Tavo vardas, — jo gerklė gergždė, o liežuvis buvo pamiršęs, kaip tarti žodžius.

— Aš — meisteris Balabaras.

— Balabaras, — pakartojo Tirionas. — Atnešk. Veidrodį.

— Milorde, — sunerimo meisteris, — aš nepatarčiau… tai galbūt, ak, neišmintinga, tiesą sakant… jūsų žaizda…

— Nešk, — tik tiek tepasakė Tirionas. Burna atrodė sustingusi, visur aplink skaudėjo, lyg kas kumščiu būtų perskėlęs jam lūpą. — Ir gerti. Vyno. Jokių aguonų.

Išraudęs meisteris pašoko ir išskubėjo. Grįžo su ąsočiu blyškiai gintarinio vyno ir mažučiu sidabriniu veidrodžiu puošniais aukso rėmeliais. Prisėdęs ant lovos krašto, jis įpylė pusę puodelio ir pakėlė prie ištinusių Tiriono lūpų. Vėsi srovelė maloniai nutekėjo žemyn, nors skonio jis beveik ir nejuto.

— Dar, — tarė puodeliui ištuštėjus. Meisteris Balabaras vėl įpylė. Po antrojo puodelio Tirionas Lanisteris pasijuto ganėtinai stiprus pažvelgti sau į veidą.

Atsukęs veidrodį, nebežinojo, juoktis jam ar verkti. Kirtis buvo ilgas ir kreivas, prasidedantis vos per plauką po kaire akimi ir pasibaigiantis ties dešiniuoju žandikauliu. Nebeliko trijų ketvirčių nosies ir nemažo gabalo lūpos. Kažkas buvo susiuvęs žaizdos kraštus iš žarnų suvytais siūlais, tie nelygūs dygsniai tebebuvo matyti ant raudono, šviežiai užsitraukusio, dar tik pusiau sugijusio rando.

— Gražu, — sugergždė jis mesdamas veidrodį šalin.

Dabar jis prisiminė. Tiltą iš laivų, serą Mendoną Murą, ranką, prie veido artėjantį kalavijo smaigalį. Jei nebūčiau atšlijęs, tas kirtis man būtų nunešęs pusę galvos. Džeimis visada sakydavo, kad iš visos karaliaus sargybos pats pavojingiausias yra seras Mendonas, nes jo negyvose tuščiose akyse niekada nematyti nė menkiausios užuominos, ką jis ketina daryti. Neturėjau pasikliauti nė vienu iš jų. Žinojo, kad seras Merinas ir seras Borosas, paskui ir seras Osmundas — jos sesers žmonės, bet vis dėlto leido sau patikėti, kad kiti dar turi išsaugoję garbės likučius. Sersėja tikriausiai sumokėjo jam, kad aš iš mūšio nebegrįžčiau. Dėl ko gi daugiau? Niekada nebuvau serui Mendonui kaip nors pakenkęs, bent jau kiek pats žinau. Tirionas savo storais trumpais pirštais palietė gyvmėsę ant rando. Dar viena mielosios sesutės dovanėlė.

Meisteris mindžikavo greta lovos lyg pasiruošusi skristi žąsis.

— Milorde, na, suprantate, čia tikriausiai liks randas…

— Tikriausiai? — prunkštelėjus iš juoko jo veidą tučtuojau iškreipė skausmas. Taip, tikrai, randas bus. Ir nosis vargu ar ataugs artimiausioje ateityje. Regis, žiūrėti jam į veidą bus dar menkesnis malonumas.

— Štai ir pamoka — nežaisk su kirviu, — jis šyptelėjo, varganai tempdamas lūpas. — Kur mes? Kas čia, kokia patalpa? — kalbant varstė skausmas, bet Tirionas pernelyg ilgai išbuvo tylėdamas.

— Ak, jūs esate Meigoro tvirtovėje, milorde. Šis kambarys — virš karalienės Pokylių menės. Jos malonybė pageidavo, kad būtumėt arčiau ir ji galėtų pati jus prižiūrėti.

Tikrai pageidavo, galvą guldau.

— Grąžinkite atgal, — liepė Tirionas. — Į mano lovą. Į mano paties kambarius.

Kur aplink mane bus mano žmonės, taip pat ir mano meisteris, jei tik rasiu tą, kuriuo galiu pasitikėti.

— Jūsų paties… milorde, tai neįmanoma. Jūsų buvusiuose kambariuose apsigyveno karaliaus ranka.

— Aš esu karaliaus ranka. — Jį jau vargino daug pastangų reikalaujantis kalbėjimas ir glumino tai, ką girdėjo.

Meisteris Balabaras atrodė sutrikęs.

— Ne, milorde, aš… jūs buvote sužeistas, visiškai prie mirties. Šias pareigas dabar perėmė jūsų lordas tėvas. Lordas Taivinas, jis…

— Čia?

— Nuo to vakaro, kai vyko mūšis. Lordas Taivinas visus mus išgelbėjo. Prasčiokai kalba, esą ten kovėsi karaliaus Renlio šmėkla, bet išmintingesni žmonės žino, kaip buvo iš tiesų. Ten buvo jūsų tėvas ir lordas Tairelis su Gėlių riteriu ir lordu Mažuoju Pirštu. Jie atžygiavo per plėnis ir grobikui Staniui smogė iš užnugario. Tai buvo didi pergalė, o dabar lordas Taivinas įsikraustė į Rankos bokštą ir padeda jo malonybei atkurti krašte tvarką, šlovė dievams.