George Martin - Karalių kova

— Dvokas, — tarė sunerimęs Teonas. Iš kur tarnas gavo tokius puikius šarvus?

Tasai nusijuokė.

— Anas nelaimėlis negyvas, — jis žengė arčiau. — Viskas dėl mergos. Jeigu nebūtų sprukusi taip toli, jo arklys nebūtų susižeidęs kojos, ir būtume galėję pabėgti. Nuo kalno keteros pamatęs raitelius, atidaviau jam savo žirgą. Tuo metu jau buvau ją patvarkęs, o jis mėgdavo imtis šito reikalo, kol jos dar būdavo šiltos. Teko jį nuo tos mergos nutraukti, įgrūdau į rankas savo drabužius — veršio odos batus, aksominį švarką, sidabru aptaisytą diržą, net ir sabalo kailių apsiaustą. Jok į Dredfortą, pasakiau, surink pagalbos kiek tik gali. Imk mano arklį, jis greitesnis, štai tėvo dovanotas žiedas, užsimauk jį, kad jie žinotų, jog tikrai esi mano siųstas. Jis žinojo, kad geriau nieko neklausinėti. Kai gavo į nugarą strėlę, buvau jau išsitepliojęs tos mergos išmatomis ir įlindęs į jo skarmalus. Aišku, mane vis tiek galėjo pakarti, bet kitos išeities nemačiau, — jis atgalia ranka patrynė lūpas. — O dabar, mielasis prince, man buvo žadėta moteris, jeigu atvesiu du šimtus vyrų. Ką gi, atvedžiau triskart daugiau, ir ne šiaip kokių žalių jaunikaičių ar valstiečių, o paties savo tėvo įgulą.

Teonas buvo davęs žodį. Dabar išsisukinėti nederėjo. Atiduok jam tą mergą, išsiaiškinsi su juo vėliau.

— Haragai, — tarė jis, — nueik į šunidę ir atvesk Palą mūsų…

— Ramsėjui, — ant putlių jo lūpų atsirado šypsena, bet blyškios akys nesijuokė. — Snou, sakydavo mano žmona, kai dar nebuvo nusigraužusi pirštų, bet aš sakau — Boltonas, — jo šypsena iš karto sugižo. — Vadinasi, už mano pastangas ketini man pasiūlyti mergą iš šunidės, taip šitai turėčiau suprasti?

Jo balsas Teonui kažkuo labai nepatiko, kaip ir įžūlūs žvilgsniai, kuriais jį varstė Dredforto vyrai.

— Ji tau buvo pažadėta.

— Ji dvokia šunimis. Tiesą sakant, bjaurių kvapų man jau gana. Manau, kad vietoj jos imsiu taviškę. Kaip ten ją šauki? Kaira?

— Gal išprotėjai? — piktai atšovė Teonas. — Tuoj įsakysiu tave…

Mergvaikis žiebė jam atgalia ranka visa plaštakos plokštuma, skruostikaulis šiurpiai trekštelėjo po plieniniais pirštinės nareliais. Pasaulis prasmego raudonoje skausmo jūroje.

Kažkada vėliau Teonas atsipeikėjo ant žemės. Persivertė ant pilvo ir nurijo pilną burną kraujo. Uždarykite vartus! — mėgino šaukti jis, bet jau buvo vėlu. Dredforto žmonės užkapojo Raudonąjį Rolfą ir Kenedą, jų plūdo vis daugiau, tikra šarvų ir aštrių kalavijų upė. Ausyse ūžė, o aplink šėlo siaubas. Juodasis Lorenas išsitraukė kalaviją, bet prieš jį jau stojo keturiese. Ulfas, bėgdamas į Didžiąją menę, krito persmeigtas arbaleto strėlės. Meisteris Luvinas puolė prie jo, bet raitas riteris jam į tarpumentį suvarė ietį, o paskui, apsukęs žirgą, dar sutrypė. Kitas virš galvos įsuko deglą ir paleido ant šiaudais dengto arklidės stogo.

— Ištraukite Frėjus, — liepsnoms šokus aukštyn, rėkė Mergvaikis, — visus kitus sudeginkite. Sudeginkite ją, viską sudeginkite.

Paskutinį Teonas išvydo Šypsnį, ištrūkusį iš arklidės, degančiais karčiais, žvengiantį nesavu balsu, stojantį piestu…

Jis sapnavo suskeldėjusias akmenines lubas, kraujo, išmatų, apdegusios mėsos smarvę. Oras buvo pilnas aitrių dūmų. Visur aplinkui dejavo ir inkštė žmonės, retkarčiais patalpą perskrosdavo skausmo kupinas klyksmas. Pamėginęs krustelėti suprato, kad pridergė ant savo čiužinio. Nuo dūmų ašarojo akys. Gal verkiu? Tėvas šito neturėjo matyti. Jis — Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Liūtas, privalau būti liūtas, gyventi kaip liūtas ir mirti taip pat. Tačiau skaudėjo taip nežmoniškai. Neturėdamas jėgų net sudejuoti, liko gulėti savo paties išmatose ir užsimerkė. Netoliese kažkas dusliai ir vienodai keikė dievus. Klausydamas to burnojimo, jis svarstė, ar jau miršta. Po valandėlės patalpa nublanko.

Jis pasijuto esąs už miesto, bežingsniuojąs per bespalvį pasaulį. Pilkame danguje, išskleidę plačius juodus sparnus, sklandė krankliai, o jam einant pro šalį, tūžmingais debesimis aukštyn nuo savo puotos stalų kilo maitėdos varnos. Po juodus puvėsius šliaužiojo balti kirminai. Tai vienur, tai kitur šmėžavo pilki vilkai ir tokios pat pilkos tyliosios seserys; ir vieni, ir kiti darbavosi dorodami kritusiųjų kūnus, atskirdami mėsas nuo kaulų. Visa turnyrų aikštė buvo užversta lavonais. Saulė tarsi įkaitęs baltas pinigas tvieskė į pilką upę, veržlia srove plūstančią aplink apanglėjusius paskandintų laivų griaučius. Iš laužų, kuriuose degė lavonai, kilo juodų dūmų ir iki baltumo įkaitusių pelenų stulpai. Tai mano darbas , galvojo Tirionas Lanisteris. Jie mirė man įsakius.

Iš pradžių tas pasaulis atrodė begarsis, bet netrukus jo ausis pasiekė mirusiųjų balsai, tylūs ir klaikūs. Jie verkė ir dejavo, meldė palengvinti jiems skausmą, šaukėsi pagalbos ir savo motinų. Tirionas motinos niekada nepažino. Norėjo Šajos, bet čia jos nematė. Ėjo vienas tarp pilkų šešėlių mėgindamas prisiminti…

Tyliosios seserys nuiminėjo negyvėliams šarvus, vilko drabužius. Ryškios žuvusiųjų apsiaustų spalvos išbluko, liko tik balti ir pilki atspalviai, o kraujas buvo juodas ir sudžiūvęs it pluta. Tirionas žiūrėjo, kaip nuogus kūnus kelia už rankų ir kojų ir siūbuodami neša ant laužo pas jų draugus. Geležis ir drabužiai lėkė į baltą medinį vežimą, traukiamą dviejų aukštų juodų arklių.

Tiek žuvusiųjų, tokia daugybė. Jų lavonai gulėjo suglebę, bejausmiais ar sustingusiais, kartais jau išburkusiais nuo puvimo veidais, nebeatpažįstami, net nepanašūs į žmones. Apdarus, kuriuos nuo jų vilko tyliosios seserys, puošė juodos širdys, pilki liūtai, negyvos gėlės ir blyškūs pamėkliški elniai. Šarvai buvo aplankstyti, sukapoti, grandininiai marškiniai išdraskyti, suraižyti, perplėšti. Kodėl aš juos visus nužudžiau? Anksčiau jis tarsi žinojo, bet dabar kažkaip buvo pamiršęs.

Norėjo klausti vienos iš tyliųjų seserų, tačiau pabandęs prabilti suprato neturįs burnos. Dantis dengė lygi, be jokių plyšių oda. Atradus tokį dalyką, jį nukrėtė šiurpas. Kaipgi reikės gyventi be burnos? Jis puolė bėgti. Miestas buvo čia pat. Ten, toliau nuo visų šitų negyvėlių, bus saugu. Jam nedera būti su negyvėliais. Jis neturi burnos, bet tebėra gyvas žmogus. Ne, liūtas, tikras liūtas, ir gyvas. Tačiau pasiekus miesto sienas, vartai buvo užverti.

Kai vėl pramerkė akis, buvo tamsu. Iš pradžių jis nieko nematė, tačiau po valandėlės išryškėjo miglotos lovos apybrėžos. Užuolaidos buvo užtrauktos, bet jis įžiūrėjo raižytus lovos stulpus ir virš galvos kybantį išlinkusį aksominį baldakimą. Po savimi jautė maloniai minkštą plunksnų čiužinį, galva rėmėsi į žąsies pūkų pagalvę. Čia mano lova, aš savo lovoje, savo miegamajame.

Už užuolaidų, po didžiausia kailių ir antklodžių krūva buvo šilta. Jį pylė prakaitas. Karštinė , pagalvojo lyg apsvaigęs. Jautėsi labai silpnas, sukaupęs jėgas pabandė kilstelėti ranką, bet visą kūną iš karto nusmelkė skausmas. Daugiau nebesistengė. Galva atrodė milžiniška, didumo sulig lova, per daug sunki, kad galėtų ją pakelti. Kūno tarsi apskritai nejautė. Kaip aš čia atsiradau? Pamėgino prisiminti. Mūšis šmėsčiojo paskirais tarpais. Kautynės palei upę, riteris, siūlantis savo pirštinę, tiltas iš laivų…

Seras Mendonas. Išvydo jo negyvas tuščias akis, ištiestą ranką, ant balto šarvų emalio atsispindinčią žalią ugnį. Šalta banga užliejo baimė; jis pajuto, kaip po antklodėmis atsipalaidavo jo pūslė. Būtų riktelėjęs, jei būtų turėjęs burną. Ne, ten buvo sapnas , pamanė jis jausdamas galvoje dundantį būgną. Padėkite, ei, kas nors, padėkite. Džeimi, Šaja, Motina, kas nors… Tiša…